Bet dar didesnis atstumas (kokybinis šuolis) skiria naująjį „Dacia Duster“ nuo prieš penkerius metus bandyto „Dacia Dokker“, kuriuo tuomet leidomės kelionėn į Transilvaniją.
Vos penkeri metai, o gamintojo modeliai pasikeitė neatpažįstamai – jei anksčiau automobilį galima buvo girti už mažą kainą ir praktiškumą, tai šiandien...
Tai šiandien jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo ankstesnės kartos „Duster“. Nors išvaizdoje, ypatingai priekinėje dalyje, pasikeitimų mažiau, bet modelis neabejotinai atpažįstamas pagal charakteringus LED žibintus ir efektingai atrodančius priekinius sparnus su ortakiais – tikrai ne biudžetinio automobilio sprendimas.
Bet dar lengviau jį atskirti pagal galines lempas – vietoje siaurų „pagaliukų“, dabar čia kvadratiniai žibintai, kurie labai primena „Jeep Renegade“ – toks panašumas negali nedžiuginti savininko, įvertinant, kad „Duster“ kainuoja vos nuo 10 000 eurų.
Tiesa, grįžtant prie „Renegade“ – tai itin dažnai Europos keliuose sutinkamas modelis. Kaip, beje, ir „Duster“ – Europos šalyse jų itin daug ir kažkodėl ypatingai baltos spalvos (kaip ir mūsiškis) – tekdavo sutikti net ir itin efektingai atrodančių SUV su maksimalia bekeles apdaila. Bet netenka abejoti, kad europiečiai vertina nebrangius ir praktiškus automobilius.
Praktiškus? Na, taip – palyginti su ankstesniu modeliu, dėl toliau priekyje sumontuoto priekinio stiklo padidėjo salono erdvė, atsirado papildomų dėtuvių smulkiems daiktams, o bagažinė talpina nuo 445 iki 1478 litrų. Bet, žinoma, 4341 mm ilgio SUV nėra salono talpos rekordininkas – keliauti trise patogu, bet norint susikrauti daugiau mantos tolimai kelionei, praverstų stogo bagažinė.
Bet erdvesnis salonas – ne didžiausias į akis krentantis pasikeitimas, palyginti su tuo, kokios nuo šiol siūlomos technologijos. Apie kurias pirmosios kartos „Duster“ vairuotojai galėjo tik pasvajoti – klimato kontrolė, priekinės ir šoninės vaizdo kameros, lietimui jautrus ekranas su „TomTom“ navigacija, dviejų sankabų automatinė pavarų dėžė, komplektuojama su taupiu 1,5 l 110 AG turbodyzeliniu varikliu, kurio rezultatus įvertinsime jau grįžę. Važiuojam!
Važiuojam tai važiuojam, bet pradžioje reikia susidėti daiktus. Dėl to nekyla jokių problemų, tuo labiau, kad dėl didesnės bagažinės atsarginis ratas sumontuotas apačioje išorėje – gal ir nelabai patogu, jei reikėtų keisti, bet praktiškiau nei „tabletė“ ir patikimiau nei remonto komplektas. Štai tik vidaus bagažinės apmušalai atrodo uždėti nerūpestingai – tenka prisiminti automobilio kainą. Ir pasidžiaugti, kad bagažinėje iš viso yra kažkokia apdaila.
Bet muzika groja, mes važiuojam, ir nejučia susigyvename su automobiliu – kuo daugiau kilometrų nuo namų, tuo jis atrodo mielesnis. Pradžioje sėdynės atrodė per minkštos, bet kelionėje prie jų pripratome ir nebesukome galvos, o daug kam kur kas svarbiau bus jų šildymo funkcija. Lygiai taip pat ir su pakaba – pradžioje atrodžiusi per minkšta, vėliau ji džiugino komfortu nelygiuose Ispanijos, Portugalijos, Prancūzijos klanų keliuose. O ir triukšmo salone nebuvo daug.
Nieko keisto – ankstesnis modelis tikrai gerai važiuodavo bekele, bet buvo nerangus posūkiuose, o dabartinis puikiai susitvarko ir su kelio vingiais. Žinoma, reikia įvertinti, kad tai – SUV, turintis didesnę nei įprastų automobilių prošvaisą, tad fizikos neapgausi, o ir patys pakabos nustatymai labiau orientuoti į komfortą, nei azartišką valdymą. Bet kelionėje tai neabejotinas privalumas.
Atgal iš Ispanijos sukome pro Prancūzijos Provanso regioną, Italiją ir Čekiją ir, įveikę 9940 kilometrų, po 16 nakvynių grįžome namo. Degalų sąnaudos džiugino priimtinais 6,4 l / 100 km (įvertinant dideliu tempu važiuotus greitkelius ir kalnų kelius su pilnai pakrautu automobiliu, tai tikrai geras rezultatas), daugiausiai už nakvynę mokėjome savaitgalį Venecijoje (77 eurus), mažiausiai – Lagose (Portugalijoje), kur apartamentai tekainavo 35 eurus.
Kelionėje atkreipiu dėmesį, kad net ir greitkeliuose Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje vis daugiau automatinių degalinių, kur pavyks atsiskaityti arba tik kreditine kortele, arba grynais. Kaip visada, pigiausi degalai – šalia miestų komercinių zonų esančiose automatinėse degalinėse. Gegužės pirmoje pusėje Vokietijoje dyzelino kainos svyravo nuo 1,20 iki 1,32, Prancūzijoje – nuo 1,45 iki 1,65, Ispanijoje – nuo 1,10 iki 1,24 (o štai Gibraltare litro dyzelino kaina buvo vos 98 centai), Portugalijoje – nuo 1,20 iki 1,35, Italijoje – nuo 1,42 iki 1,59. Kai kuriose degalinėse rezervuojama tam tikra suma, kai kur reikia pasirinkti, už kokią sumą pilsitės.
Nemažos išlaidos ir mokant už greitkelius – jei Lenkijoje, Prancūzijoje ir Italijoje (ne visur) atsiskaitymui tiko net debetinė kortelė, tai Ispanijoje būtina kreditinė arba grynieji, o Portugalijoje, nuvažiavus nemažą atstumą, netiko nė viena kortelė, tad visa laimė, kad turėjome pakankamai grynųjų. Kelių mokesčiams išleidome 330 eurų – išlaidos būtų mažesnės, jei atgal būtume grįžę pro Vokietiją – kelių vinjetės Austrijoje (9 eurai) ir Čekijoje (17 eurų), taip pat mokami Italijos keliai sudarė papildomas išlaidas.
Keliaujant mums svarbiausia – vaizdingas kelias, paskutiniu metu – ir žaidimų aikštelės. Su tuo Europos miestuose tikrai problemų nėra, o klausimas lieka toks pats – kur keliausime kitąmet?
Daugiau apie naująjį „Dacia Duster“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje, o apie kelionę skaitykite skyriuje „Kelionės“.
