Mūsų šalies keliais riedančio senų mašinų parado dalyvių amžiaus vidurkis artimas pilnametystei ir siekia apie 15 metų. Nei pats faktas, nei automobilių išvaizda, nei jų būklė susižavėjimo nekelia, rankomis trina tik tie, kas pildo kišenes iš šio reginio – detalių pardavėjai, remontininkai ir senų kriošenų perpardavinėtojai. Toliau savo nosies nematantys aiškina, kad tokia lietuvių meilė – iš reikalo. Juk lietuviški atlyginimai neleidžia užsidirbti naujam ar bent apynaujam automobiliui, autobusu važiuoti – nelygis, senas ir didelis automobilis – „kietesnis“ nei naujas ir mažas, o stogo neturintį dviratį reikia minti. Visiems taip mąstantiems visada „pagalbos“ ranką pasiruošęs ištiesti automobilių turgaus prekeivis, pigiai siūlantis „idealaus stovio vokišką dyzelį, kuriuo močiutė sekmadieniais važinėdavo į bažnyčią“.
Pažįstama situacija, sakysite, juk važiuoti kažkuo reikia. Tačiau dar retas susimąsto, kad pigesnė patogaus gyvenimo alternatyva ant kortos gali pastatyti ne tik ateities perspektyvas, bet ir pasiųsti ten, iš kur niekas negrįžta.
Automobilinės nekrofilijos pomėgis – viena iš priežasčių, kodėl Lietuva ES liūdnai pirmauja pagal žuvusiųjų skaičių milijonui gyventojų. Saugaus eismo specialistai nevyniodami į vatą aiškina, kad iš kitų Europos šalių po avarijų atvežti ir mūsų šalies „auksarankių“ sutvarkyti automobiliai avarijose išsitaško lyg būtų padaryti iš „Lego“ kaladėlių.
Be užuolankų: tai – mirties mašina
Gegužę startavęs projektas „Geležiniai spąstai“ nutarė patikrinti statistinio mūsų keliais važinėjančio ir iš „mirusiųjų“ prikelto automobilio saugumą. Tokią misiją inicijavo žurnalas „TopGear“, o prie jos įgyvendinimo prisidėjo partneriai – DELFI, bendrovė „Lietuvos draudimas“, Automobilių kelių direkcija, techninės apžiūros įmonių asociacija „Transeksta“, Tarptautinė automobilių federacija (FIA) ir Lietuvos automobilininkų sąjunga (LAS).
Eksperimentui po ilgų ieškojimų buvo pasirinktas BMW 323ti. Šis 1998 m. gamybos automobilis buvo nupirktas Lietuvoje, viename Alytaus „garažiuke“ supjaustytas į 8 gabalus, suvirintas iš naujo ir kosmetiškai sutvarkytas taip, kad galėtų keliauti į mašinų turgų.
Galima neabejoti, kad net ir mažiausiai patyręs pardavėjas nebūtų turėjęs vargo ir šis pilkas kupė dar galėjo ilgai sukti kilometrus Lietuvos keliais. Tačiau vietoj tokio banalaus istorijos tęsinio projekto „Geležiniai spąstai“ organizatoriai šį BMW pasmerkė myriop – automobilis buvo palydėtas į paskutinę kelionę, į netoli Miuncheno (Vokietija) įsikūrusį ADAC tyrimų centrą, kur vieną apniukusią birželio dieną buvo sudaužytas.
Paskutinė šio pasmerktojo BMW 323ti kelionė buvo trumpa ir greita, tačiau itin skausminga. Vokiečiai jį pastatė ant specialių bėgių, į vidų sudėjo įvairiems matavimams reikiamą įrangą, susodino du manekenus ir nuvilko į specialios laboratorijos galą. Maždaug 80 metrų ilgio take per keletą sekundžių buvo pasiektas 64 km/val. greitis ir laukimo tylą perskrodė dūžtančio automobilio garsas.
Priekinio smūgio eksperimentas buvo atliktas pagal nepriklausomos naujų automobilių saugumo bandymus atliekančios organizacijos „Euro NCAP“ metodiką. Šis ADAC centras yra viena iš šešių vietų Europoje, kur yra atliekami analogiški bandymai. Automobilis į sienoje suformuotą ir kitos mašinos priekinę dalį primenančią metalinę deformuojamą platformą rėžėsi ne pilnai visu priekiu, o 40 proc. viso pločio užimančia dalimi – „Euro NCAP“ aiškina, kad taip modeliuojama dažniausiai pasitaikanti susidūrimo situacija. 64 km/val. greitis pasirinktas todėl, kad taip esą sukuriama situacija, kuri prilygsta dviejų vienodo dydžio automobilių, važiuojančių 55 km/val. greičiu, susidūrimui. Tyrimai rodo, kad susidūrus tokiu greičiu judantiems automobiliams, keleiviams iškyla mirtinų traumų rizika.
