Tuo labiau, kad savo garaže jau esu turėjęs „Harley-Davidson“ giminingą motociklą „Buell Lightning 12XB“ su perdarytu 1.2 l „Sportster“ motoru. Bet jis, kaip ir dabartinis mano „Ducati Monster 1100“, yra nė 200 kg nesveriantys vikrūs miesto motociklai, o atnaujintoje „Harley-Davidson“ 2018 m. „Softail“ motociklų linijoje – mažiausiai pusantro karto, nuo 300 ir daugiau kilogramų sveriantys aparatai (o ką jau kalbėti apie 400 kilogramų sveriančius „Touring“ serijos kelio laivus).

Tad, sulaukęs pasiūlymo iš Lietuvos atstovybės išbandyti naujausius harlius, ilgai nesirinkau – jau ankstesnės kartos „Fat Bob“ man atrodė patraukliausias šio gamintojo motociklas ir imponavo ne tik savo brutalia išvaizda, bet ir dvigubu priekiniu žibintu, primenančiu turėtą „Buell“.

Tiesa, šio žibinto 2018 m. modelyje nebeliko – jį pakeitė stačiakampė LED „plyta“, suteikusi motociklui ne tik dar labiau iššaukiančią, bet lyg iš apokaliptinių „Mad Max“ filmų futuristinę išvaizdą – visa tai papildant sportiška išmetimo sistema, mėsingomis padangomis ir dar daug naujovių...

Kaip ir tokių, kad dabar tai – nebe „Dyna“, o „Softail“ šeimos modelis su reguliuojamu monoamortizatoriumi po sėdyne. Naujasis „Fat Bob“ turi visiškai naują, gerokai standesnį rėmą ir naujos kartos „Milwaukee Eight“ variklį (galimos 107 arba 114 kubinių colių versijos arba, europiniu skaičiavimu, 1745 cm³ arba 1868 cm³) su keturių vožtuvų galvutėmis. Ir būtent šio variklio švelnus veikimas su mažomis vibracijomis mane nustebino labiausiai – nieko panašaus į senos mokyklos besidaužantį virdulį, nuo kurio vibracijų nuolatos atsisukdavo pakojo varžtai.

"Harley-Davidson Fat Bob"
Foto: Jurgis Paplaitis

Pirmą kartą gyvenime ant motociklo sėdu kojomis į prieki, oriai išskėtęs šeimos vertybes ir atstatęs vėjui krūtinę – sunku nepasijausti mačo. Bet pajudu stebėtinai lengvai – platus vairas, itin aiškiai ir lengvai veikianti sankaba bei žemas svorio centras užtikrina puikų manevravimą, važiuojant nedideliu greičiu.

Iškart patikrinu stabdžius su dvigubu disku priekyje. Stabdymo jėgą labai lengva dozuoti, tad net ir ABS nėra itin aktualus – nors asfaltas šlapias, bet ABS sistema į darbą įsikiša tik itin stipriai nuspaudus priekinio stabdžio rankenėlę.

O štai saugančios nuo galinio rato praslydimo stabilizacijos sistemos norėtųsi – nors šis modelis su mažesniu, 107 colių varikliu, bet didelis sukimo momentas net ir švelniai perbraukus per akseleratorių ant šlapios dangos pakutena nervus efektingai į šoną slystančiu galiniu ratu. Efektinga, bet reikalauja įpratimo.

Tad net 145 Nm variklio sukimo momento čia daugiau nei užtenka – su didesnio darbinio tūrio motoru jis iš viso siekia net 155 Nm! Be to, jungiant žemesnę pavarą, apsukos automatiškai pakeliamos, taip apsaugant nuo rato užsiblokavimo.

Pats važiavimas nuspėjamai komfortiškas – paslėptas amortizatorius, didesnė pakabos eiga nei „Breakout“ modelyje, kurį trumpai išbandžiau kitą dieną, ir aukšto profilio padangos (priekinio rato dydis – 150/80 R16, galinio – 180/70 R16) suteikia pakankamai komforto net ir blogame kelyje.

Bet tos pačios aukštos padangos, nors ant motociklo „Harley-Davidson“ masteliais sėdima gana sportiškai ir arti vairo, neleidžia užsimiršti greituose posūkiuose ir lemia, kad motociklas posūkyje pradeda gana greitai „plaukti“. Bet gi čia harlis ir neabejoju, kad po kurio laiko nebekreiptum į tai dėmesio. Tuo labiau, kad jį galima vikriai guldyti iš posūkio į posūkį – taip važiuojant įsivaizduoju mažesnius „Sportster“, o ne „Softail“ šeimos modelius.

Dar prie sankryžos juokingai makaluoju po savimi kojomis, bandydamas įjungti reikiamą pavarą – kaip ir stabdžio, pavaros perjungimo svirtelė yra priekyje – taip pat įpratimo reikalaujantis dalykas. Ir atkreipiu dėmesį į nedidelį išmetimo sistemos garsą – nesistebiu, kodėl daugelis, įsigiję naują motociklą, ją iškart keičią į gerokai skambesnę.

Atvažiuoju praktiškai ant garų – per maždaug 180 km šlapio kelio išdeginau visą 13,6 l talpos baką. Tai reiškia, kad sąnaudos tikrai nebuvo mažesnės kaip 7 l/100 km, nors per lietų ir važiavau nepersistengdamas su akceleratoriaus rankenėle.

Kitą dieną trumpai išbandau ir „Breakout“ versiją su didesniu, 114 colių varikliu. Čia važiavimo pozos dar daugiau – sėdima žemai, kojomis vos siekiu toli priekyje esančius pakojus (kiek žinau, juos galima reguliuoti), kuriais beveik kiekviename didesniame posūkyje įnirtingai gremžiu asfaltą, o blogo kelio atkarpose kenčia visai virš galinio rato įtaisyta minkštoji kūno dalis. Na, bet negali nesutikti, kad tokiu motociklu būtų visai smagu leistis į tolimą kelionę – „Harley-Davidson“ užkabina labai greitai.

Daugiau apie „Harley-Davidson Fat Bob“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.