Kai 2009 metais debiutavo pirmasis „BMW X1“ („E84“), tuomet jis buvo pagamintas naudojant „E90“ kėbulo 3 serijos BMW platformą ir apart to, kad buvo tuo metu tik populiarėjančio SUV (gamintojas savo automobilius su padidinta prošvaisa vadina SAV – Sports Activity Vehicle) segmento atstovu, dideliu praktiškumu nepasižymėjo.

Nieko keisto, kadangi jame kaip ir 3 serijos BMW sedano, universalo ar kupė modelyje, buvo tradicinis pavaros išdėstymas – išilgai sumontuotas variklis (keturių arba šešių cilindrų) su pagrindiniais galiniais varančiaisiais ratais ir galimybe pasirinkti visų ratų versiją.

Žinoma, BMW gerbėjams toks išdėstymas buvo įprastas, tačiau akivaizdžiai nepraktiškas – toli į salono pusę pastumtas motoras lėmė tiek ankštą kėbulą, tiek ir mažą bagažinę. Tad tai buvo greičiau automobilis dviem, kadangi sėdėti gale buvo nepatogu, nors vairuoti – malonu (visgi tai BMW).

Tačiau su antrąja modelio karta, debiutavusia 2015 metais, praktiškų savybių atsirado kur kas daugiau. Ir nors tai ir liko mažiausias gamintojo SUV (2017 metais pasirodė dar mažesnis tos pačios platformos „X2“), tačiau nuo šiol jam buvo naudojama „UKL“ platforma, skirta tiek mažesniems „Mini“ modeliams („UKL1“), tiek ir didesniems „Countryman“, 1 serijos BMW, 2 serijos „Active“ ir „Gran Tourer“, taip pat čia apžvelgiamam „X1“ („UKL2“).

Platformos ypatumas – ji turi skersai montuojamus variklius, todėl skirta tik trijų ir keturių cilindrų motorams, pagrindiniai varantieji ratai yra priekiniai, su galimybe pasirinkti visų ratų pavarą. Ir nors nebeliko klasikinio BMW išdėstymo, tačiau toks sprendimas pasižymėjo kur kas didesniu praktiškumu, o ko gi daugiau reikia kai kalbame apie SUV automobilį.

Tad nuo šiol „BMW X1“ salonas tapo gerokai erdvesnis, o bagažinė – talpesnė (į pirmąją kartą tilpo iki 1350 l, į antrąją – net iki 1550 l). Jam buvo siūlomi tiek baziniai trijų cilindrų turbobenzininiai ir turbodyzeliniai varikliai, tiek ir keturių cilindrų motorai (abiejose versijose pasiekiantys iki 231 AG, galingesnių M modifikacijų šiam modeliui siūloma nebuvo, nebent „M Sport“ versijos su standesne pakaba), o daugiau cilindrų turintys varikliai tiesiog nebuvo pritaikyti šiam modeliui.

Žinoma, su varikliais pasikeitė ir pavarų dėžes, kadangi su mažiausiais motorais buvo komplektuojamos „Getrag“ gamintojo dviejų sankabų DCT transmisijos (baziniai modeliai buvo siūlomi su mechaninėmis dėžėmis), o su didesniais – vokiškas „ZF“ pavarų dėžes pakeitusios japoniškos „Aisin“ transmisijos.

Malonu pastebėti, kad pagal gedimų skaičių tai buvo vienas patikimesnių BMW modelių, tad daug nusiskundimų dėl dažnų gedimų nebuvo. Žinoma, kuo daugiau elektronikos, tuo daugiau potencialių probleminių vietų, bet visgi kalbant apie antros kartos „BMW X1“, jį drąsiai galima laikyti patikimu bavarų gamintojo modelių atstovu, ypatingai tai pasakytina apie benzinines versijas.

Kaip sako „Longo LT“ naudotų automobilių specialistai, tradiciškai turbodyzeliniams varikliams probleminė vieta yra kietųjų dalelių filtras, kuris genda jei važinėjama tik trumpais atstumais. Taip pat dyzelinių variklių purkštukų remonto kaina gali siekti keturženkles sumas. Kaip ir kituose BMW modeliuose, pasitaiko erzinančių elektronikos gedimų: klaidingi alyvos slėgio jutiklio signalai, multimedijos sistemos gedimai, taip pat reikia atkreipti dėmesį į pakabą, o remontui naudoti kokybiškas atsargines dalis, kadangi rinkoje yra itin platus jų pasirinkimas ir toli gražu tos dalys ne visada yra kokybiškos.

Apskritai vertinant, antros kartos „BMW X1“ yra vykęs modelis, patiksiantis ne tik ieškantiems praktiško automobilio, bet ir vertinantiems smagias važiavimo savybes – jas užtikrina tiek itin tiksliai suderinta vairo sistema, tiek ir sportiški pakabos nustatymai. Tiesa, standartinė pakaba yra gana standi, tad ji gali nepatikti ieškantiems minkštai amortizuojančio automobilio, todėl tokiu atveju verta pagalvoti apie egzempliorius su reguliuojamo standumo amortizatoriais.

Daugiau apie naudotą antros kartos „BMW X1“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.