Dirbant įprastu režimu, ji paprasčiausiai neveikdavo.
Pasaulį šokiravo tai, kad viena iš sėkmingiausių ir patikimiausių transporto gamintojų – elgėsi nesąžiningai (žiniasklaidoje dar vadinama „dieselgate“). Šioje istorijoje stebina ne tiek įmonės įžūlumas, kiek akivaizdus jos vadovų aklumas automobilių pramonės tendencijoms.
Pasaulis juda atsinaujinančios energetikos link, o „Volkswagen“ per apgaulę nevykėliškai mėgina „prastumti“ senas technologijas. Kaip tokio mąsto įmonė sugebėjo suklysti savo verslo strategijoje?
Amerikoje automobilių išmetamųjų dujų standartai yra aukštesni, negu Europoje. Dyzeliniai automobiliai, garsūs kuro ekonomiškumu, bet turintys prastesnius taršos rodiklius, sudaro mažiau nei 1 proc. JAV lengvųjų automobilių rinkos. Europoje jie apima net trečdalį rinkos.
Nors dyzeliniai varikliai išmeta mažiau anglies dioksido, jie pasižymi dideliu kietųjų dalelių ir azoto oksidų, lemiančių smogą ir kvėpavimo ligas, kiekiu. Ilgus metus „Volkswagen“ nesėkmingai mėgino įsitvirtinti Amerikos rinkoje, tačiau vis nepatenkindavo JAV Aplinkosaugos agentūros reikalavimų.
Sukūrę naują „švaraus dyzelino“ sistemą, vokiečių gamintojai pagaliau pradėjo konkuruoti už Atlanto, tačiau, kaip dabar paaiškėjo, mulkindami tiek vartotojus, tiek reguliuotojus.
Sunku patikėti, kad viena iš žinomiausių pasaulio automobilių bendrovių elgėsi taip, kaip Lietuvoje po nepriklausomybės elgėsi kai kurie piliečiai, kurie įsigudrinę statė magnetus prie elektros ar vandens skaitiklių. Tuomet už savo kaimynų „nesuvartotą“ elektrą mes visi mokėjome „vagnorkėmis“, dabar už „Volkswagen“ (VW) „išmanumą“ mokame savo plaučiais.
Vadinamasis „dieselgate“ be abejonės turės beprecedentinių pasėkmių bendrovės finansams ir įvaizdžiui. „Bloomberg“ duomenimis, VW jau atidėjo 7,3 milijardų JAV dolerių dyzelino skandalo tyrimo išlaidų padengimui, tačiau tikroji kaina, kaip manoma, gali siekti 18,5 milijardų JAV dolerių.
Bet ši istorija ne tik parodė tarptautinės korporacijos visišką nesiskaitymą su žmonių sveikata, aplinka, klimato reikalavimais ar įstatymais, už ką ji sumokės, bet ir privertė mus permąstyti korporacijų santykį su vartotojais ir valstybe, ir suabejoti iškastinio kuro technologijų ateitimi.
Švarus dyzelinas neegzistuoja. Korporacijos meluoja. Jos tai daro tam, kad užkariautų naujas rinkas, įtiktų vartotojams, ieškantiems „žalesnių“ automobilių, ir atitiktų vis griežtesnius sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Bet čia ir glūdi netikėtas paradoksas. Gal užuot investavus į manipuliacines sistemas, siekiant dangstyti dyzelinio variklio trūkumus, būtų efektyviau investuoti į tvarias, sveikatai ir aplinkai nekenksmingas technologijas?
Yra gerų pavyzdžių, kad tokios investicijos turi potencialą.
Tesla išleido 1,5 milijardo JAV dolerių kuriant elektra varomą „Tesla Model S“ sedaną. Tai yra mažiau nei 10 proc. sumos, kurią gali tekti pakloti „Volkswagen“ mokant baudas ir padengiant kitas, su skandalu susijusias, išlaidas. Šiai dienai „Tesla“ akcijų kaina svyruoja apie 260 JAV dolerių palyginti su VW 107 JAV dolerių (prieš skandalą VW akcijų kaina siekė net 285 JAV dolerių).
Naujausiu „Tesla“ automobiliu galima nuvažiuoti iki 800 kilometrų vienu įkrovimu arba nuo Vilniaus iki Sant Peterburgo. Vartotojui tai kur kas mažensės sąnaudos nei dyzelinis variklis. Jau ir Lietuvoje yra eletros degalinių tinklas. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.
Kad ir kaip sansacingai skamba šis „Volkswagen“ epizodas, kuris galimai yra visos pramonės manipuliacijų ledkanio viršūnė, jis padeda suprasti, kad net ir didžiausios įmonės „prašauna“ su savo verslo strategijomis. Čia panašiai kaip su „Kodak“, kurios darbuotojas sukūrė pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą dar 1979 metais, bet legendinės Amerikos bendrovės vadovai nematė jame strateginio potencialo ir toliau gamino fotojuostas. Galiausiai 2012 m. „Kodak“ praktiškai bankrutavo.
Aplinka, klimatas ir sveikata nėra tušti politiniai lozungai, bereikšmiai tarptautiniai susitarimai, bet ir tai, ko šiandien nori ir ko tikisi vartotojas. Socialinė atsakomybė ir atsinaujinanti enegija yra aiškios tendencijos ir automobilių pramonėje.
Be abejo, transporto konkurencingumas yra vienas iš ekonomikos variklių, tad biurokratijos didinimas papildomais tikrinimais privalo būti atsargus, o ir perėjimas prie naujų tenchologijų reikalauja laiko. Reikalingas sumanus reguliavimas ir jo priežiūros efektyvumo didinimas.
Naujojo „Volkswagen“ vadovo Matthiaso Muellerio žodžiais, „nėra abejonių, kad ateitis priklauso baterijomis varomiems automobiliams, bet didelis klausimas, kada tai nutiks“. Po šio skandalo, sprendžiant iš žiniasklaidos ir rinkos rodiklių, darosi akivaizdu, kad laikas elektromobiliams yra dabar.