Koks likimas galėtų laukti sudaužytų automobilių keleivių, specialistai sprendžia remdamiesi informacija, gauta iš manekenuose įtaisytų jutiklių, vaizdo įrašų ir pačios mašinos apžiūros.
Po šio testo „lietuvišką“ BMW 323ti išanalizavę ADAC inspektoriai patvirtino dar prieš eksperimentą jų pačių išsakytus žodžius: „tai – mirties mašina“. Jie kruopščiai išmatavo sudaužytą BMW ir rezultatus palygino su tais, kurie buvo užfiksuoti prieš automobilinę egzekuciją. Tai, kas matoma filmukuose ir nuotraukose, atsispindi ir skaičiukų pasaulyje – labiausiai deformuotas priekinis statramstis, salone pastebimai pasislinko vairo kolonėlė ir ties kojomis esanti dalis.
Vokiečių teigimu, jeigu vietoj manekenų automobilyje būtų sėdėję gyvi žmonės, vairuotoją būtų reikėję laidoti, o keleivis būtų stipriai suluošintas.
Už saugumą – 0 žvaigždučių
„Tai yra baisus daiktas, su tokiu automobiliu tikrai nenorėčiau važiuoti“, – sakė eksperimentą Vokietijoje stebėjęs techninių apžiūrų asociacijos „Transeksta“ ekspertas Ramūnas Vėlavičius.
„Jeigu šios dalys buvo pažeistos, jos nebesaugo taip, kaip turėtų. Trūkęs statramstis netgi gali persmeigti žmogų“, – perspėjo R. Vėlavičius.
Komentuodamas eksperimento rezultatus, ADAC pasyvaus saugumo vadovas Volkeris Sandneris pripažino, kad remiantis „Euro NCAP“ metodika, šiam konkrečiam modeliui už saugumą negalima duoti nė vienos žvaigždutės!
„Kai pirmą kartą pamatėme šį BMW, iškart supratome, kad jeigu automobilis neturi veikiančių saugumo sistemų, tokių kaip saugos oro pagalvės, jame važiuojantiems keleiviams iškyla didžiulė grėsmė. Avarijos atveju keleiviai gali patirti sunkių traumų, ypač krūtinės ir galvos srityse.
Testas parodė, kad didžiausia šio BMW bėda buvo priekinis statramstis. Jeigu atvirai, šis modelis nepasižymėjo pavyzdiniu saugumu „Euro NCAP“ testuose ir tuomet, kai buvo naujas. Tačiau kai jis buvo suremontuotas, priekinis statramstis lūžo ir daugiausiai nulėmė paties automobilio kėbulo deformaciją. Todėl išgyvenimui būtina saugumo erdvė keleiviams itin sumažėjo. Taip žmonėms iškyla gyvybiškai pavojingų traumų grėsmė kojų, krūtinės srityse, o be saugos oro pagalvių galvos traumos neišvengiamos vairuotojui trenkiantis į vairaratį“, – DELFI sakė ADAC atstovas V. Sandneris.
Nors ADAC specialistai šį BMW ir įvardijo kaip „mirties mašiną“, tačiau automobilį apžiūrėjęs „Lietuvos draudimo“ Transporto žalų vadovas Marijus Raliūga pabrėžė, kad laboratorinės sąlygos daugeliu atvejų stipriai skiriasi nuo realių, kai po kaktomušos mašina nuslysta nuo kelio ir verčiasi.
Eksperimento herojus grįžta į Lietuvą
ADAC pasyvaus saugumo vadovas V. Sandneris neabejojo šio unikalaus projekto nauda.
„Mums tai buvo išskirtinis eksperimentas. Anksčiau esame bandę atlikti sudaužymo testus suremontuotiems automobiliams, bet tuomet tikrinta, kokios yra pasekmės, kai remontas atliekamas naudojant gamintojo rekomenduojamas dalis. Tai tebuvo testai, kai automobiliai buvo pažeisti minimaliai, ne taip, kaip šis BMW, kuris remontuotas iš pagrindų. Ši informacija ypač aktuali pirkėjams, kurie įsigyja netinkamai suremontuotą automobilį ir nieko nežinodami apie jo tikrąją būklę stipriai rizikuoja“, – kalbėjo saugumo ekspertas.
„Geležinių spąstų“ BMW 323ti istorija dar nesibaigia. Du kartus pabuvęs Vokietijoje, jis antrą kartą sugrįš ir į Lietuvą, todėl nenustebkite jį gyvai pamatę kur nors Rietavo automobilių turguje ar Vilniaus centre. Tačiau nereikėtų baimintis jį pamatyti parduodamą ar važiuojantį kelyje – planuojamas dar vienas šio projekto etapas, kai visi norintys galės apžiūrėti kilnojamą ekspoziciją, kurios dėmesio centre ir bus šis pasmerktasis pilkas BMW. Plačiau apie tai skaitykite kituose „Geležinių spąstų“ straipsniuose.
