Panašiai kažkada buvo ir su Dakaro raliu. Lietuviai Afrikoje važiuodavo, bet nedaugelis suprasdavo, koks sudėtingas tas bekelės maratonas. Dakaro žvaigždė Lietuvoje sužibo tada, kai jo populiarinimo ėmėsi Antanas Juknevičius ir Benediktas Vanagas su komandomis, o saulė užsidegė, kai į dalyvių būrį įsijungė Vaidotas Žala. Ar „Le Mans“ pavyks sujaudinti Lietuvos autosporto gerbėjų širdis bus matyti, bet kol kas pradžia visai nebloga.

Ne vienas renginys

Taigi, kokia ta „Le Mans“ dvasia ir kas ten vyksta. „Le Mans“ piramidės viršūnėje – legendinės „Le Mans“ 24 valandų lenktynės Prancūzijoje. Kai kas sako, kad tai didžiausias sporto renginys pasaulyje, su 300 000 žiūrovų šalia trasos. Nors populiariausias sportas futbolas, bet stadiono, kuriame tilptų tiek žiūrovų, kol kas neįmanoma pastatyti. Kiti sako, kad „Indy 500“ ar NASCAR surenka daugiau žiūrovų trasoje, bet „Le Mans“ prieš konkurentus laimi ir televizijos žiūrovų skaičiumi.

„Le Mans“ stiprybė ta, kad tai ne vienas renginys metuose. Pavasarį ir vasarą vyksta Europos „Le Mans“ serija, žiemą – Azijos „Le Mans“. Taip pat JAV turi savo čempionatą, kuriame dalyvauja „Le Mans“ techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai. „Le Mans“ įdomumas dar ir toks, kad vienu metu lenktynių trasoje lenktyniauja skirtingų klasių ir greičio automobiliai. Greičiausi „Le Mans“ prototipai lenkia lėtesnius, tie mirksėdami šviesomis iš trajektorijos veja GT klasės „Porsche“, „Ferrari“ ar „Aston Martin“. Ir visi turi saugiai išsitekti ant asfalto, neprarasti brangių sekundžių.

Gustas Grinbergas Azijos "Le Mans" serijoje
Foto: Komandos archyvas

Azijos ir Europos „Le Mans“ serijų lenktynės vyksta keturias valandas. Jų metu keičiasi vairuotojai (kiekvienoje komandoje yra 2-3 pilotai), pilami degalai, keičiamos padangos. Tačiau lenktynių savaitgalis prasideda gerokai anksčiau. Penktadienis paprastai skiriamas vadinamiems privatiems testams. Komandoms suteikiama galimybė išsibandyti automobilius, lenktynininkai susipažįsta su trasa. Šeštadienis prasideda dvejomis oficialiomis treniruotėmis.

Baudos – tūkstančiais eurų

Nuo pirmosios treniruotės starto prasideda ir labai griežtų taisyklių taikymas. Ne tik lenktynininkai, bet ir mechanikai ar fotografai privalo būti su nedegiais apatiniais, kombinezonais, šalmais. Organizatoriai nesismulkina ir už bet kokius pažeidimus skiria įspūdingas baudas. Pavyzdžiui, trasoje įvykus avarijai, teisėjai iškelia raudonas vėliavas. Tai reiškia, kad treniruotė stabdoma, o lenktynininkai maksimaliu 80 km/val. greičiu turi sugrįžti į boksus. Viršysi nustatytą greitį, iškart paklosi 1000 eurų. Jokių nuolaidų čia niekas netaiko.

Kvalifikacijai kiekvienai automobilių klasei skiriama tik 15 minučių. Daugiau ir nereikia, nes padangos optimaliai dirba tik 2, daugiausiai 3 ratus. Vėliau sukibimas prastėja ir gero rato įveikimo laiko nepavyks pasiekti. Beje, LMP2 klasės komanda lenktynių savaitgalio metu gali sunaudoti 6 komplektus padangų. Du komplektai skiriami treniruotėms, keturi – kvalifikacijai ir lenktynėms. Degalų šie 500 AG pasiekiantys monstrai ryja tiek pat daug, kiek valgo padangų. Pilno 75 litrų bako užtenka maždaug 50 minučių lenktynių laiko, o specialia įranga bakas užpildomas per maždaug 25 sekundes.

