Kai kurios padangos, nebijokim to žodžio, yra visiškas niekalas. Kaučiukmedis neabejotinai braukia ašarą, kai iš jo kamieno išsunkti syvai, sumaišyti su milijonu kitų komponentų, virsta automobilių apavu, neleidžiančiu nei greitai lėkti asfaltu, nei saugiai irtis per balas, nei pasigirti mažesnėmis degalų sąnaudomis, nei pasidžiaugti trumpu stabdymo keliu. Ir atvirkščiai. Vizualiai kone identiškai atrodančios ar viena kita protektoriaus raukšle besiskiriančios padangos dovanoja neįtikėtinos kokybės sukibimą kad ir kokiomis klaikiomis sąlygomis važiuotum. Dvi dienas praleidęs „Contidrome" - „Continental" priklausančiame bene moderniausiame padangų bandymų centre visame pasaulyje - pradedi suprasti, kas lemia tokius skirtumus.
Nors dabartinių padangų prototipai sukurti daugiau nei prieš 120 metų, iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio automobilių stabdymo ir manevravimo testai buvo atliekami viešojo naudojimo keliuose ar - geriausiu atveju - oro uostuose arba atitvertuose kelio ruožuose. Tokie dalykai buvo įmanomi, kol didžiąją transporto parko dalį sudarė lėtapėdžiai „Volkswagen Beetle" tipo aparatai. Mašinų gamintojoms pasiūlius aštresnių automobiliukų („Opel Kapitan", „Ford 20m", „Mercedes-Benz W 108/109"), o standartinių modelių greičiui pasistiebus iki 200 km/val., padangoms keliami reikalavimai taip pat pradėjo augti kaip ant mielių.
„Continental" garbei reikia pasakyti, kad ji bene pirmoji ėmėsi standartizuoti padangų bandymų metodiką ir kurti prielaidas objektyviai palyginti rezultatus. Vokiečiai netoli Hanoverio esančio Jeverseno miestelio pakraštyje 1967-aisiais pastatė didžiulį bandymų poligoną. Atskiri jo moduliai užima daugiau nei 160 hektarų ir leidžia patikrinti padangas visomis įmanomomis sąlygomis. Lig šiol svarbiausiais „Contidromo" objektais buvo laikomas 2800 metrų ilgio ovalus žiedas 58 laipsnių pasvirimo kampu, 1800 metrų ilgio „mažoji" šlapio valdymo (t. y. su specialia asfalto laistymo sistema) trasa ir 3800 metrų „didžioji" valdymo trasa. Papildomai įrengti specialūs bekelės ruožai, taip pat triukšmo matavimo zonos. Bendras trasų ilgis siekia 10 kilometrų, o kai kuriose sekcijose padangos gali būti testuojamos skriejant 250 km/val. greičiu. Poligono metraštininkai byloja, kad per 47 metus nuo šio objekto atidarymo čia išbandyta daugiau nei 2 mln. lengvųjų automobilių, sunkvežimių, motociklų padangų.
Tačiau tai, ką „Continental" Jeverseno pašonėje iškrėtė prieš maždaug pusantrų metų, net konkurentus privertė nukelti kepures. „Contidromo" viduryje išdygo vienintelis pasaulyje visiškai automatizuotas ir nuo oro sąlygų nepriklausantis padangų bandymo kompleksas AIBA (Automated Indoor Braking Analyzer). 300 metrų ilgio ir 30 metrų pločio angare padangos bandomos eliminavus bet kokį žmogiškąjį veiksnį: testinio automobilio stabdį ir akceleratorių visada identiška jėga minko hidraulinis įrenginys, o nukrypti nuo trajektorijos neleidžia speciali kreipiančioji konstrukcija. Dviejų juostų bandymų take mašina gali įsibėgėti iki 120 km/val. greičio. Kompiuteriu sustabdytas automobilis automatiškai apsukamas ir grąžinamas į starto vietą. Sausa danga egzaminuojamos padangos paprastai važiuoja po 7 kartus, o laistoma vandeniu - 10 sykių. Stabdymo kelio paklaida, jei tik tokia būna, matuojama centimetrais. Standartizuoti skirtingi dangos paviršiai keičiami naudojant hidrauliką, o bandymai gali būti atliekami net ir ant apledėjusios dangos, nors tuo metu lauke svilina saulė. Kadangi robotams nereikia daryti kavos ar rūkymo pertraukėlių, darbas čia virte verda - per metus gali būti atliekama iki 100 000 stabdymo bandymų tokiomis sąlygomis, kokių tik reikia inžinieriams. Šis „Continental" šedevras iš karto pelnė du prestižinius tarptautinius apdovanojimus: „Development Tool of the Year 2013" (2013-ųjų plėtros priemonė) ir „Test Track of the Year 2013" (2013-ųjų bandymų trasa).
