Idėja pagaminti ekonomišką, miestui skirtą „Renault“ automobilį, kuris būtų mažesnis už 4 arba 5 modelį, gimė dar XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje, po pasaulinės 1973–1974 m. degalų krizės. 1979 m. balandžio mėn. Roberto Oprono vadovaujami „Service Style Automobile Renault“ padalinio konstruktoriai ėmėsi įgyvendinti VBG (Véhicule Bas de Gamme) programą.
1981 m. bendrovės vadovybei konstruktoriai pristatė Z ir X49 projektus. 1981–1985 m. R. Oprono komanda darbavosi jau kituose VBG programos etapuose – ji kūrė X44 ir X45 koncepcinių prototipų modelius. Fiksuoto pločio kėbulo idėja, kuri asocijavosi su tuo pačiu metu konstruojamu žymiai didesniu „Renault Espace“ prototipu P23/J11, rinkoje buvo visiškai naujas dalykas. 1986–1988 m. sukurti du alternatyvūs W60 modeliai.
„Renault“ generalinis direktorius Raymondas Lévy patvirtino, kad toliau plėtoti W60 leis tuo atveju, jei jis bus pakeistas. Projektui skirta 70 mln. JAV dolerių. X60 projekto komandos vadovu paskirtas Yvesas Dubreilis. Per baigiamąjį projektavimo darbų etapą 1990–1992 m. W60 prototipo stačiakampiai priekiniai žibintai pakeisti į ovalo formos. Naujoji transporto priemonė konstruota taip, kad žmonėms asocijuotųsi su draugišku šeimoje auginamu naminiu gyvūnėliu.
Didelis priekinis stiklas užtikrino puikų matomumą, kuris automobilių ir žmonių pilnose miesto gatvėse būna ypač svarbus. Jam valyti įrengtas vienas ilgas stiklo valytuvas. Į priekį žemėjanti vidurio linija automobilio išorei suteikė dinamiškumo įspūdį. Be fiksuoto pločio kėbulo, atsirado ir dar viena naujovė – centre įrengtas prietaisų skydelis. Automobilis buvo 3433 mm ilgio, 1630 mm pločio ir 1423 mm aukščio. Ilga – 2430 mm – važiuoklės bazė užtikrino, kad, nepaisant kompaktiškos išorės, vidus bus pakankamai erdvus. Yveso Dubreilio komanda vadovavosi vieninteliu principu – iš mažiausio dydžio išgauti daugiausia erdvės. Užduotis nebuvo lengva dar ir todėl, kad keleivių saugumo užtikrinimas buvo kitas svarbiausias projektuotojų prioritetas. Slankiojanti užpakalinė sėdynė miesto automobilių segmente tuo metu buvo vos ne perversmas. Sėdynė pasislinkdavo 170 mm ir, priklausomai nuo poreikių, buvo galima arba padidinti bagažo skyriaus tūrį (nuo 168 iki 261 litrų), arba padaryti daugiau erdvės ant užpakalinės sėdynės sėdintiems keleiviams. Priklausomai nuo užpakalinės sėdynės padėties, keleiviams skirta erdvė pailgėdavo nuo 1610 iki 1780 mm. Visiškai užlenkus galines sėdynes, bagažo skyriaus tūris padidėdavo iki 1096 litrų. Kabinos komponentai – skaitmeninių prietaisų skydelis, centrinis valdymo pultas ir dėtuvė – suprojektuoti kaip atskiri moduliai.
Siekdami sukurti originaliausius naujojo dešimtmečio automobilius, projektuotojai atsisakė daugelio įprastų dalykų ir nusistovėjusių šablonų. Projektuojant būsimąjį „Twingo“ modelį, ypač svarbus vaidmuo teko spalvai ir medžiagų faktūrai. Projektuojant X60, sumanytos naujos pastelinių spalvų plastikinės detalės, nes „Renault“ Rinkodaros departamentas numatė, jog daugiau nei 60 proc. šio automobilio vairuotojų bus moterys. Prognozuota labai taikliai – netgi šiandien didžiąją dalį „Twingo“ vairuoja moterys.