Gustas Grinbergas Azijos "Le Mans" serijoje
Foto: Komandos archyvas

Kiekvienam – nuosava sėdynė

Sekmadienį – didžioji diena. Lenktynių startas paprastai duodamas apie vidurdienį, bet iki to laiko lenktynininkai dar turi nemažai veiklos. Susirinkime su komandos vadovu išklausoma patarimų, sustyguojamas lenktynių planas, vairuotojų pasikeitimų eiliškumas. Vėliau, kai žiūrovams leidžiama patekti į techninio aptarnavimo zoną, laukia autografų sesija. Prieš pat startą, kai automobiliai jau išrikiuoti trasoje, dar kartą atsiranda galimybė pabendrauti su gerbėjais. Jie įleidžiami į starto zoną, gali nusifotografuoti su pilotais, apžiūrėti automobilius iš arti.

Lenktynėms startavus, prasideda didysis nervingo laukimo maratonas. Lenktynininkai, inžinieriai, mechanikai gyvai lenktynių nemato, tik girdi. Tiesiog iš komandai skirto garažo atitvaro, kuriame visi palinkę prie kompiuterių monitorių, trasos nesimato. O iš šios zonos išeiti negalima, nes bet kuriuo metu automobilis gali sugrįžti nesuplanuotam sustojimui. Taip ir sėdi visi, stebėdami ratų įveikimo laikus viename monitoriuje, automobilio faktinę poziciją trasoje kitame ir TV transliaciją dar kitame.

Kartais trumpo interviu užsuka žurnalistai ar televizijos transliacijos reporteriai. Artėjant suplanuotam vairuotojų pasikeitimo laikui, komandos vadovas perspėja lenktynininką, kad metas ruoštis. Atliekama trumpa mankšta, užsegamas kombinezonas, į ausis įsikišamos specialios anatominės ausinės, užsidedamas šalmas, speciali kaklo apsauga. Kai tik automobilis sustoja techninio aptarnavimo zonoje, jis pakeliamas ant specialių pneumatinių „kojų“. Pilami degalai, o tuo pačiu metu keičiasi lenktynininkai.

Kiekvienas jų turi ir specialiai pagal kūno formas išlietą sėdynės įdėklą, kurį prieš sėsdamas įdeda į automobilį. Mechanikas padeda prisisegti saugos diržus, pajungiamas radijo ryšys, vairuotojo identifikavimo daviklis ir vandens žarnelė. Tik baigus pilti degalus, mechanikams leidžiama keisti padangas. Atlikus visas šias procedūras automobilis išleidžiamas atgal į trasą, o visi vėl grįžta prie monitorių. Po finišo – nugalėtojų podiumas (arba ne), interviu žiniasklaidai, persirengti ir į viešbutį arba tiesiai į lėktuvą.

Laiko „turistavimui“ nėra

Atrodo, kad daug keliaujantys lenktynininkai gali pasigrožėti daugelio šalių įdomybėmis, tačiau taip nėra. Australijoje G. Grinbergas išvažiuodavo į trasą ryte, į viešbutį grįždavo vėlai vakare. Malaizijoje buvo labai panašiai, bet, kadangi čia lenktynės vyko vakare, todėl rytais galima buvo ilgiau pamiegoti, paplaukioti baseine. Bet komandos nustatytu laiku privalai būti trasoje. Nesvarbu, kad didelę laiko dalį ten nieko neveiksi, tačiau bet kuriuo metu gali iškilti klausimų dėl automobilio reguliavimo, žiniasklaidai prireiks komentaro, ar bus sušauktas neplanuotas pasitarimas, kuriame lenktynininkas privalo dalyvauti.

Egzotiško maisto taip pat daug nepaskanausi. Tenka labai daug dėmesio skirti mitybai, nes dvi valandos 300 km/val. lekiančiame automobilyje reikalauja daug energijos. Malaizijoje žiūrovai klausė, ar lenktynininkai važiavimo metu stiprinasi energetiniais gėrimais? Tikrai ne. Specialiame konteineryje į automobilį įdedamas tik vanduo ir tik šiek tiek mažiau nei 1 litras. Į lenktynių pabaigą jis tampa arbatos šiltumo, bet skysčių vis tiek reikia, nes piloto darbo vietoje temperatūra kartais pakyla ir iki 60 laipsnių.

Beje, lenktynininkus, kaip ir kitus sportininkus, bet kada gali patikrinti dopingo kontrolieriai, todėl jie taip pat privalo visuomet galvoti ką valgo ar geria, kad netyčia organizme neatsirastų draudžiamų medžiagų.

Po trumpo poilsio prieš Tailande vyksiantį paskutinį šių metų Azijos „Le Mans“ serijos etapą, lenktynininkai jau susirinko į Buriram mieste esančią trasą. Šeštadienį čia G. Grinbergo komandos laukia treniruotės ir kvalifikacija, o sekmadienį 6:45 val. Lietuvos laiku – lenktynių startas.