Aptarus LASF bendrai ir atskirų federacijos komitetų veiklą, atsakingų asmenų skyrimą į aukštas pareigas ir jų atsistatydinimo priežastis, veiklos rezultatus, nuveiktus ir būsimus darbus pristatė kroso varžybų organizatoriai, šiais metais Lietuvoje surengę netgi vieną Europos čempionato etapą; 4x4 judėjimo atstovai, užmezgę draugiškus ryšius su čekais bei latviais ir mokantys savo visureigius važiuoti greitai ir netgi truputį skraidyti; žiedinių lenktynių organizatoriai, kalbėję apie lenktyninių automobilių kai kurių naujų klasių perspektyvas Lietuvoje ir taip pat minėję gerus ryšius ir bendrus darbus su kaimynais abipus Baltijos; „drago“ lenktynininkų atstovai, kurių organizuojamų varžybų lygis, saugumas, sportininkų technikos galimybės pastaruoju metu auga tikrai labai sparčiai. Tačiau daugiausia dėmesio teko raliui.
Visaginas
Tema „numeris vienas“ buvo Visagino ralis. Nors lig šiol nei vienas varžybų organizatorius, kurių Lietuvoje yra keletas, nėra padavęs federacijai paraiškos rengti šias varžybas, jas organizuoti sutiko Jono Dereškevičiaus vairavimo mokykla. Naujiesiems organizatoriams bus tikrai sunku. Tokio rango varžyboms rengiamasi visus metus, o dabar iki sausio 27-osios liko mažiau, nei du mėnesiai. Reikia tikėtis, jog pavyks surasti rėmėjų, kuriems, beje, Visagino ralis bus tikrai geras rinkodaros įrankis: po praėjusių metų nelaimės šis ralis, ir šiaip užimdamas ypatingą vietą (kaip vienintelis žiemos ralis Lietuvoje), dabar tikrai susilauks išskirtinio visuomenės dėmesio. Be abejo, saugumui šiame ralyje bus skiriamas dvigubas dėmesys. Tikėkimės, jog varžybos įvyks, jog tai bus geras žiemos ralis.
Malonu, kad varžybas palaiko ir remia Visagino valdžia, kad naujiesiems organizatoriams pasiryžę padėti kiti, patyrę ralio varžybų organizatoriai.
Ralis Lietuvoje: problemos
LASF posėdžio, kuriame dalyvavo ir būrelis žurnalistų, metu buvo kliudyta nemažai problematiškų temų. Toliau – apie šias temas ir mintis, jų sukeltas.
Kam reikia šturmano?
Ar jums yra tekę matyti vieno žinomo sportininko filmuką, sumontuotą iš ralio varžybų metu (iš automobilio) filmuotų vaizdų, kur šturmanas skaito „dešinys trys... eee... ne, kairys trys...“? Tas epizodas nesibaigė avarija, nes vairuotojas žinojo trasą mintinai ir paprasčiausiai ignoravo klaidingą komandą. Tokių daugeliui „mintinai žinomų“ ralio greičio ruožų Lietuvoje yra daug. Tokiuose greičio ruožuose šturmano vaidmuo ekipaže yra... šiek tiek nelygiavertis. „Tikrame“ ralyje taip neturėtų būti.
Be abejo, visi norėtų naujų trasų ir „tikro“ ralio. Bet nėra lengva jas surasti, Lietuvos žvyrkeliai tiesinami, platinami ir asfaltuojami. Tai yra labai gražu ir labai gerai. Primena laikus, kai buvo naikinami vienkiemiai ir kūrėsi naujos gražios gyvenvietės, kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Tik dabar jau ne visiems atrodo, kad kolūkiai labai gražu ir labai gerai. Taip, nėra paprasta pasiekti, kad žvyrkelis būtų neduobėtas ir dulkėtų ne ką daugiau, nei asfaltuotas kelias. Bet galima. Tik kai suvoksime, kad reikėjo tai daryti, bus jau vėlu.
