Nepaisant to, vyrai zujo po varžybų dalyvių parką, sekė veiksmą trasoje ir bendravo su į proanūkius tinkančiais kartingo pradinukais bei jų treneriais (daugeliu atvejų savo pačių mokiniais) taip, tarsi jų biologiniams mechanizmams judėti leidžiančias įprastas baterijas kažkas būtų pakeitęs stebuklingais „Duracell“ elementais. Tais, kur turi dešimteriopai daugiau energijos atsargų...
„Soclenktynės“ pagal R. Ščiucką
Ilgą laiką buvusi moderniausia ir lig šiol išsaugojusi greičiausios titulą, Smalininkų kartingo trasa atsirado tokiomis aplinkybėmis, kurias užuodę sovietinės santvarkos cerberiai neabejotinai galėjo apkaltinti tuomet jauną trenerį pasikėsinimu kenkimu „socialistinei santvarkai“. Romualdas ir pats neslepia, kad jaunystėje buvo „priėdęs velnių“ ir vienintelis dalykas, kurio iš tiesų norėjo, buvo sportas. Jam vaikinukas atidavė visą širdį, todėl nenuostabu, kad netrukus galėjo pasigirti rezultatais: 1971, 1972, 1977, 1979 metais jis triumfavo Lietuvos kartingo čempionate.
Likimo vėjų nublokštas iš Kauno į Tauragę čia R. Ščiuckas ne tik tęsė pavydėtinai sėkmingą lenktynininko karjerą, bet ir vietinėje jaunųjų technikų stotyje pradėjo treniruoti jaunimą. Kadangi ši veikla taip pat ėjosi kaip iš pypkės, netrukus Romas sulaukė kvietimo kurti kartingo centrą Smalininkuose veikusio žemės ūkio technikumo bazėje.
„Pradėjo technikumo direktorius mane monyti – sakė „duosim sąlygas“, „atvažiuok dirbti su studentais“. Aš taip ir padariau, nes Smalininkuose jau buvo važinėjančių kartais. Ir ką – netrukus tiek su jaunių, tie su vyrų komandomis laimėjom net tik Lietuvos, bet ir Baltijos čempionatus, o SSRS čempionate likom treti.
Tada pradėjau belstis į rajono valdžios duris, kad padėtų pastatyti normalią trasą ir kad nereikėtų treniruoti sukaliojantis tarp senų padangų. Nukeliavęs į Maskvą su tuometinio sąjungos rinktinės trenerio pagalba gavau trasos, kuri Lenkijoje buvo pastatyta specialiai ruošiantis Europos čempionatui, brėžinius. Parvežiau juos į Lietuvą, projektavimo institute Kaune padarėm savą versiją ir kibom į darbus.
Tąkart Romualdo „įžūlumas“ davė stulbinamą efektą: išsigandę ministerijos baubo Jurbarko, Tauragės ir Šakių kelininkai trasą per du mėnesius pavertė pavyzdine. Per keletą vėlesnių metų Smalininkai tapo nuolatine SSRS rinktinės treniruočių stovyklos (po jos, žinoma, likdavo krūvos atsarginių detalių ir padangų) vieta, čia vyko aukščiausio rango varžybos, o iš gausaus žemės ūkio technikumo studentų būrio R. Ščiuckas išaugino net 16 kandidatų į sporto meistrus.
Kaip tai pavyko? Pasirodo treneris įrodė, kad krapštymasis prie tikros technikos kartų ir važinėjimas sportiniu režimu, yra būtina jaunųjų žemės ūkio specialistų ugdymo proceso dalis, o pasiekimai kartingo varžybose būtų traukiami į „soc. lenktynių“ rezultatus. Tai jau buvo palaiminę tuometiniai funkcionieriai, tačiau per didįjį politinės santvarkos virsmą, šios idėjos kitose profesinėse mokyklose realizuotos nebuvo.
Dar viena pikantiška detalė: po Nepriklausomybės paskelbimo Kijeve vykusiame SSRS čempionate Lietuvos rinktinei bandyta uždrausti parade nešti trispalvę. Romualdui pakėlus triukšmą ir pagrasinus boikotuoti varžybas, organizatoriai nusileido, o mūsiškių kolonos priešakyje žingsniavęs Ramūnas Čapkauskas lig šiol turi sentimentų laviną sukeliančią nuotrauką.