Nuo 1991 m. vasaros per daugiau nei 10 mėnesių daugiau nei 40 prototipų nuvažiavo apie 3 milijonus kilometrų. Automobiliai bandyti atšiauraus klimato ir prastų kelių sąlygomis, pradedant arktiniu Šiaurės Suomijos šalčiu ir baigiant alinančiu Maroko dykumų karščiu. Lardy poligone atliktų saugumo bandymų rezultatai irgi buvo palankūs. Nepaisant kompaktiško dydžio, pasirodė, kad automobilis yra tvirtesnis nei kiti jo konkurentai – Europos ir Japonijos gamintojų automobiliai. 1992 m. spalio 5 d., pirmadienį, naujasis „Renault“ generalinis direktorius Louisas Schweitzeris, kuris šias pareigas ėjo 1992–2005 m., Paryžiaus automobilių parodos „Mondial de l'Automobile“ lankytojams pristatė naująjį „Renault Twingo“. Automobilis sukėlė didžiulį žiniasklaidos ir lankytojų susidomėjimą. Vien per kelias kitas dienas pateikta 2240 užsakymų.
Keli šimtai bandomosios serijos automobilių surinkti Flinso gamykloje. Masinės gamybos versijos surinkimas Flinso gamykloje, o tuo pačiu ir „Renault Twingo“ pardavimas prasidėjo 1993 m. balandžio mėn. Tuo metu, kai rinkai buvo pateiktas „Twingo“, A klasės automobilių segmentas rinkoje sudarė 10 proc., tačiau per vienerius metus jis išaugo iki 11,2 proc. „Renault Twingo“ traukė ir žavėjo savo originaliu stiliumi. Avangardinė išorė derėjo su patikrintomis technologijomis. Iš pradžių gaminti tik modeliai su C3G 1239 cm³ benzininiais varikliais, kurie 54 AJ pasiekdavo esant 5300 aps./min. Varikliuose buvo įrengta skirstymo grandinė. „Cléon“ serijos variklis pasiteisino daugelyje modelių, įskaitant ir „Super 5“. Vienataškes degalų įpurškimo sistemas tiekė bendrovė „Magneti Marelli“. Standartiškai būdavo įrengiama 5 greičių pavarų dėžė, „McPherson“ priekinės pakabos svirtys ir strypinė sukamoji užpakalinė pakaba. „Renault Twingo 1.2“ modelis, kuris svėrė 790 kg, pasiekdavo didžiausią 151 km/val. greitį ir iš vietos iki 100 km/val. įsibėgėdavo per 14 sekundžių. Vidutinės degalų sąnaudos – 6,8 litro 100 km. Degalų bako tūris – 40 litrų. Visuose automobiliuose buvo įrengti kataliziniai konverteriai, taip pat standartiškai naudoti plieniniai ratlankiai ir 145/70SR13 padangos. Vėliau atsirado ir kitos pasirinkimo galimybės: lydinio ratlankiai, elektrinis langų valdymas, kondicionierius ir odiniai apmušalai.
„Renault“ įrodė, kad mažos klasės automobilių naudotojams nereikia atsisakyti didesniems ir brangesniems modeliams būdingų patogumų. 1993 m. lapkričio mėn. Europos keliais važinėjo jau 100 000 „Twingo“. Gamybos linija pradėjo veikti ir Ispanijoje, Valjadolido mieste. Pietų Amerikos klientams skirtas transporto priemones surinkinėjo Envigade (Kolumbija) veikianti bendrovė „SOFASA“.
1994 m. birželio mėn. atsirado didesnė spalvų gama – automobilius pradėta dažyti naujais dažais. Žalsvai mėlynos spalvos vidiniai komponentai pakeisti tamsiai mėlynomis detalėmis. Atsirado galimybė rinktis stabdžius su ABS sistema. 1994 m. Paryžiaus automobilių parodoje pademonstruotas „Twingo Easy“ su automatine pavarų dėže (nebeliko sankabos pedalo). Dar viena naujove tapo „Pack“ įranga – elektra valdomi langai, elektra reguliuojami šoniniai veidrodėliai ir centrinio užrakto sistema su „Renault PLIP“ infraraudonųjų spindulių pulteliu.