Jau dabar įprastas lietuviškas ralis yra ralio–sprinto formato: viena diena, 100 km. Arba dvi dienos ir tie patys 100 km. Sunku įsivaizduoti, iš kur būtų galima paimti dar 100 ar 200 GR kilometrų. Kas bus po dešimties metų?
„Nelegalai“ trasose
O kas būna, kai organizatoriai vis dėlto suranda naujas trasas? Informacija apie būsimus GR kažkokiais (tiesą sakant, atspėjamais) būdais „nuteka“ ir atsiranda mėgėjų juose nelegaliai pasitreniruoti. Jau nekalbant apie sportinę etiką, yra keliamas pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei, žūva vietinių gyventojų naminiai gyvūnai, ardomi keliai. Žinoma, tose vietose gyvenantys žmonės būna labai nepatenkinti. Ir policijos pareigūno prie kiekvieno krūmo nepastatysi. O kitais metais trasos per šių žmonių žemes jau nebus. Problema laukia sprendimo.
Už ką mokame?
Beje, keliai kainuoja. 120 Lt už 1 km vietinės reikšmės kelio ir 600 Lt už 1 km respublikinės reikšmės kelio. Kaina skaičiuojama už vieną parą, net jei kelias buvo uždarytas tik keletą valandų. Jei pabandytume surengti „normalaus“ ilgio (apie 250-300 km greičio ruožų) ralį, teisė pasinaudoti keliais kainuotų ne vieną dešimtį tūkstančių litų, kas šiandien bet kuriam organizatoriui yra tikras akmuo po kaklu plaukimo varžybose. Gal vis dėlto valstybė galėtų prisidėti prie gražiausios automobilių sporto šakos puoselėjimo bent šioje vietoje? Bent jau skaičiuoti ne paras, o realias valandas... Vis dėlto, žiūrėti varžybų atvyksta keliasdešimt tūkstančių žiūrovų, o kiek dar ieško ir laukia informacijos internete („live“), spaudoje, radijuje, prie TV ekranų? Bet kurios Lietuvos ralio čempionato varžybos yra ne kažkieno individualus, netgi ne vietinis, o valstybės masto renginys. Tarp kitko, kiek vidutiniškai žmonių žiūri šalies krepšinio čempionato varžybas? 700? Taip, taip, žinau, krepšinis – mūsų nacionalinis.
Nacionaliniai ypatumai
Tikras nesusipratimas (jau ne nuo valstybės valdymo institucijų sprendimo, o nuo ralio bendruomenės ir LASF priklausantis reiškinys) yra „nacionalinės“ sportinių automobilių grupės. Jokiu būdu nesiūlau jų uždrausti. Priešingai, tegul važiuoja, tegu laimi varžybose. Bet sutikime, kad keistokai atrodo stipriausi ekipažai, važiuojantys nehomologuotais, „tik iš dalies reglamentuotų“ charakteristikų automobiliais. Todėl tegul „R“ ir „S“ nedalyvauja šalies čempionato įskaitoje. Tegul čempionais tampa tie ekipažai, kurie važiuoja homologuotais, tarptautinės klasifikacijos reikalavimus atitinkančiais automobiliais. Tada būtent šie ekipažai galės tikėtis solidžių rėmėjų dėmesio, o mes – Lietuvos vardo skambėjimo tarptautinėse varžybose ir, atitinkamai, kitų šalių dėmesio bei augančio ralio lygio čia, Lietuvoje. Ar aš neteisus, mums pakanka „bėgimo aplink vietinę balą“? Ar čia esame atsirėmę į teisėjų kvalifikacijos reikalus?
Matyt, apie teisėjavimą varžybose kalbėti dar neatėjo laikas. Bet neužtruks ateiti. Ir tada „netikėtai“ rasime, jog šioje srityje problemų taip pat netrūksta.
