2,9 sekundės iki 100 km/val., 7,3 s – iki 200 km/val., maksimalus 347 km/val. greitis ir, ką jau čia slėpti, nuo 280 000 eurų prasidedanti kaina, kuri su papildoma įranga nesunkiai gali padidėti dar trečdaliu. Tokiais dinamikos duomenimis, kokius demonstruoja Rygos apylinkėse bandytas „McLaren 720S Spyder“, pasaulyje gali pasigirti vos vienas kitas superautomobilis. Bet visgi gali.
O štai iš „Formulės 1“ lenktynių komandos gimęs bendro naudojimo keliams pritaikytas pirmasis gamintojo superautomobilis „McLaren F1“ 1993 metais sukėlė tikrą audrą, tapęs greičiausiu pasaulyje serijinės (jei taip galima pasakyti apie modelį, kurio iš viso per keturis metus buvo pagaminti 106 vienetai) gamybos automobiliu. Tik po daugiau kaip dešimtmečio šį titulą iš jo paveržė švediškas hiperautomobilis „Koenigsegg CCR“, bet su debiutavusiu pirmuoju „F1“ modeliu prasidėjo iki šiol besitęsianti gamintojo iš Londono priemiesčio Vokingo istorija.
Šiandien gamintojo gamoje, kuris kasmet pagamina apie 4800 automobilių – daugiau nei dešimt itin greitų sportiškų modelių. Tai – naujausias „Grand Touring“ klasės prabangus „McLaren GT“, pirmasis „Hyper-GT“ serijos hiperautomobilis „Speedtail“ (visi ribotos 106 vienetų serijos modeliai, nors gamyba dar net nepradėta, jau rezervuoti), kurio hibridinė pavara pasiekia įspūdingas 1050 AG (0-300 km/val. – per 12,4 sek., maks. greitis – 403 km/val.), šiandien galingiausias gamoje 825 AG „Senna GTR“, „Sports Series“ skirtingų versijų 570 ir 600 modeliai ir bandytas „McLaren 720s Spyder“ (galimas ir uždaras „Coupe“). Aišku, lenktyninio automobilio geriausios savybės gali atsiskleisti gali ne kur kitur, o lenktynių trasoje, tad sužinojus, kad bandymai vyks tik bendro naudojimo keliuose, teko nuliūsti. Bet tik trumpam. Ir štai kodėl.
Kai pro į viršų pakilusias „McLaren“ dureles (tokios dvibriaunės durelės ne tik efektingai atrodo, užtikrina patogų įsėdimą net ir ankštose stovėjimo vietose, bet ir per jų vidinę dalį praeinantis oro srautas aušina radiatorius) sėdau, o ne rangiausi (kaip tikėjausi) į superautomobilio vidų, likau nustebintas – įsėdimo ergonomika visai patogi, netgi įvertinant, kad automobilis yra žemas, jo salone sumontuotos didelį šoninį prilaikymą turinčios sėdynės (su elektriniu reguliavimu). Net ir žengti per anglies pluošto monokoko (jį gamina Austrijos kompanija „Carbotech“, bet jau nuo kitų metų Šefilde (Anglija) pradės veikti gamintojo anglies puošto „kepykla“) slenkstį nesunku – tikrai ne ekstremalu ir ne taip nepatogu, kaip gali įsivaizduoti žvelgdamas iš šono į prie kelio prigludusių formų kėbulą.
Maloniai nustebina ir salono apdaila – lyg ir sportinio automobilio prigimtis turėtų skelbti minimalizmo viršenybę virš praktiškų savybių, pažangios multimedijos sistemos ir rafinuotos apdailos, bet čia nieko netrūksta, ko gali tikėtis brangiame sportiškame automobilyje – oda, „Alcantara“, aliuminio ir anglies pluošto apdaila, spalvoti informaciniai ekranai su visa sportiniam automobiliui reikalinga informacija ir netgi navigacijos bei garso sistema.
Vienas įsimintiniausių salono elementų – padėtį keičiantis prietaisų skydelis. Jo skaitmeninis ekranas gali rodyti tiek informaciją tradiciniu būdu atvaizduotame tachometre su skaitmeniniu spidometru ir visais papildomais duomenimis, tiek ir, nuspaudus klavišą, pasisukti 90 laipsnių kampu į vairuotoją ir tuomet bus matomi tik svarbiausi duomenys – grafinė sūkių juosta, įjungta pavara ir greitis. Aišku, prasmės ne itin daug, bet išmonę užskaitau, o ir pasižiūrėti gražu.
