Milžiniškos vilkiko akys ir futuristinio stiliaus kėbulo linijos, išryškintos akinančių prožektorių šviesos, neleido abejoti: prieš mus – ne šios planetos ar bent jau ne šių laikų gyventojas. Į atidarymo iškilmes atvykę svečiai nustėrę žvelgė į tą pasakiško grožio būtybę, o ji žvelgė į mus. Jos akyse perskaičiau klausimą: aš jau esu čia, ar jūs pasirengę mane priimti?
Rodos, toks paprastas klausimas, visai kaip Kalėdų senelio vaikučiams daželyje, tad ir atsakymas ne mažiau paprastas: žinoma, laukėme, žinoma, priimsim, nes senelis niekad neatvyksta su tuščiu maišu, ten visada kas nors būna skanaus! Ir iš tikrųjų: kaip paaiškėjo iš reklaminio bukleto, „Z Truck“ maiše buvo ne tik įdomūs dizaino sprendimai, bet ir 29 patentais saugomos naujovės, leisiančios naujajam vilkikui „apspręsti būsimą pervežimų transporto evoliuciją“.
Tačiau vežėjai – ne vaikučiai, tam, kad galėtum atsakyti į klausimą, ar laukėme, su „Z Truck“ reikėjo susipažinti iš arčiau. Ir tada paaiškėjo, kaip vis dėlto teisus buvo prancūzas Fransua de la Rošfukas, dar XVII a. atskleidęs nemirtingą rinkodaros dėsnį, be jokių sutrikimų tebeveikiantį ir šiandien: „Kai žuvys nebylios, labai iškalbingi jų pardavėjai“.
O jie iš tikrųjų labai iškalbingai dalijosi ateities vizijomis, iš tikrųjų labai nuoširdžiai žavėjosi „nulinio poveikio koncepciniu vilkiku“ ir – neabejoju – ne mažiau nuoširdžiai tikėjosi, kad šios vizijos žingsnis po žingsnio bus įgyvendinamos sunkvežimiuose, kurie nuriedės nuo „Iveco“ konvejerių.
Tačiau mane sukūrėte pernelyg didelį ir, įtariu, jums ilgai, o gal net ir niekad nepavyks įveikti biurokratų, užsiimančių tokių sistemų kaip reglamentas kūrimu. Jiems visai nėra ir, ko gero, niekad nebus įdomu, kad mano aerodinamika 30 proc. geresnė, užtat jie tarsi siuvėjas išmatuos mano figūrą ir kategoriškai pareikš – per aukštas, per ilgas, būtinai reikia perdaryti, kad atitiktų standartus. Nes standartai pas juos – šventas reikalas.
Jau kiek metų sunkvežimių kūrėjai su jais kaunasi, bet nuolat beviltiškai pralaimi! O gal tikitės, kad šį kartą bus kitaip? O jei kitaip nebus, tai iš nulinės (zero) mano vizijos liks tik šaunus herojus Zoro, galintis vaidinti fantastiniuose filmuose apie ateitį. Jei kitaip nebus, tai ir mano puikioji kabina gali likti vien svajonių pasaulyje. Jei mane išmatuos pagal dabar įprastus standartus, tai galima pasakyti sudie ir dušui, ir viryklei, ir slankiojančiai platformai, ir galimybei vienu mygtuko spustelėjimu 50 cm padidinti kabiną.
Dings ir mano puikieji laiptai, kuriais dabar taip žavisi tūkstančiai mane aplankiusių svečių – jie niekur netilps.
Kai apie tai papasakojau „Iveco“ atstovybės Baltijos šalims vadovui Ernestui Jakuboniui, jo komentaras buvo trumpas: taip, vizija į šiuolaikinius standartus netelpa ir ko ji tada būtų verta, jei tilptų? Standartus keičia gyvenimas, jis pakeis ir autotraukinių, t. y. ne tik vilkikų, bet ir priekabų bei puspriekabių parametrus. Tai, žinoma, gali užtrukti, bet juk „Z Truck“ – ateities vilkikas!
„Iveco“ credo: ekologija čia ir dabar!
Tačiau nagrinėdami ateities vizijas „Iveco“ inžinieriai liko realistai ir, prisipažinsiu, man šitai patiko labiau, negu jų dizainerių šiek tiek nuo gyvenimo atitrūkusios fantazijos. Elektros varomas transportas be jokių abejonių tolimesnės, o gal ir artimesnės ateities reikalas. Tas nuotolis (toliau-arčiau) kol kas, deja, labiau priklauso ne tiek nuo dabarties technikos lygio, kiek nuo prognozuotojų optimizmo atsargų. Kuo jos didesnės, tuo šviesi elektrinio transporto ateitis atrodo arčiau.
