Komfortiškiausių mašinų paprastai ir kaina didžiausia. Retas automobilis savo komforto lygiu gali prilygti tokiems flagmanams kaip S klasės „Mercedes-Benz“ ar kuriam nors modeliui iš „Rolls-Royce“ gamos. Tiesa, praėjusiais metais apie save priminė jau daugiau nei prieš pusę šimtmečio savo neįtikėtinai komfortiškais gaminiais garsėjęs prancūzų gamintojas „Citroën“, kurio modelis C5 X tapo Lietuvos metų automobiliu.
Nors C5 X kaina nė iš tolo nesiekia „premium“ segmento atstovų ir prasideda nuo kiek daugiau nei 30 000 eurų, kai kurie konkurso komisijos nariai drįso jį prilyginti net rinkos flagmanams.
„Jei prasidėdavo diskusija, kaip vieną iš lyderių bent jau savo galvoje įvardydavau C5 X. Kodėl? Labai paprasta. Pirkėjas, pirkdamas bet kurią prekę, bus patenkintas jeigu jo lūkesčiai bus viršyti, ir atvirkščiai. Pirmą kartą įsėdęs į šį prancūzą maniau, kad geriausiu atveju tai bus vidutinė mašina, bet užteko keliolikos kilometrų ir nebenorėjau išlipti. Konkursui pateikta versija turėjo pasyviąją važiuoklę, bet ir ji su kelio nelygumais susidorojo panašiai kaip brangiausio šio konkurso automobilio versija su įprasta, nereguliuojama važiuokle“, – prisimena vienas iš komisijos narių Justas Lengvinas.
Skirtingo tipo važiuoklės
Komentuodamas automobilių komfortą, žurnalistas išskiria vieną esminį pakabų skirtumą.
„Įprastai pačios komfortiškiausios važiuoklės yra aktyvios. Tai reiškia, kad elektroniniu būdu gali būti reguliuojamas važiuoklės kietumas. Tokio tipo važiuoklėse puikiai dera tiek komfortas, tiek stabilumas ar net sportiškumas, tačiau jos yra gerokai brangesnės, tad, komplektuojant naują automobilį, už jas dažniausiai tenka sumokėti papildomoje eilutėje nurodytą sumą. Tokių sistemų remontas taip pat brangesnis.
Kitas važiuoklių tipas – pasyviosios, arba, kitaip tariant, paprastos važiuoklės. Tokias galima aptikti daugelyje kasdienių mašinų. Jų amortizatorius ir spyruoklė negali būti reguliuojami papildomai. Šio tipo važiuoklių veikimo amplitudė gerokai siauresnė: jeigu ji labai komfortiška, tai nebus sportiška, ir atvirkščiai. Jų privalumas – kaina. Tiek perkant, tiek remontuojant“, – paaiškina J. Lengvinas.
Tiesa, automobilių apžvalgininko įvardyta taisyklė turi ir išimčių, mat gamintojai visada siekia savo pirkėjams pasiūlyti kuo didesnę vertę už prieinamą kainą. Štai jau minėtas Prancūzijos gamintojas savo pasiekimais kuriant komfortiškus automobilius pasižymėjo dar praėjusio amžiaus viduryje. Tuo metu daugelis gamintojų naudojo dar devynioliktame amžiuje sukurtą nepriklausomą pakabą. Ji buvo pranašesnė už anksčiau naudotas linges.
Bet prancūzai siekė dar daugiau ir į reikalą pažiūrėjo nestandartiškai – įprastai tik stabdžių ar vairo sistemoms naudotą hidrauliką jie pritaikė važiuoklės gamybai ir 1954 metais pristatė „Citroën“ inžinieriaus Paulio Mageso sukurtą hidropneumatinę važiuoklę. Pirmiausia ji buvo sumontuota „Citroën Traction Avant“ modelio galinėje ašyje, o po metų, 1955-aisiais, pasirodė ir „Citroën DS“ modelyje, kuris kai kurių entuziastų vadinamas vienu svarbiausių automobilizmo istorijoje.
Vietoj įprastų spyruoklių ir amortizatorių hidropneumatinė pakaba naudojo skysčiu bei dujomis pripildytas sferas. Dėl fizikinių savybių dujos, kurios gali būti suspaustos, veikdavo kaip spyruoklė, o skystis, kurio tankis beveik nekinta, – tarsi amortizatorius.