Vietoje pavarų svirties – trys klavišai ir pavarų perjungimo svirtelės prie vairo – galima važiuoti tiek automatiniu režimu, tiek ir pačiam perjungti pavaras. Vienu pasukamu valdikliu nustatomas norimas važiavimo režimas („Comfort“, „Sport“, „Track“), kitu – elektrohidraulinės reguliuojamos pakabos veikimas. Už vairuotojo nugaros yra sumontuotas V8 motoras su dvejomis turbinomis ir sausu karteriu (jis pagamintas Anglijos variklių ir transmisijų technologijų kompanijos „Ricardo“), pasiekiantis 720 AG ir 760 Nm sukimo momentą, variklis komplektuojamas su „šlapia“ dviejų sankabų septynių greičių automatine pavarų dėže ir varo galinius 20 colių skersmens ratus (priekiniai ratai yra 19 colių). Tiesa, mėgstantiems pasigrožėti motoru, teks nusivilti – jis paslėptas giliai automobilio bazėje, o jį pamatyti pavyks tik nuėmus variklio skyrių dengiančius kėbulo elementus. Pasak gamintojo inžinierių, nors alyvos papildymą gali atlikti ir pats vairuotojas (techninis automobilio aptarnavimas atliekamas kas 12 000 km ar vienerius metus), gamintojas rekomenduoja, kad aptarnavimą atliktų specialistai, o ir šiaip ten „nėra į ką žiūrėti“ (bent jau taip man pasakė automobilį aprodęs anglų inžinierius – tikriausiai, tai buvo britiškas humoras).
Bet tikrai yra ką išgirsti – V8 motoro griausmas užgriūna jau peržengus 4000 aps./min ribą ir greičio išsiilgusią sielą džiugina šūviais iš išmetimo sistemos (sportinė išmetimo sistema kainuoja papildomus 6293 eurus), perjungiant pavaras. Jei reikia dar daugiau garso – atskiru klavišu nuleidžiamas už nugaros esantis nedidelis galinis langas, jei norisi daugiau efekto – ir per 11 sekundžių, važiuojant iki 40 km/h greičiu, sudedamas kietas stogas (permatoma elektrochrominė stogo versija kaip bandytame modelyje papildomai kainuoja 9599 eurus) – kaip ne kaip juk tai „Spyder“.
Apie ekstremalias valdymo savybes daug nepapasakosiu, nes šį automobilį bandėme tik įprastuose keliuose netoli Rygos. Tačiau priekyje važiavę instruktoriai iš Anglijos ir Vokietijos, matyt, žinojo kur patruliuoja budrūs Latvijos policininkai su nežymėtais automobiliais, tad net ir toks pasivažinėjimas tikrai nebuvo lėtas.
Bet ką pavyko suprasti iš patirties ne itin lygiuose broliukų keliuose, tai buvo tai, kad hidraulinis vairo stiprintuvas veikia komfortiškai ir neplėšia vairo iš rankų bei tikrai tinkamas važinėti kasdien. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pakabą – žinoma, net ir „Comfort“ režime ji buvo standi kaip ir priklauso sportiniam automobiliui, bet lygiai taip pat puikiai sugerdavo net ir didesnius kelio nelygumus. Žinoma, įprastame kelyje rinktis kitokių nei „Comfort“ pakabos nustatymų nebuvo prasmės, bet apskritai tai „McLaren“ superautomobilis nustebino „žmogiškomis“ ir gana komfortiškomis važiavimo savybėms, kada nereikėjo nei prakaituoti prie vairo, kovojant su aštriu vairo sistemos nustatymu ir plačių padangų veikiama jėga, nei kalenti dantimis ir galvoti, kada gi baigsis ši kančia. Vienintelis dėl komforto užkliuvęs dalykas – į plačias galinių ratų arkas barbenantys kelkraščių akmenėliai.
O vertinant „McLaren“ masės paskirstymą (42:58), standų kėbulą su anglies pluošto monokoku, nedidelį, maždaug 1400 kg svorį, 720 AG galią ir visą inžinierių iš Vokingo patirtį, galima tik įsivaizduoti koks šis „Formulėje 1“ gimęs superautomobilis yra šaunus lenktynių trasoje. Ir paspėlioti kada vidaus degimo motorą pakeis elektros variklis – kol kas žinoma tik tiek, kad iki 2025 metų visi modeliai turės hibridines versijas.
Daugiau apie „McLaren 720s Spyder“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