Ir, žinoma, atvirkščiai: pesimistai nepamiršta daugiau kaip šimtą metų labai nepatogioje vietoje pūliuojančios rakšties – akumuliatoriaus. Dėl jo šiuolaikinis elektromobilis moka ir gali ne kažin ką daugiau, negu jo pro-pro-prosenelis, sukurtas vos pora metų vėliau, negu benzininis jo dvynys. Pesimistai žino, kad litis, kaip ir akmens anglis arba nafta, yra taip pat iškastinis, taigi ir baigtinis, kaip dabar vis labiau mėgstama sakyti, „produktas“.
Nepamiršta ir to, kad jo atsargos paslėptos vos keliuose atokiausiuose ir sunkiai prieinamuose Žemės kampeliuose, tad jo gavyba ir sudėtinga, ir brangi. Pagaliau jie akivaizdžiai mato, kad bandymų darbui transporte įkinkyti vandenilį rezultatai jau daugybę metų tėra vargo vakarienė.
Tačiau net ir didžiausiems pesimistams aišku: ateities žmonija alternatyvos elektriniam transportui neturi! Ir visai ne dėl ekologijos, o, drįsčiau teigti, gal dėl jos kaip tik mažiausiai. Priežastis paprastesnė: elektra transporto priemonių kūrėjus bei jų naudotojus, o sykiu ir visus žmones išvaduoja nuo milžiniško problemų kalno, persekiojančio vidaus degimo variklius nuo pirmojo naftos garų sprogimo pirmajame pasaulio cilindre. Tam, kad tas sprogimas pavirstų darbu, teko sukurti aibę pačių įvairiausių prietaisų, dėl kurių automobilis išmoko ir sunkiai vežti, ir greitai važiuoti.
Elektra išvaduotų pasaulį nuo daugybės rūpesčių, tačiau...
... tačiau kurdami savąją ateities vilkiko viziją „Iveco“ inžinieriai pirmiausia išanalizavo XXI a. pradžios penkių alternatyvių technologijų (elektrinis transportas, paralelinis hibridas, „Plug-in“ sistemos hibridas, suslėgtos gamtinės ir natūralios dujos) galimybes penkiose kelių transporto kategorijose – mieste, regione, lengvesnėje bekelėje (Light-off Road), nacionaliniame ir tarptautiniame krovinių vežime. Vertinant galimybes pirmiausia žiūrėta, kiek draugiškos aplinkai yra alternatyviosios technologijos ir kiek brandūs, universalūs ir kiek ekonomiški tie sprendimai.
Analizė elektriniams ir paraleliniams hibridams buvo žiauri ir negailestinga: jie kol kas įmanomi eksploatuoti tik mieste, o paralelinių hibridų eksploatacija ekonomiškai nenaudinga, jie paprasčiausiai neįstengtų konkuruoti su dyzeliniais varikliais. „Plug-in“ sistemos hibridai dar galėtų varžytis mieste, regione ir visureigių keliuose, tačiau jų draugiškumas aplinkai (išskyrus miestą) ne kažin kiek didesnis negu įprastų sunkvežimių, tad didesnės investicijos į jų įsigijimą keltų abejonių. Tad trys iš penkių alternatyviųjų technologijų suvestinėje lentelėje tapo paženklintos raudona spalva su diagnoze „Neįmanoma“ arba „Nenaudinga“.
Tad ką naujajam savo vilkikui „Iveco Z Truck“ pasiūlė inžinieriai? Negi kokį nors pagerintą dyzelį, kuris dabar patekęs į tokią baisią ekologų nemalonę, kad kai kurios valstybės 2030-2050 metais jau pareiškė neregistruosiančios naujų automobilių su benzininiais ir dyzeliniais varikliais. Žinoma, jei iki to laiko bus sukurtos ekonomiškai konkurencingos alternatyvos, o tai, kaip rodo karti žmonijos patirtis, kol kas nėra taip paprasta?
Kaip tvirtina mokslininkai, dyzelinis variklis jau šiandien yra ant jo galimybių ribos: švariau sudeginti jame dyzeliną galimybės praktiškai išsemtos. Pasiekti su juo nulinę emisiją kaži ar kada nors pavyks, nebent būtų padaryti kokie nors principiniai atradimai, sugebėsiantys visiškai pažaboti nuodingąjį vidaus degimo variklių alsavimą.
Žinodami šitai, „Iveco“ inžinieriai perspektyvas įžvelgė gamtinėmis dujomis varomuose automobiliuose. Apie motyvus, dėl kurių dėmesio centre atsidūrė dujos, pristatyme buvo šnekėta nedaug, tačiau, esu tikras, tarp minėtųjų 29 patentų, kurie buvo gauti kuriant „Z Truck“, dalis jų bus skirti būtent dujomis varomiems varikliams. Be jų sukurti nulinio poveikio vilkiką vargu ar pavyktų.
Šiuo keliu pasuko ir kiti gamintojai, tad galima manyti, kad dujos jau netrukus pradės iš rinkos dyzeliną stumti kur kas energingiau. Lietuva lyg ir pasirengė šiam etapui – įrengtas suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje, tačiau žengtas tik pirmas žingsnis: jo galimybės išnaudojamos, galima sakyti, minimaliai, tačiau tai jau kito straipsnio tema.