Šioje sudėtingoje sistemoje veikė ir slėgį skirtingiems ratams paskirstantis hidraulinis siurblys. Tai leido, išlaikant komfortą, automobilį išlaikyti stabilų posūkiuose. Taip pat dėl šios sistemos „Citroën DS“ aukštis galėjo kisti nuo 9 iki 28 centimetrų: jeigu prireikdavo pasikeisti pradurtą padangą, vairuotojas galėjo pakelti automobilį nenaudodamas jokių įrankių.
Padėjo pagrindą prabangai
Ši prancūzų sukurta važiuoklė buvo tokia komfortiška, kad netrukus gavo magiško kilimo pravardę, o „Citroën DS“ komfortas iki šių dienų yra sunkiai pralenkiamas daugeliui gamintojų. Tokio proveržio pro akis nepraleido prabangiausiųjų automobilių kūrėjai: „Rolls-Royce“ 1965 metais licencijavo hidropneumatinę sistemą ir pradėjo ją naudoti savo gaminamose transporto priemonėse. „Mercedes-Benz“ bandė sukurti panašią pneumatinę sistemą, tačiau 1974-aisiais pristatė 450SEL 6.9 modelį, kuris taip pat turėjo hidropneumatinę pakabą.
Tiesa, nors ši sistema pasižymėjo neįtikėtinai aukštu komforto lygiu, ji negalėjo vadintis labai patikima. Joje naudotas skystis turėjo savybę pritraukti vandenį, o tai dažnai sukeldavo koroziją.
Problemą paaštrino tai, jog rezervuaras turėjo būti ventiliuojamas, kad skysčio lygis pasikeistų jį pumpuojant. Norėdami išspręsti šią problemą, „Citroën“ kūrėjai sumontavo papildomą filtrą ir pakeitė naudojamus skysčius, tačiau dėl to sistemos priežiūra tapo sudėtingesnė, o šiuos darbus galėjo atlikti tik sertifikuoti profesionalai.
Ilgainiui atsirado įvairių tokios sistemos patobulinimų, atskiri gamintojai sukūrė savąsias versijas, bet „Citroën“ gali didžiuotis, kad jiems vis dar priklauso šios sistemos patentas bei tokio tipo važiuoklės pionierių vardas.
Nustebino dar kartą
Tiesa, prancūzai nemiega ant laurų ir nesitenkina tuo, kas buvo pasiekta praeityje. Jie toliau kuria komfortu stebinančias transporto priemones. Jau kurį laiką šio gamintojo automobiliuose galima rasti technologiją, taikomą sportiniuose ralio automobiliuose, – amortizatorius su progresiniais hidrauliniais slopintuvais. Dėl šios technologijos dabartinės mašinos švelniau sugeria aštrius kelio nelygumus.
„Ankstesni „Citroën“ automobiliai buvo šiek tiek komfortiškesni už konkurentų, tačiau meluočiau sakydamas, kad jie buvo išskirtinai patogūs. Visiškai kitaip yra su jų naujuoju C5 X, kuriame gamintojas sumontavo dar labiau patobulintus amortizatorius. Man vis dar sunkiai apsiverčia liežuvis tai sakyti, bet šio modelio pakabos komfortą norisi lyginti su S klasės „Mercedes-Benz“. O dar, turint galvoje, jog automobilis kelis kartus pigesnis, tai prieštarauja logikai. Panašu, kad prancūzai kartoja tai, ką darė šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su DS“, – komentuoja J. Lengvinas.
Pašnekovo minimame modelyje inžinieriai įtaisė amortizatorius, kurie turi net du hidraulinius slopintuvus, – amortizatoriaus viršuje ir apačioje. Tai leidžia ypač tolygiai važiuoti ir išlaikyti stabilumą posūkiuose.
Visa tai, beje, pasiekiama naudojant vadinamąją pasyviąją važiuoklę, tad automobilio pirkėjas už šią prabangą neturi mokėti papildomai, tai – standartinė įranga. Tiesa, norintieji dar aukštesnio lygio komforto gali rinktis modelį su elektroniškai reguliuojama pakaba.
