„Mirai“ (jap. – ateitis) girdomas ne benzinu ar dyzelinu, o labiausiai visatoje paplitusiu cheminiu elementu vandeniliu. Dujos į automobilio baką pilamos kaip įprasti degalai, o tada, kuro elementų magija pradeda cheminę ore esančio deguonies ir vandenilio reakciją, kurios energija konvertuojama į elektros energiją, o ši suka automobilio ratus. Sunku patikėti, tačiau vienintelis šalutinis tokio variklio produktas – vanduo.
Naftos produktų magnatai „Mirai“ modelį, ko gero, vadins nevykusiu pokštu, triuku, nesusipratimu, kuris, kaip ir daugelis elektromobilių, sugeba nuriedėti vos keliasdešimt ar šimtą, kitą kilometrų, o rieda ne greičiau nei 55 km/val. Tačiau jie klys. Nes „Mirai“ techninės charakteristikos niekuo nenusileidžia įprasto automobilio parametrams.
Pradėkim. Maksimalus „Toyota Mirai“ greitis – 177 km/val. Nuo 0 iki 100 km/val. jis įsibėgėja per 9,6 sek. Be sustojimo gali nuvažiuoti apie 500 km. Kitaip tariant, per Lietuvą tokiu laisvai pervažiuotum vienu degalų baku. O ypač stiprus anglies pluošto degalų bakas užpildomas ne ilgiau nei per 10 min.
Žinoma, užsiminus apie tai, jog automobilis varomas vandeniliu, daugelis prisimins dirižablio „Hindenburg“ tragediją, kai 1937 m. Naujajame Džersyje orlaivis suliepsnojo tiesiog ore. Vis dėlto vandenilinio automobilio atveju tokio pavojaus tikimybė yra beveik nulinė, nes kuro elementai patalpinti ypač atspariuose neperšaunamuose bakuose. Didesnė tikimybė, jog sprogs tradicinis benzinu varomas automobilis, o ne vandeniliu varoma transporto priemonė.
O išoriškai „Mirai“ sunkiai atskirtumėte nuo įprasto automobilio. Tiesa, „Toyota“ – ne vienintelis į vandenilinių automobilių segmentą nusitaikęs koncernas. Kitais metais rinkoje savo produktą pristatys jau ir „Honda“, savąsias koncepcijas kuria „Ford“, „Nissan“, o „Hyundai“ – jau ir gamina vandenilinę „ix35“ versiją.
Jei vandeniliu būtų varomos visos transporto priemonės, kelių eismo keliamos taršos problemos pasaulyje nebeliktų. Maža to, visiškai nebereikėtų nei dyzelino, nei benzino – vairuotojai būtų visiškai laisvi nuo naftos produktų perpardavinėjimu spekuliuojančių „verslininkų“ ir nuo įvairiausių „naftos gavybos“ krizių Artimuosiuose Rytuose ar kur nors kitur. Tai iš esmės pakeistų pasaulinės ekonomikos ir aplinkosaugos struktūrą.
Tačiau, kaip ir visada, yra ne tik privalumai, bet ir trūkumai. Bene didžiausias jų – tokio automobilio kaina. Dabar vandeniliniai automobiliai yra pasiutiškai brangūs. Naujutėlis 4 durų „Toyota Mirai“ pirkėjui atsieitų 63 tūkst. svarų (arba apie 86,5 tūkst. eurų arba apie 300 tūkst. litų).
Kita bėda – vandenilio degalinės. Jungtinėje Karalystėje tokių kol kas – tik 12. Prognozuojama, jog 2020-asiais jų ten bus jau 65. Bakas vandenilio kainuotų 65 svarus (apie 90 eurų arba apie 300 Lt).
Žinoma, kainų ir infrastruktūros klausimai išsprendžiami atitinkamos politikos ir paklausos kursu – siūlant pirkėjams nuolaidas, taip pat nemokamo vandenilio. Taip jau vyksta Japonijoje – šalis po 2011 m. nelaimės Fukušimoje susirūpinusi energetikos politika. Japonijos vyriausybė subsidijuoja naujų vandenilinių automobilių kainas – ir pirkėjas tokį įsigyja 25 proc. pigiau. Japonijos vyriausybė inicijavo 350 mln. eurų vertės projektą, kurio tikslas – iki 2020 m. Japonijoje parduoti 6 tūkst. vandenilinių automobilių.
Nesnaudžia ir JAV. Štai Kalifornija investuoja 180 mln. eurų į kitais metais valstijoje atsirasiantį beveik 70 vandenilio kolonėlių tinklą. Kalifornijos gyventojams valstijos valdžia padengia apie 8 proc. naujo vandenilinio automobilio vertės. Tad „Mirai“ JAV pigiausiai kainuoja apie 51 tūkst. eurų.
Trūkumų yra ir daugiau. Nors vandenilio apstu mus supančioje aplinkoje (ore, vandenyje), gryną vandenilį nepatogu išgryninti ir izoliuoti. Bene populiariausias metodas – maišyti vandens garus ir gamtines dujas, įkaitinant jas ir papildant katalizatoriumi (pavyzdžiui, nikeliu). Reakcijos metu išsiskiria vandenilis ir anglies monoksidas. Apie 95 proc. gryno vandenilio pasaulyje išgaunama tokiu būdu.
Deja, šis procesas aplinkai ne toks jau ir draugiškas – išskiriamas anglies monoksido (smalkių) šalutinis produktas. Tad nors pats vandenilinis automobilis aplinkos neterš, aplinka bus teršiama degalų gamybos metu. Todėl net ir labiausiai prisiekę vandenilinės energetikos išpažinėjai pripažįsta „anglies emisijų“ pėdsaką vandenilinėje pramonėje. Tačiau technologijos tobulinamos, ir galbūt ateityje šią bėdą pavyks eliminuoti.
Įdomu tai, kad, „Toyota“ teigimu, automobilis „Mirai“ kas 1,5 km garų pavidalu išskirs po 100 militrų vandens. Atrodytų, tai – lašas jūroje, bet štai vien Britanijoje per metus visos transporto priemonės nurieda po 450 mlrd. km. Jei visos jos būtų „Toyota Mirai“, vien Britanijoje kasmet susidarytų apie 3 mlrd. litrų vandens perteklius. O tai – apie 12 tūkst. olimpinių plaukimo baseinų.
Žinoma, vanduo nėra teršalas, jei jie neišpilamas, pavyzdžiui, ant kelių esant šalčiui. Galima įsivaizduoti, kaip atrodytų šiauriečių keliai viduržiemį, jei kas 15 km toks automobilis išlietų po litrą vandens. Keliai ir gatvės virstų čiuožyklomis? Jei vanduo būtų šalinamas garų pavidalu, kiltų rūkų ir miglų problema.
Žodžiu, tobulėti dar yra kur. Nišų inovaciniams sprendimams čia irgi netrūksta. Tačiau ar jau artimiausiais dešimtmečiais persėsime į vandenilinius automobilius, parodys laikas.