Prancūzijos ir kai kurioms pasirinktoms rinkoms pasiūlytas verslo reikalams skirtas dvivietis „Renault Twingo Société“ (universalas). 1995 m. rinkoje pasirodė „Kenzo“ modelis su lydinio ratlankiais ir 14 colių padangomis, kurio pagamintas tik ribotas skaičius. Automobilis buvo dažomas arba raudona, arba mėlyna spalva. XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje „Renault“ pristatė kai kurias naujas specialias versijas, pavyzdžiui, „Alizé“ su rankinio valdymo kondicionieriumi ir „Benetton“. 1996 m. liepos mėn. pristatytas 1149 cm³ 60 AG D7F variklis su daugiataške kuro įpurškimo sistema. Pasirenkamų galimybių sąrašą papildė ir trijų greičių „Twingomatic“ automatinė pavarų dėžė. 1997 m. modelio automobiliuose – nauji apmušalai, nauja spalvų gama, be to, visuose jau buvo vairuotojo oro pagalvė, o kiek vėliau įrengta ir priekinio keleivio oro pagalvė.
Modelis ypač išpopuliarėjo Šveicarijoje, kur klientai dažnai užsakydavo kondicionierių, sustumiamą stogą arba odinius apmušalus. Ypač sėkmingai automobiliai pardavinėti Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose ir Italijoje. 1997 m. Flinso gamykloje pagamintas milijoninis „Twingo“. Per kelerius ateinančius metus rinkai pateikta daugiau nei 10 riboto skaičiaus laidų, pavyzdžiui, „Helios“ su dideliu stoglangiu, „Liberty“ ir „Look“ serijos. Atskirose laidose vietoj plieninio sustumiamo stogo buvo įrengtas suvyniojamas brezentinis stogas. 1999 m. „Twingo“ modeliuose jau buvo įrengtos 4 oro pagalvės, o ant užpakalinių sėdynių – trys atlošai galvai. 2000 m. rudenį pirmą kartą šiek tiek pakeista ir išorė. „Renault Twingo 1.2 16V“ jau pasiekdavo didžiausią 168 km/val. greitį ir iš vietos iki 100 km/val. įsibėgėdavo tik per 11 sekundžių. Mažiausias „Renault“ tapo greičiausiu neprarasdamas kito didelio privalumo – mažų degalų sąnaudų. Mažo 16V variklio degalų sąnaudos važinėjant po miestą siekė tik 7,6 litrų 100 km. Vidutinės degalų sąnaudos ir degalų sąnaudos užmiestyje atitinkamai buvo 5,8 litrų 100 km ir 4,8 litrų 100 km. Standartinė įranga papildyta elektroniniu stabdžių jėgos paskirstytoju (EBV), kuris leido padidinti stabdžių sistemos slėgį avarinio stabdymo atvejais. Įrengtas naujas elektrohidraulinis vairo su stiprintuvu mechanizmas, atsirado ir naujas versijos pavadinimas.
2001 m. balandžio mėn. „Twingomatic“ transmisija ir „Twingo Easy“ pavarų dėžė pakeista elektroniniu būdu valdoma automatizuota mechanine „Quickshift“ transmisija. 2002 m. pasirodė „Dynamique“ versija. 2003–2004 m. ES šalių rinkoms pateiktos kelios laidos su gausia įranga, pavyzdžiui, „Oasis“, Kiss Cool“, „Campus“, „Génération“ ir „Kenzo“. Daugelyje jau buvo įrengti CD ir radijo grotuvai su garsiakalbiais, rankinio valdymo arba automatinė klimato kontrolės sistema, elektra valdomi langai, sustumiami stogai ir papildomi priekiniai rūko žibintai. Vadovaujantis ES rekomendacijomis, visuose naujuose po 2004 m. sausio 1 d. pagamintuose „Renault“ automobiliuose, įskaitant ir „Twingo“, standartiškai įrengta ABS sistema.