Dar kartą apie saugumą
Tikrai nemažai dėmesio LASF skiria varžybų saugumui. Vis griežtėjantys reikalavimai, derinami su kitose šalyse veikiančiais analogiškais reglamentais, FIA dokumentais, yra teisingi ir geri žingsniai. Tiek ralyje, tiek kitose automobilių sporto šakose.
Žiūrovai „smaginasi“
Papildomas smūgis šioje srityje buvo Visagino ralyje šių metų pradžioje įvykusi nelaimė. Tikėkimės, jog iš jos pasimokė ne tik funkcionieriai, organizatoriai ir sportininkai, bet ir žiūrovai. Turiu mintyje jų pačių saugumą, supratimą, kur yra pavojingos vietos prie trasų, o kur santykinai saugu. Turiu mintyje ir elgesį, keliantį pavojų kitiems. Beveik visi esame girdėję apie vaikščiojimą „skersai – išilgai“, net apie pasivažinėjimus trasose varžybų metu. Prisimenate šių metų WRC Japonijos ralį, iš kurio varžybų pabaigoje iškrito užtikrintai pirmavęs Petteris Solbergas? Jis negalėjo tęsti varžybų, nes automobilis buvo sugadintas po smūgio į beveik 20 kg sveriantį akmenį. Tai štai, tyrimas parodė, kad, kai trasa važiavo Marcusas Gronholmas (po kurio startavo P.Solbergas), jokio akmens toje vietoje trasoje nebuvo. Panašu, kad tai taip pat žiūrovų „linksmybės“... Gerai dar, kad be aukų. Kaip ir praėjusiais metais Estijoje, kur (kaip tik prieš atvažiuojant Jono Balčiūno ekipažui) skersai trasos atsirado... eglė.
Kas galėtų pasirūpinti žiūrovų „priežiūra“? Kariuomenė, kuri padeda organizatoriams (galima tik nuoširdžiai padėkoti aukštiems pareigūnams, prisiimantiems atsakomybę ir siunčiantiems kareivius prie ralio trasų bei patiems kareivėliams, budintiems prie kiekvienos sankryžos), vis dėlto nėra pats geriausias sprendimas. Akivaizdu, jog specialiai apmokyti žmonės situaciją valdytų geriau. Bet tai jau kiti pinigai.
Ekipažų saugumas
Nelaimė Velso ralyje dar kartą pačiu skaudžiausiu būdu priminė apie tai, jog ralio automobiliai vis dėlto yra pažeidžiami, jog reikia rūpintis ir žiūrovų bei teisėjų, ir sportininkų saugumu. Pavojingiausias ralio automobilio ekipažui smūgis yra šoninis, toks, nuo kokio žuvo Michaelas Parkas. Jau dabar sklando gandai apie siūlymus vairuotoją ir šturmaną WRC automobilyje sodinti vieną už kito ar bent suglausti jų sėdynes, taip paliekant daugiau saugumo erdvės būtent šoninių smūgių į kliūtis atveju. Dar vienas variantas yra sutvirtinti pačius automobilio šonus, užvirinant duris ir gerokai sustiprinant saugos karkasą.
Sprendimai, kokie jie bebūtų, po WRC pasieks A ir N automobilių grupes (kuriose, beje, traumų ir mirčių buvę gerokai daugiau, nei elitinėje WRC), tokiu būdu ateidami iki mūsų. Ką gi, palauksime.
Ralis bus
Jei pamanėte, kad esu apimtas pesimizmo, tai klystate. Svarbu yra tai, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių domisi raliu, jį supranta ir mėgsta. Tai yra tikroji garantija, kad ralis bus. O šiandien malonu pastebėti, jog Lietuvos automobilių sporto federacija atvirai kalba apie problemas ir dirba, kad jų būtų mažiau. Kartu su varžybų organizatoriais, teisėjais, sportininkais, su asmenimis, be kurių parašo niekas nepajudėtų ir su asmenimis, be kurių pinigų nekas tepajudėtų. Visi jie kartu – mums, žiūrovams. Galite būti ramūs, bus 2006-ieji, ir ralis bus.
