Galbūt todėl važiuodama Vilniaus gatvėse su nemažo dydžio visureigiu jaučiuosi tiesiog ne vietoje. Sustojus sankryžoje atrodo, kad net „Wrangler“ žibintai yra aukščiau nei greta esančio kito lengvojo automobilio stogas, tačiau su autobuso vairuotoju galime susižvalgyti be vargo – esame kone tame pačiame aukštyje nuo žemės.

Ir tą „ne savo vietoje“ jausmą lemia ne tik tai. Visureigis platus – greičiau manevruojant atrodo, kad netyčia kokį mažesnį „Toyota Aygo“ ar „Citroen C1“ tiesiog imsi ir pervažiuosi nepastebėjęs. Be to, dėl didelio skersmens gana plačiai iš už kėbulo ribų išlindusių ratlankių, manevruoti, nepaisant vairo stiprintuvo, nėra tokia lengva užduotis. Vairas užbaigus posūkį į įprastą padėtį grįžta, tai yra, išsitiesina, ne taip jau noriai, tenka padėti ranka. Važiuojant tiesiu keliu supranti, kad jis turi ir nemažai laisvumo – gali sukioti į šalis nemenka amplitude, o „Wrangler“ to net nepajus, tad vairą tenka „prilaikyti“ ir greitkelyje.

Prie savotiškų nepatogumų įskaičiuočiau ir ganėtinai prastą garso izoliaciją: autostradoje viskas švilpia ir norint pasikalbėti su bendrakeleiviais, tenka kilstelėti balso toną. Be to, į minusų sąrašą reikėtų įtraukti ir tai, kad išsitepti su „Wrangler“ yra kokios tūkstantis ir viena proga. Užtenka užsimiršus pamėginti iš jo išsliuogti nepasinaudojus papildomu laipteliu arba pamėginti pasiekti ką nors iš salono į jį fiziškai neįlipus, ir, sveikinu, galite eiti persirengti.

Rimčiausias minusas yra visureigio saugumas. „Euro NCAP“, bandantys kiekvieną Europoje parduodamą automobilį, patikrino šio galimybes ir skyrė jam vos vieną žvaigždutę. Pasirodo, toks nedidelis įvertinimas skirtas pirmiausia dėl labai kuklios standartinės saugumo įrangos. Tačiau labai vidutiniškai visureigis pasirodė ir tikrinant jame sėdinčių keleivių saugumą, ir einančių pro šalį pėsčiųjų.

Pavyzdžiui, už suaugusių keleivių saugumą „Wrangler“ gavo tik 50 proc. taškų, vaikų saugumas įvertintas 69 proc., o pėsčiųjų – 49 proc.

Jei trūkumai negąsdina

Jeigu tiek išvardytų trūkumų negąsdina, tuomet „Wrangler“ galima būtų pavadinti puikiu automobiliu. Pirmiausia dėl to, kad naujoji modelio versija kur kas patogesnė ten, kur civilizacija palietė aplinką ir keliai nutiesti – nebereikia sėdėti tvirtai įsikibus ir bijoti, kad tuoj iškrisi. Be to, bent jau mano bandyta „Sahara“ versija turėjo kietą stogą, kurį, jeigu norisi, galima nusiimti per kelias akimirkas ir turėti bestogį visureigį. Ką ten bestogį: ant viršaus esantys skydai nurenkami dar sėdint salone – užtenka pasukti kelis užraktus ir viskas.

Bagažinėje, specialioje dėtuvėje, yra atsuktuvų rinkinys, skirtas nurinkti ne tik automobilio stogui, bet ir galinei daliai, o jeigu norisi – net ir durims, o priekinį stiklą galima tiesiog išimti iš rėmo ir nulenkti ant kapoto – čia netgi yra specialios vietos jam atremti. Liks tik rėmas. Ir jeigu esate iš tų, kurie išrinkę daiktą neprisimena, kur kokį varžtelį įsukti, arba būtinai vieną kitą pameta, bagažinėje rasite netgi specialias vietas, skirtas varžtams susidėti.

Be to, visureigis erdvus. Išrenkamos stogo plokštės leido palikti užtektinai vietos galvoms, o kubą primenanti salono erdvė net itin aukštam žmogui nesukels klaustrofobijos priepuolio – vietos tiek keliams, tiek užpakaliams į valias. Netgi bagažinėje užtektinai vietos vidutinio dydžio kroviniui.

Kelyje kiti eismo dalyviai nori nenori „Wrangler“ jaučia pagarbą. Ne kartą teko pastebėti, jog buvau praleidžiama ten, kur, maniau, teks ilgokai luktelėti tinkamo tarpo. Be to, ne sykį ir ne du važiuojant kažkam iš paskos, priekyje buvęs automobilis tiesiog traukėsi į šalį, kad praleistų gerokai didesnį eismo dalyvį. Iš tiesų, reikia pripažinti, kad galinio vaizdo veidrodėlyje du taškai ir du brūkšniai (taip atrodo degantys „Wrangler“ žibintai) atrodo ganėtinai agresyviai.