Pirmojo XXI a. dešimtmečio viduryje Guyancourt mieste įsikūrusio „Renault“ techninio projektavimo ir tyrimų centro „RSAS“ inžinieriai ir konstruktoriai ėmėsi projektuoti antrosios kartos modelį. „Twingo“ pardavimų apimtys tebebuvo didelės. 2006 m. „Renault“ teko 26,8 proc. Prancūzijos naujų automobilių rinkos. Per metus parduotų visų modelių automobilių skaičius priartėjo prie 705 000, o iš jų daugiau nei 10 proc. sudarė „Twingo“. 2007 m. birželio 28 d. Flinse esanti Pierre Lefaucheux gamykla susirinko paskutinį, 2 478 648-ąjį, I kartos „Renault Twingo“ automobilį. Kolumbijos bendrovėje SOFASA šio automobilio surinkimas tęsėsi iki 2012 m. rugpjūčio. Apie 6000 šioje gamykloje surinktų „Twingo“ skirti vietinei rinkai. Reikėtų pridurti, kad 1998–2002 m. „Twingo“ surinkimas vyko ir „Nordex“ gamykloje Montevidėjuje (Urugvajus), iš kur jie būdavo eksportuojami į daugelį Pietų Amerikos šalių.
Nuo 2007 m. „Renault“ salonuose Europos rinkoms pardavinėjami antrosios kartos „Twingo“. Modelis debiutavo 2006 m. rugsėjo 30 d. Paryžiuje vykusioje parodoje „Mondial de l'Automobile“, kur pristatytas kaip „Twingo“ koncepcinis modelis su naujovišku turbokompresoriniu benzininiu 1.2 TCE (Turbo Control Efficiency arba didelės galios ir mažų sąnaudų derinys) 100 AG varikliu. Naujosios laidos automobilis už savo pirmtaką didesnis, jis sukurtas ant „Clio II” platformos. Bazinio lygio versija sveria 925 kg. Jo ilgis – 3600 mm, jis yra platesnis bei aukštesnis už pirmosios kartos „Renault Twingo“. Visiems „Renault“ automobiliams taikoma ta pati taisyklė: daugiau kilogramų ir centimetrų reiškia didesnį saugumą. Atlikus NCAP saugumo bandymus, „Twingo II“ iš penkių galimų žvaigždučių gavo keturias. Be jau žinomo benzininio 1.2 16 V 75 AJ variklio, naujajame modelyje yra nemažai ir kitų naujovių, įskaitant minėtą 1.2 TCE variklį ir ypač ekonomiškus bei dinamiškus 1.5 dCi dyzelinius variklius, kurių galia nuo 65 iki 85 AG ir kuriuose įrengtas aukšto slėgio bendras degalų įpurškimas. 133 AG 1.6 variklis, kuris įrengtas „Twingo RS“ ir „Gordini RS“, užtikrina puikias automobilio charakteristikas. 2010 m. FIA patvirtino, kad RS versija tinka R2 klasės lenktynėms. Per 20 istorijos metų tai pirmasis atvejis, kai „Twingo“ modelis galės pasirodyti lenktynėse. 2012 m. rinkai pateiktas „Twingo R.S. R2 Evo“ su 1.6 190 AG varikliu. Automobilį sukūrė Dieppe įsikūrusio „Renault Sport Technologies“ centro inžinierių komanda. Kad derėtų su naująja prekės ženklo išvaizda, 2011 m. rudenį šiek tiek keitėsi ir antrosios kartos „Twingo“ išorė: dabar didžiulis logotipas įkomponuotas į juodą priekinę juostą. Tokie pat dizaino akcentai matyti ir kituose naujausiuose „Renault“ modeliuose – „Clio“, „Scénic“, „Fluence“ arba „Captur“.
