Stebinančius atsakymus pateikiantis klausimas: kiek kainuoja važinėjimas elektromobiliu?

Jei įvairaus kalibro transporto ir energetikos guru konferencijose dėstomi dalykai būtų šventa tiesa, gatvėse jau dabar turėtų knibždėte knibždėti elektromobiliai. Kodėl taip nėra ir kas labiausiai trukdo visuotinei transporto parko elektrifikacijai?

Pirmasis ant liežuvio galo besisukantis atsakymas – „kaina“. Iš tiesų, viskas gerokai sudėtingiau. Nuo lapkričio Lietuvoje parduodamas elektromobilis – „Nissan Leaf“ – šiuo metu kainuoja nuo 120 tūkst. litų. Žinoma, tai nevaikiški pinigai, tačiau vartant klasikinio sukirpimo automobilių kainoraščius netrunki įsitikinti, kad analogiško dydžio įprastas hečbekas su „teisingu“ dyzeliniu varikliu, automatine pavarų dėže ir bent pora kelionės komfortą padidinančių dalykėlių, neišvengiamai kainuoja per 105 tūkst. litų.

Lyginant tuos pačius automobilius, galinčius turėti elektrinę jėgainę arba įprastą vidaus degimo variklį, taip pat aiškėja, kad skirtumas nėra drastiškas. Antai „Nissan e-NV200 Evalia“ parduodamas už 106 tūkst. Lt, o toks pat daiktas, tik naudojantis benziną, už 75 tūkst. Lt. Abu vienatūrius sukomplektavus identiškai kainų žirklės susiglaudžia iki maždaug 20 tūkst. litų

Ieškant atsakymų, kodėl reiktų ryžtis tokiai priemokai, neišvengiamai tenka suskaičiuoti, per kiek laiko gali atsipirkti šis skirtumas? Nepretenzingas automobiliukas su benzininiu 1,4 litro darbinio tūrio varikliu, generuojančiu 122 AG, vidutiniškai naudoja apie 7 l /100 km degalų, o miesto sąlygomis – apie 8,5 l/100 km. Vadinasi už 100 km kelionę netgi dabartinio naftos kainų atoslūgio metu tenka pakloti 30-37 litus. Dyzelinės alternatyvos leidžia važinėti kiek pigiau, tačiau mieste išsisukti su mažesnėmis nei 6,5 l/100 km, o užmiestyje – 5 l/100 km sąnaudomis taip pat vargu ar pavyks. Vadinasi išlaidos sieks 20-27 litus.

Tuo tarpu elektromobiliu įveikti analogišką atstumą kainuoja nuo 6 iki 8,5 Lt, priklausomai nuo turimo elektros energijos tarifo. Dar daugiau, deklaruodama paramą „žalio“ transporto plėtrai, valdžia šiuo metu leidžia nemokamai naudotis greito elektromobilių krovimo stotelėmis Vilniuje, Kaune ir Elektrėnuose. 80 proc. baterijų talpos čia užpildyti galima per 20-30 minučių. Jei šiomis elektromobiliams skirto infrastruktūros užuomazgomis naudotis patogu, kelionės kaina sumažėja iki 0.

Tačiau net tais atvejais, kai akumuliatoriai kraunami namuose iš buitinio elektros tinklo, per metus vidutiniškai 20 tūkst. km nuvažiuojantis žmogus, degalų sąskaita gali sutaupyti nuo 3000 iki 6200 litų.

Dar viena svarbi detalė – elektromobilių ir mašinų su vidaus degimo varikliais eksploatacijos kaštai. Kadangi „žalioms“ mašinoms nereikia keisti daugybės įprastų besidėvinčių detalių, nuvažiavus 100 tūkst. kilometrų teks išleisti tik šiek tiek daugiau nei 1000 litų. T. y. nuo 2 iki 5 kartų mažiau, nei su dyzeliniais ar benzininiais automobiliais. Atsidaryti kapotą dažniausiai reikia tik tuomet, kaip išdžiūsta langų plovimo skysčio bakelis.

Paskutinis racionalus argumentas „už“ elektromobilius – didžiųjų šalies miestų valdžia yra atleidusi tokios technikos savininkus nuo parkavimo mokesčio ir suteikusi teisę važiuoti viešajam transportui skirtomis eismo juostomis. Tiesa, tik ten, kur ant asfalto nupieštas stilizuotas elektromobilio ženklas. Kadangi taip yra toli gražu ne visur (antai Vilniuje „A“ juosta galima važiuoti per visą Ukmergės prospektą, tačiau leidžiantis nuo Šeškinės kalno elektromobiliams kažkodėl draudžiama), todėl būtina visą laiką atidžiai stebėti kelio ženklus.

Bet grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – kodėl elektromobiliai tokie patrauklūs „power point“ skaidrėse, demonstruojamose įvairiose konferencijose, ir tokie retai sutinkami realiame gyvenime? Atsakymas nesunkiai nuspėjamas: kol nacionalinis biudžetas tokią didelę dalį pajamų gaus iš prekybos energetiniais produktais, tol jokia valdžia nesiryš atverti durų „žaliam“ transportui.