„Jeep“ gerbėjai, kuriems teko parodyti naująjį „Wrangler“, neatsigrožėjo automobilio interjeru. Čiupinėjo odinių sėdynių siūles, glostė prietaisų skydelį, centrinę konsolę ir gyrė, kaip dailiai viskas sukonstruota. Akiai stačiakampės formos atrodo gana neįprastai, tačiau kokybės salone – netrūksta.

Naujo "Jeep Wrangler" bandymas. Roberto Pumpalovičiaus nuotr.

Kodėl jam nereikia asfalto

Tačiau svarbiausios yra „Wrangler“ savybės bekelėje. Mat tai vienas tų modelių, kurie suteikia drąsos panorus tiesiog nusukti nuo kelio. Milžiniška prošvaisa, didžiuliai ratai, kėbulas, sukonstruotas taip, kad automobilio salone nesilaikytų vanduo bei visureigis būtų lengvai išplaunamas, keturių varančiųjų ratų sistema, blokuojami diferencialai ir palėtinta pavara, važiavimo nuokalne pagalbos sistema – visa tai leidžia jaustis užtikrintai ten, kur kiti pataria tiesiog nevažiuoti.

Tad jeigu ant asfalto „Jeep Wrangler“ ypatingo džiaugsmo nekelia, gal tik šypseną, kai vienos po kito iš kelio traukiasi kiti vairuotojai, nusukus į kelkraštį nuotaika pagerėja akimirksniu. Būtent pamėginus važiuoti bekele, atrodo, kad ant asfaltuotų kelių šio automobilio niekas turėtų net neišleisti – tiek įspūdžio jis palieka savo kantrybe ir pravažumu.

Visureigis užtikrintai ropoja per purvą, noriai lipa į klampias kalvas, važiuoja per suplūkto sniego pusnis miške. Jeigu ir kažkur įstringa, užtenka pavažiuoti šiek tiek atgal ir kita kryptimi pasukti ratus, o blogiausiu atveju – įsijungti palėtintą pavarą. Ir problemos nebėra. Atrodo, kur bepasuksi, ten „Wrangler“ užropos, ir, žinoma, būtent tai išskleidžia plačiausias šypsenas veiduose.

Ir nepaisant mano gilaus įsitikinimo, kad su tokiu automobiliu miesto gatvėse nėra ką veikti, šis modelis itin mėgiamas ten, kur jo gimtinė – JAV. Čia, pravažiavus kelis šimtus myliu, neužtenka pirštų ir atminties, bandant suskaičiuoti visus „Wrangler“, pamatytus gatvėse, greitkeliuose, keliukuose – visur.

Naujo "Jeep Wrangler" bandymas. Roberto Pumpalovičiaus nuotr.

Kas tokį perka?

Didelės variklių gamos nėra, tik 2,2 l darbinio tūrio dyzelinis ir 2 l darbinio tūrio turbobenzininis 195 kW galios variklis, turintis 400 Nm sukimo momentą ir 8 laipsnių automatinę pavarų dėžę. Pastaruoju varikliu apginkluotą modelį bandymams gavau ir aš. Ir, tiesą sakant, nors automobilis sveria kiek virš 2 t, dvilitrio variklio jam buvo per akis. Iki 100 km/val. modelis pagreitėja per 7,5 sek. Kaip tai atrodo realiame gyvenime? Vieną akimirką savo galinio vaizdo veidrodyje nematote nieko, o kitą – du taškus ir du brūkšnius, užstojančius viską, kas yra už jūsų.

Tiesa, tokia sparta atsispindi degalų sąnaudose. „Wrangler“ bakas tikrai nėra iš mažiausiųjų, tačiau džiūgaujant miško keliukuose prietaisų skydelis, rodęs, kiek galima nuvažiuoti su turimais degalais, likusį kilometražą mažindavo tiesiog dešimtimis.

Nori nenori, už galvos susiimi išgirdęs ir tai, kiek visureigis kainuoja. Standartinę įrangą turintis automobilis kainuoja nuo 54 tūkst. eurų, mano bandytasis buvo kiek brangesnis – 58 tūkst. eurų. Ir jeigu nereikia kažkokio išskirtinio bekelės monstro, už tokią sumą gali išeiti ir ne vienas kur kas patogesnis visureigis arba net pora neblogai įrengtų miestui skirtų krosoverių.

Tiesa, taip lyginti ne visai sąžininga, nes „Wrangler“ dažniausiai renkasi ženklą įsimylėję ir specifinių poreikių automobiliui turintys žmonės. Kodėl jų nesimato keliuose? Greičiausiai todėl, kad „Wrangler“, kiek jis bebūtų pasitempęs kalbant apie komfortą, asfaltuotos miesto gatvės – ne vieta.