Nematomų „smulkmenų“ laikas
Klausyti kaip apie Lietuvos kartingo eros priešaušrį porina V. Šermukšnis būtų galima valandų valandas. Ir kaip rėmus konstravo, ir po kokias inžinerinių ieškojimų dykumas klaidžiojo optimalaus karto valdymo link, ir kas lemdavo pergales septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, ir kaip dygliuodavos kartų padangas lenktynėms ant ledo, ir kaip į varžybas kaimyninėse respublikose keliaudavo sunkvežimio krovinių skyriuje, ir kaip panaudodavo lėktuvų detales, ir kaip grūdindavo ašis, ir kaip maskvėnai kopijavo lietuviškus sprendimus.
Daugybė keisčiausių smulkmenų, kurios šiandien skamba egzotiškai, kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijos, tačiau vargu ar padėtų šios dienos kartingo herojams tapti grėsmingesniais varžovais trasoje.
Kad jaunoji sportininkų karta turi savų greičio paslapčių, paskutiniosiose oficialiose šio sezono kartingo lenktynėse Smalininkuose akivaizdžiai įrodė dešimtmetė mergaičiukė iš Kauno, Austėja Pociūtė, „Rotax challenge LT 2017“ lenktynėse pirmą kartą sėdusi prie sportinio karto vairo, nežinomoje trasoje „Micro Max“ klasėje buvo lėtesnė tik už vieną berniuką. T. y. aplenkė tuziną varžovų, dalis kurių Smalininkų kartodrome treniruotėse yra įveikę keturženklį ratų skaičių. Kaip tai manoma?
„Mes stengiamės niekada nenusižengti principui, kiekvienoje treniruotėje, atliekant kiekvieną pratimą, viską padaryti 100 proc. Jei vieną iš dešimties ratų apsukti rekordiniu tempu, o likusius devynis pats sau pralaimi po sekundę, vadinasi tas „greitas“ ratas visiškai nieko vertas. Manau, kad būtent taip nutiko pastarosiose „Rotax challenge LT 2017“ lenktynėse.
Austėja sugebėjo viso važiavimo metu išlaikyti vienodą greitį, nes tiesiog turėjo jėgų suvaldyti techniką. T. y. automobilių sporte fiziologijos yra gerokai daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Svarbu netgi ne tik, ką valgai prieš startą, bet netgi kokia eilės tvarka organizmas gauna tam tikras maisto medžiagas. Lietuvos ralio ir žiedo meistrai tik dabar pradeda atrasti fizinio pasirengimo svarbą, tačiau dėmesys šiai sričiai vis dar neadekvačiai mažas“, – samprotavo M. Pocius.
Spėlionės dėl ateities
Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentas Romas Austinskas, nepaisant smagių pokalbių su kartingo veteranais ir keleto azartiškų dvikovų Smalininkų trasoje, prisipažįsta šiek tiek nerimaujantis dėl kartingo ateities.
„Be abejonės, kartingas yra tramplinas į didžiąsias lenktynes, o šį etapą – su itin retomis išimtimis – įveikia praktiškai visi pilotai. Tačiau pastaraisiais metais kartingo pradinukų, 4 – 6 metukų vaikų, starto rikiuotė atrodo kukliai. Akivaizdu, kad reikia ieškoti naujų sprendimų, galinčių paskatinti mažuosius sportininkus ir jų tėvus rinktis kartingą. Šiuo atveju turbūt vienas svarbiausių dalykų, pasiūlyti tokią techniką, kuri leistų išmokti kartingo abėcėlę mažiausiais įmanomais kaštais. T. y. surasti tokius rėmus ir variklius, galinčius tarnauti be remonto itin daug motovalandų“, – sakė LASF vadovas.
„Padarius strateginių klaidų dalis jaunųjų sportininkų tiesiog atgrasomi nuo šio sporto, o žiūrovai, savo ruožtu, nuo varžybų, kuriose mažai dalyvių ir nėra azartiškos kovos. Labai tikiuosi, kad LKF sugebės išjudinti esminius procesus“, – vylėsi R. Austinskas.
Bene didžiausia šio kartingo sezono naujiena buvo LKF sprendimas fiksuoti sportininkų starto numerius. Kiekvienas lenktynininkas prieš pirmąjį etapą gavo vieną starto numerį visam lenktyninės karjeros laikui, todėl įsiminti kas yra kas ir sekti savo favoritus tapo gerokai paprasčiau.
Kita svarbi naujiena – galimybė komandai turėti atsarginį kartą. T. y. net ir technikos gedimo atveju sportininkas gali tęsti kitus etapo važiavimus ir rinkti taškus LKF čempionate. Taip pat tik šį sezoną pasiūlyta naujovė – komandų formavimas pagal klases, iš dviejų lenktynininkų važiuojančių toje pačioje klasėje.