Tačiau įdomybės tuo nesibaigė. Antroji atradimų diena buvo skirta vizitui į „Continental" technologinių tyrimų centrą, saugomą kruopščiau už Siksto koplyčią per konklavą: įeinant į pastatą ant išmaniųjų telefonų (jei tik šie apskritai nekonfiskuojami) kamerų klijuojami specialūs lipdukai, fotoaparatai atiduodami į saugyklą. Slėpti tikrai yra ką, nes naują padangą pagimdyti užtrunka nuo 5-6 mėnesių iki poros metų. Kuo ilgiau ieškoma užsakovo pageidavimus atitinkančios konstrukcijos, gumos mišinio ir protektoriaus rašto kombinacijos, tuo didesnis kalnas pinigų ištaškomas. Vienintelis būdas sutaupyti - samdyti didžiausią profesinę brandą pasiekusius specialistus, kurie optimalius sprendimus gali pasiūlyti vos pamatę techninę užduotį. Pavyzdžiui, tyrimo centro akustikos laboratorijoje dirbantis vyrukas Hario Poterio akiniais, žiūrėdamas į padangos protektoriaus raštą, gali pasakyti, kokio pobūdžio garsą ji skleis važiuodama standartiniu (maždaug 70 km/val.) greičiu: kauks kaip vienišas vilkas ar rafinuotai šniokš. Protektoriaus blokelių išdėstymas, kanalų struktūra ir gylis, įvairios paprastam mirtingajam nieko nereiškiančios smulkmenos profesionalui iškalbingos kaip chiromantijos guru atkištas delnas.
Tas pats visuose „Continental" smegenų centro padaliniuose: visur, kur tik buvo leista dirstelėti, dirbo aukščiausios prabos savų sričių meistrai, turintys paslapčių kambarių raktus ir sugebantys išspręsti painiausias problemas. Dėl to saugomi kaip akies vyzdys.
Vienintelis dalykas, kurį vokiečiai mielai demonstravo, - nauja padangų slėgio daviklių sistema. Žinia, nuo šio rudens visi nauji automobiliai privalės informuoti apie išsikvepiančias padangas siųsdami signalus į mašinos kompiuterį. Važinėjantiems senesniais modeliais „Continental" siūlo į turimas padangas įklijuoti ledinuko dydžio daviklį, kuris gali informaciją perduoti į išmanųjį telefoną.
Kodėl šiam dalykui padangų gamintojai skiria tiek dėmesio, buvo galima įsitikinti atliekant vieną nesudėtingą pratimą „Contidrome": 60 km/val. greičiu staiga persirikiuoti į gretimą eismo juostą, vengiant susidurti su menama kliūtimi. Važiuojant standartiniu BMW trečiuku, ši užduotis atrodė juokingai paprasta. Tačiau persėdus į identišką aparatą, kurio galinių padangų slėgis buvo 1,2 atmosferos (vizualiai jos atrodė tik šiek tiek subliuškusios), suvaldyti mašinos neišdaužydamas trasą žyminčių kūgelių nesugebėjo nė vienas bandymų dalyvis. BMW pakaba elgėsi taip, tarsi būtų pagaminta iš maskarponės.
