Madas diktuoja „Regitra“
Lietuvoje dauguma vairuotojų savo kelią pradeda nuo kompaktiškų hečbekų, kaip antai „Kia Ceed“, „Toyota Auris“, „Peugeot 308“, nes būtent tokie automobiliai sudaro didžiąją dalį vairavimo mokyklų parko. Jie – nedideli, manevringi, tad juos paprasta vairuoti mažai arba visai patirties neturinčiam asmeniui. Tačiau mokyklos tokius modelius renkasi toli gražu ne tik dėl paprastumo ar patrauklesnių eksploatacijos kaštų.
„Vairavimo mokyklos stengiasi rinktis tokius automobilius, kuriuos tuo metu turi „Regitra“. Ne vairuotojus rengiančios mokyklos, o „Regitra“ diktuoja madas, nes mokiniams atrodo, kad jei jie laikys vairavimo egzaminą tokiu pačiu automobiliu, kokiu mokėsi vairuoti, jiems bus lengviau“, – paaiškina vairavimo mokyklos „AM Plius“ vadovas Artūras Pakėnas.
Vairavimo mokymo įstaigoms aktualu ir automobilio patikimumas bei jo eksploatacijos kaštai. Pirmieji kartai prie vairo mokiniams nebūna patys lengviausi, ypač jei jie mokosi vairuoti automobilį su mechanine transmisija.
Vairavimo mokyklų atstovai pripažįsta, kad mokomųjų automobilių sankabos dėvisi greičiau nei įprasta, nes reikia laiko ir nuvažiuotų kilometrų, kol pradedantieji šoferiai pajaučia, kaip švelniai atleisti kairį pedalą. Štai „Kia“ automobiliams teikiama 7 metų garantija yra vienas iš aspektų, kodėl absoliuti dauguma „M“ raidėmis pažymėtų automobilių yra „Ceed“ modeliai.
„Reikia pripažinti, jog sankabos mokomuosiuose automobiliuose kenčia labiau, bet apskritai patikimumas priklauso ir nuo instruktoriaus. Jei jis nesaugo transporto priemonės ir leidžia mokiniui daryti taip, kaip šiam šauna į galvą, ne padeda, o tik atsainiai stebi, nieko gero iš to nebus – taip bet kokį automobilį sutrinsi“, – papildo „ARV Auto“ vairavimo mokyklos direktorius Valdas Šlepikas.
Naujajai kartai automobiliai ne tokie įdomūs
Pabaigus vairavimo mokyklą ir išlaikius egzaminą, vairuotojams tenka patiems rinktis automobilį. A. Pakėnas pastebi, kad būsimųjų vairuotojų užgaidos ir tikslai su laikui keičiasi. Prieš 10 ar 15 metų dažnas mokinys jau turėdavo nusižiūrėjęs automobilį, geisdavo didesnio, prabangesnio, o dabar, bent jau sostinėje, ne kiekvienas apskritai svarsto apie mašinos pirkimą.
Į asmeninį automobilį jaunoji karta nežiūri kaip į statuso simbolį, o automobilio dalijimosi paslaugas teikiančios bendrovės taip pat sukuria alternatyvų. O tie, kuriems reikia savo automobilio, dažniausiai kliaujasi pažįstamų ratu. Jei jis senesnių pažiūrų, dažnu atveju pasiūlys sėsti į didesnį ir prabangesnį modelį.
„Viena mano mokinė, subrendusi moteris, teiravosi draugų, kokią mašiną pirkti. Ji buvo išsirinkusi kompaktinės klasės hečbeką. Visa aplinka vienu balsu dudeno, esą kam čia mažą automobilį imti, nuo kelio nupūs. Ragino žiūrėti į didesnį, nors moteris visai nenorėjo. O aš klausiau: kiek žiniasklaidoje matei pranešimų, kad vėjas nupūtė dviratininką? Tai jei vėjas net dviratininko nenubloškia, tai ir automobilio nenuneš. Dar nemačiau nupūsto automobilio, bet senesni žmonės mėgsta tokį naratyvą“, – šmaikščią istoriją pasakoja A. Pakėnas.
Jo teigimu, pradedantiesiems vairuotojams tinka nedideli, kompaktiški, lengvai valdomi automobiliai. Jie turėtų atitikti esamus poreikius ir finansines galimybes.
Saugumas turėtų būti svarbiau už socialinį statusą
Didžiulis visureigis nereikalingas, jeigu nėra važinėjama bekele. Didelio, prašmatnaus sedano ar universalo vairuotojui, kuris dažniausiai vienas siuva po miestą, visai nereikia.
Taip pat senas, tačiau prabangus automobilis už prieinamą kainą ilguoju periodu gali pridaryti finansinių problemų nepatyrusiam ir su asmeninės transporto priemonės eksploatacijos subtilybėmis nesusipažinusiam vairuotojui.
Automobilio pirkimo kaina – tik dalis jo eksploatacijos kaštų. Prabangių mašinų remontas ir detalės kainuoja brangiai. „Premium“ segmentas diegia technologines naujoves tam, kad užtikrintų savo gaminių komfortą, tad jų konstrukcija būna sudėtinga ir brangi. Naują „premium“ automobilį nusipirkę žmonės iš tiesų gali džiaugtis išskirtiniu komfortu bei technologijomis, tačiau jos ilgainiui ateina ir į vidutinės klasės, vėliau – ir kompaktinius automobilius.
Bėgant metams, jų privalumai tampa įprasti, o eksploatacijos kaštai vis dar milžiniški. Naujas „Kia Ceed“ turi daugiau komforto įrangos nei 15-os metų senumo 7-osios serijos BMW, tačiau jo eksploatacija atsieina žymiai mažiau.
Dėl to „premium“ automobiliai nuvertėja labiausiai. Jie yra likvidūs pirmam, daugiausia – antram savininkui. Prabangius modelius pigiai įsigiję jaunuoliai dažniausiai neišgali jų kokybiškai prižiūrėti, naudojamos detalės iš laužyno, perkamos pigiausios restauruotos padangos, kurios neužtikrina saugumo. Be to, jauniems, patirties neturintiems vairuotojams draudimas visuomet būna brangesnis, o įsigijus, keliolikos metų senumo „premium“ transporto priemonę, metinė įmoka gali prilygti pirkinio vertei.
„Mano nuomone, jauni vairuotojai visų pirma turėtų rinktis techniškai tvarkingą ir saugų automobilį“, – pažymi A. Pakėnas ir pasidžiaugia, kad socialinis automobilio portretas keičiasi: dauguma jaunųjų vairuotojų į jį nebežiūri kaip į statuso simbolį ir nebando už paskutinius pinigus pirkti kuo prabangesnio transporto.
Dar gajus požiūris, esą jaunas vairuotojas pirmuosius metus turėtų praleisti prie pigesnio ir paprastesnio automobilio vairo. Menka patirtis reiškia, kad kėbulo nubrozdinimai, lengvi stuktelėjimai į kliūtis parkuojantis kone neišvengiami. Taip pat – didesnė tikimybė padaryti avariją, dėl to, esą, pirmasis automobilis turėtų būti toks, kurio negaila.
„Dabar tai nieko nebegąsdina, tam yra draudimas. Jei automobilis apynaujis ir yra KASKO, net eismo įvykio kaltininkui niekas nekainuoja. Avarijos ar smulkūs eismo nusižengimai nebeakcentuojami – šis naratyvas jau nunyko“, – sako A. Pakėnas ir pabrėžia, kad jaunam vairuotojui svarbiausia turėtų būti gera pirmojo automobilio techninė būklė ir saugumas.
