Tinkamai funkcionuojant sistemai, paduoti į teismą gamintojus taip pat neteisinga, turint omenyje tai, kad jie bet kokiu atveju gelbsti gyvybes, o jei bendrovės bus baudžiamos už visas rizikas, jos nebenorės toliau tobulinti technologijų. Visiškai išvengti savivaldžių automobilių avarijų nepavyks, ir kažkam neišvengiamai teks atsidurti teisme.

Kaip bus tvarkomi tokie klausimai, teks nuspręsti teisingumo sistemai, o štai Katie Burk iš leidinio „Automotive News“ pateikė įdomų sprendimą, susijusį su tuo, kaip Jungtinėse Valstijose sprendžiami teisiniai ginčai skiepų klausimais.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nedidelis skaičius vaikų patyrė stiprius smegenų pažeidimus po to, kai buvo paskiepyti DPT (difterijos, kokliušo, stabligės) vakcina. Nepaisant to, kad ši vakcina išgelbėja daug gyvybių, ji gali sukelti šalutinį poveikį – labai retais atvejais galimi smegenų pažeidimai.

Vaikų, patyrusių smegenų pažeidimus, šeimos pateikė milijonų dolerių vertės ieškinius prieš farmacijos bendroves, ir šios ėmė trauktis iš rinkos. Nerimaudamas, kad dėl teismų išnyks geriausia apsauga nuo potencialiai mirtinų ligų – kurių kai kurios taip pat gali sukelti smegenų pažeidimus – 1986 m. Kongresas priėmė Nacionalinį aktą dėl galimos skiepų žalos vaikams (angl. National Childhood Vaccine Injury Act).

Pagal šį aktą prie JAV federalinių ieškinių teismo buvo įsteigtas specialusis teismas, pavadintas Ypatingųjų teismo pareigūnų biuru (angl. Office of Special Masters), kurio vienintelė funkcija buvo spręsti ieškinius dėl skiepų žalos. Nuo įsteigimo šis teismas išmokėjo ieškovams milijardus dolerių, kad skiepų gamintojai galėtų tęsti savo veiklą.

Įsteigus Specialiųjų teismo pareigūnų biurą, farmacinės bendrovės nebėra teisiškai atsakingos už savo gaminamus skiepus. Po 1986 m. ieškiniai teikiami prieš Sveikatos ir paslaugų departamentą, o bylą svarsto teisėjų komisija. Kitos šalys pasekė Amerikos pavyzdžiu ir įsteigė panašias teismo sistemas.

K. Burk siūlo, kad savivaldžių automobilių sukeltų eismo įvykių nagrinėjimo sistema būtų sukurta pagal Nacionalinės skiepų sukeltos žalos kompensavimo programos pavyzdį. Valstybė savivaldžių automobilių gamintojams pateiktų gaires ir standartus, ir jei jie jomis tinkamai vadovautųsi ir kasmet išgelbėtų 35 tūkst. gyvybių, kaip planuoja, vyriausybė pati prisiimtų finansinę riziką.

Vis dėlto šis sprendimas turi kelias spragas, kurias reikia užpildyti. Kalbant apie skiepus, nuo tada, kai atsirado specialieji teismai, kompensacijos buvo skirtos didesniam skaičiui šeimų, bet už mažesnio masto sužeidimus. 1986 m. priimti pakeitimai buvo naudingi ne tik nukentėjusioms šeimoms – iš jų pasipelnė ir farmacijos pramonė.

„Kai teismai užtikrino farmacinių bendrovių apsaugą, šios ėmė uždirbti labai daug pinigų“, – aiškina tyrėjas iš Amerikos teisingumo asociacijos Davidas Ratcliffas.

Vakcinų teismas atlieka svarbią funkciją, užtikrindamas, kad pavojingos ligos būtų kontroliuojamos, ir nuimdamas dalį naštos nuo vaistų gamintojų. Ypatingą transporto priemonių saugumo technologijų apsaugą reikėtų kruopščiai reguliuoti. D. Ratcliffas mano, kad visiškai atleisti automobilius gaminančias bendroves nuo teisinės atsakomybės būtų klaida.

„Pavyzdžiui, „Takata“ oro pagalvės, – sako jis. – Jos skirtos tam, kad mus apsaugotų, bet, kaip paaiškėjo, gali mus paversti šveicarišku sūriu. Paaiškėjus, kad saugumo inovacija kelia mirtiną pavojų, reikia, kad gamintojas už tai atsakytų.“

Taip pat reikia apsvarstyti tokias situacijas, kaip savivaldis automobilis, važiuojantis keliu šalia dviejų žmonių vairuojamų automobilių. Nutikus eismo įvykiui, draudimo bendrovėms gali būti per sunku nuspręsti, kieno kaltė, todėl jos gali vengti drausti savivaldžius automobilius, ypač jei su jais susijusius teisinius ieškinius ir taip padengs valstybė. Tokiu atveju valstybei bus užkrauta atsakomybė analizuoti komplikuotų eismo įvykių, kuriuose dalyvavo ir gyvi, kvėpuojantys vairuotojai, tyrimus.

K. Burk pasiūlytas sprendimas nėra tobulas, nes jis neišsprendžia visų klausimų, susijusių su savivaldžiais automobiliais, vis dėlto tai yra teisinis precedentas, parodantis, kaip mes galėtume užtikrinti ir apsaugoti potencialiai gyvybes gelbstinčių technologijų kūrimą.