Kaip teigiama pranešime žiniasklaidai, dvidešimtmetis anykštėnas šiuo metu susikoncentravęs į MXGP varžybas – čia jis šiemet debiutavo naujoje komandoje „Assomotor Honda“, vairuoja „Honda“ motociklą. Praėjusių metų pabaigoje jis patyrė traumą – kritus nuo motociklo viename paskutinių MXGP etapų, sportininkui išniro klubas, o kelias savaites trukusi reabilitacija neleido pabaigti sezono. Po kritimo varžybose JAV A. Jasikonis praleido du paskutinius etapus, tačiau bendroje 2017-ųjų metų MXGP įskaitoje sportininkas užėmė 13-ą vietą.
Balandžio 14–15 dienomis A. Jasikonis dalyvauja MXGP etape Portugalijoje, 21–22 d. – Lietuvos čempionate, o dar po savaitės jau bus Rusijoje. Intensyvios dienotvarkės metu sportininkas rado kelias minutes pokalbiui ir papasakojo apie sezono pradžią bei tolimesnius lūkesčius.
– Arminai, praėjęs sezonas baigėsi nelabai sėkmingai. Ar dar jaučiate traumos padarinius?
– Kažkiek jaučiu. Tai buvo pakankamai didelė trauma, bet manau, kad dabar viskas gerai. Nors kartais dar jaučiu padarinius, bet važiuoti, bėgti ar kažką kita daryti netrukdo.
– Anksčiau esate patyręs panašių traumų?
– Turėjau lūžių ir pakankamai rimtų, bet šita – viena didžiausių traumų, kurią esu turėjęs.
– Trauma, nauja komanda, naujas motociklas, skirtingi pirmieji MXGP etapai. Kaip pats vertinate šio sezono pradžią?
– Taip, išties labai daug visko susidėjo į vieną vietą. Atėjau į komandą vėlai, nepasiruošęs, tačiau sezonas ilgas ir per jį viskas klostysis tik geryn ir geryn.
– Kaip sekasi apsiprasti naujoje „Assomotor Honda“ komandoje?
– Viskas gerai. Aišku, nelengva, nes aš atėjau iš vienos geriausių komandų visame MXGP („Team Suzuki World“). Nelengva, bet kiekvienoje treniruotėje jaučiuosi vis geriau.
– Ar lengva buvo rasti komandą po traumos?
– Trauma nebuvo toks blogas dalykas, ji netrukdė komandos paieškoms. Sutrukdė labai vėlai atėjusios naujienos iš mano senosios komandos – ji 2018–ųjų MXGP nedalyvauja. Todėl buvo sunkiau, nes daugelis komandų jau buvo pasirašę sutartis su kitais važiuotojais.
– Pastaraisiais metais daug laiko praleidžiate lėktuvuose, gyvenate Belgijoje. O kiek laiko būnate Lietuvoje?
– Dalyvaujate aukščiausio lygio varžybose – ar nėra sunku rasti motyvacijos grįžti ir kovoti Lietuvoje, juolab kad nekovojate dėl šalies čempiono titulo?
– Iš tikro priešingai, visai smagu grįžti į Lietuvą ir pravažiuoti varžybas dėl kolegų ir kitų žmonių. Motyvacija sugrįžti yra visada.
– Keliaujate po geriausias motokroso trasas visame pasaulyje. Ar galėtumėte jas palyginti su Lietuvos?
– Infrastruktūra dažnai skiriasi ir gana smarkiai, tačiau pačios trasos ir gruntas nelabai – Lietuvoje jos puikios. Tačiau motokrosas pakankamai brangus sportas, tad nėra daug važiuotojų, pati šaka nėra taip išvystyta.
– Kokios valstybės sirgaliai dėl motokroso išprotėję labiausiai?
– Manau, visų pagrindinių čempionato dalyvių – Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos. Šiose šalyse motokroso fanų palaikymas – didžiulis. Ten šis sportas populiarus, daug važiuotojų, bet kurioje treniruotėje daugybė žmonių, o varžybose – pilna starto rikiuotė.
– O kurioje šalyje pats asmeniškai jaučiate didžiausią sirgalių palaikymą?
– Latvijoje, tikrai.
– Kas lemia sėkmę motokrose?
– Daug dalykų susideda. Talentas daug duoda, bet būtinas ir didelis darbas – vien su talentu nepavažiuosi. Jis padeda, bet visko nepadaro. Didelį vaidmenį atlieka komanda.
Norint tapti pasaulio čempionu, turi sutapti daug dalykų – ir komanda gera, ir pats pasiruošęs būti. Jeigu bent vienas dalykas bus netinkamas, nieko nesigaus.
Motokroso lygis per paskutinius metus labai išaugo – bet kuris iš „Top 13“ gali laimėti, jeigu tik pavyksta startas. Atsitiktinumų čia nebūna.
– Kokie artimiausi jūsų, kaip lenktynininko, tikslai?
– Pirma noriu laimėti bent vieną MXGP etapą, kuo daugiau podiumų, o tada galima galvoti ir apie pasaulio čempiono titulą. Niekada negalvojau, kas bus dar toliau, nes dabar nusimato ilgas kelias. O ar jis įgyvendinamas, ar ne, bus matyti ateityje.
