Todėl akivaizdu, kad triženklį skaičių ratų įveikęs pilotas turės pranašumą prieš varžovą, trajektorijas studijuoti galėjusį tik oficialių treniruočių metu. Ar įmanoma šią „neteisybę“ panaikinti? Kaip FIA užtikrina sąžiningą konkurenciją?
Europos autokroso čempionato karavaną Vilkyčių trasoje birželio 8-10 dienomis priimsiantis šių lenktynių organizatorius ir „Vilkyčių ASK“ vadovas Kazimieras Gudžiūnas teigia, kad panaikinti didelius biudžetus turinčių (todėl galinčių daug laiko ir energijos skirti treniruotėms įvairiose trasose) komandų pranašumo net teoriškai neįmanoma. Visgi egzistuoja tam tikri „saugikliai“, kuriuos FIA naudoja siekdama Senojo žemyno pirmenybėse dalyvaujančius sportininkus apsaugoti nuo siurprizų.
„Tam, kad automobilių kroso meistras, atvykęs į jam nepažįstamą trasą, nesijaustų tarsi ledo ritulio pačiūžomis apautas futbolininkas, FIA kelia itin griežtus reikalavimus visoms arenoms ir kas trejus metus inspektuoja, kaip jų laikomasi. Trasų šeimininkams nėra diktuojama, kiek posūkių ar tramplinų joje turėtų būti, tačiau aiškiai apibrėžiami reikalavimai, kokio tiksliai ilgio ir pločio turi būti konkreti trasa, o kalbant apie saugumą užtikrinančius infrastruktūros dalykus fantazijai vietos apskritai nepaliekama“, – tikina K. Gudžiūnas.
Beje, sąvoka „saugumas“ apima ne tik trasą juosiančius atitvarus, jų aukštį, tvirtinimo būdus, vielos tinklo tvoras, turinčias apsaugoti žiūrovus nuo iš po ratų skriejančių akmenų lietaus, ir netgi grunto struktūrą.
„Pastarasis dalykas yra vienas didžiausių galvosūkių visų kroso trasų šeimininkams, nes netgi labiausiai patyrę kelių statybos inžinieriai negali pasakyti, kokiomis proporcijomis molį, žvyrą, skaldą ar kitas medžiagas reikia maišyti, kad itin dideles apkrovas gaunančiuose posūkiuose jau po vienos klasės automobilių važiavimo nebūtų išrausiamos gilios provėžos ar išmušamos duobės. Ilgai studijavau kitų šalių praktiką, diskutavau su kelininkais, bet akivaizdu, kad universalaus recepto nėra – čekai, prancūzai, vokiečiai, vengrai renkasi skirtingus sprendimus, kurie turi ir savų pliusų, ir minusų“, – atvirauja Vilkyčių ASK vadovas.
Tiesa, net ir neturint tvirto pagrindo, kokiu gali džiaugtis Skandinavijos šalių ralio kroso ir kroso lenktynių organizatoriai, kokybiškai paruošti startui galima visas trasas – skiriasi tik priežiūros algoritmas varžybų metu ir kaina. Tarkime Vilkyčiuose po kiekvienos visų klasių važiavimų sesijos, „kovinius“ automobilius ir bagius būtinai turi pakeisti greideriai, grunto volai ir sutankinimo mechanizmai, o tvyrant sausiems orams – dar ir laistymo mašinos. Tai labai brangu, tačiau šių darbų nepadarius, mažesnės galios variklius turintys bolidai sudėtingiausiose trasos vietose greičiausiai pradėtų strigti, o žiūrovai skęstų dulkėse.
„Pastaraisiais metais mes taip suderinome trasos tvarkymo varžybų metu darbus, kad specialioji technika gruntą tvarkyti pradeda anksčiau nei sportininkai pasiekia serviso zoną. Dėl trasos lygumo ir atsparumo tiek iš lenktynininkų, tiek iš FIA komisarų ir oficialių stebėtojų sulaukiam tik gerų atsiliepimų. Pastarųjų raporte apie 2017-aisiais vykusį etapą tik rekomendacijos sekretoriate pastatyti didesnį monitorių, kuriame būtų „gyvai“ transliuojami rezultatai, pasirūpinti interneto ryšio sparta, patobulinti kai kurias procedūras. Bet svarbiausi dalykai, lemiantys varžybų kokybę, pas mus niekuo nenusileidžia kitos Europos trasoms“, – pasidžiaugė K. Gudžiūnas.
Beje, po ilgokos pertraukos Europos autokroso čempionato žemėlapyje vėl atsirado Latvija. Garsiojoje Bauskės trasoje birželio 1-3 dienomis vyks II pirmenybių etapas, po kurio visi geriausi pilotai pervažiuos į Vilkyčius, ruoštis savaite vėliau vyksiančio III etapo kovoms.
Be to, Vilkyčiuose vėl pakviesti startuoti ir pagal vadinamosios Nacionalinės klasės techninius reikalavimus paruoštais automobiliais važiuojantys sportininkai, todėl veiksmo čia turėtų būti išskirtinai daug.
