Išankstinės išgirstos ir perskaitytos žinios apie šį renginį leido suprasti, kad įvykis išties neeilinis, lyg alternatyva kasmetiniams „Harley-Davidson“ gerbėjų susitikimams. Vokietijos pietuose esantį kurortinį Garmišo-Partenkircheno miestą užplūstantys tūkstančiai baikerių yra vienas masiškiausių motociklininkų renginių Senajame žemyne, o aš, praleidęs čia savaitgalį, grįžau visiškai kitas žmogus.
Į vaizdingą Bavarijos slėnį nuo Miuncheno keliavau Vokietijos BMW atstovybėje savaitgaliui išduotu „BMW F 800GS“ motociklu. Iš pradžių man, kaip važinėjančiam kompaktiškais „street“ ir „rodster“ motociklais, tai kėlė šiokį tokį susirūpinimą – ant aukšto turistinės klasės motociklo tekdavo lipti pasilypėjus ant pakojo (sėdynės aukštis nereguliuojamas, o mano ūgis – 1,80 m), dar koją perkeliant ir per papildomai sumontuotas kelionines dėžes. Bet po savaitgalio ant jo šokinėjau ne prasčiau nei motociklų akrobatas.
Bet pajudėjus nustebino švelnus ir komfortiškas motociklo charakteris – atrodo, sankabą „mėtyk“ kaip tik nori, bet jis vis tiek pajudės tolygiai lyg motoroleris su bepakopiu variatoriumi – puikus charakteris pradedančiajam, nors balansuoti, važiuojant mažu greičiu aukštu motociklu, minkštai amortizuojančia priekine šake (visgi šiuo modeliu su ratais su stipinais sveikintini ir nuvažiavimai nuo asfalto), kurios standumą neypatingai keičia kairėje esantis standumo režimų perjungimas, pradžioje nėra labai lengva.
O ir keikiuosi, stodamas prie sankryžų – balansuoju motociklu, pasiremdamas pirštų galais – bet vos per keliolika kilometrų, kol važiuoju sankryžomis per priemiesčius, prie to priprantu ir daugiau nebesuku galvos. Ir variklio norisi daugiau – čia yra lietaus, kelio ir bekelės režimai, bet beviltiška ieškoti sportinio. Pradžioje lynoja ir važiuoju lietaus režimu, kuris leidžia jau prie 60 km/val. jungti aukščiausią pavarą ir kitas prisiminti nebent norint kažką greičiau aplenkti.
Prie 100 km/val. pradedu ieškoti septintos pavaros, prie 120 bandau ją jungti dar kartą – važiuojant tokiu greičiu ir varikliui pasiekus 5000 aps./min, pradeda erzinti vibracija, o ir važiuoti greitkeliu tokiu kreiseriniu greičiu norėtųsi mažesnėmis apsukomis.
Ir dar čia – įprastas, o ne didesnis priekinis stiklas. Aukštas motociklas, vertikali sėdėjimo padėtis – ir jau atrodo, kad leki maždaug 200 km/val. greičiu, nors iš tiesų – dvigubai lėčiau. Palyginti su juo, mano gatvinis „Ducati Monster“, neturintis nei vieno oro aptako (tiesa, ant jo, skirtingai nuo standartinio, sėdima gerokai palinkus į priekį, nes vietoje įprasto vientiso vairo sumontuotos rankenėlės), atrodo lyg aerodinamiškai idealus „Superbike“ klasės motociklas.
Bet, laimė, kad po keliolikos kilometrų išsuku iš autobano – dar prieš atsiimant motociklą šnektelėjau su belgų baikeriais, kurie nurodė vietas, per kurias verta važiuoti iki renginio – ten turiu būti 17 val., kai prasideda BMW motociklų naujienų pristatymas. Ir į greitkelį daugiau nebegrįžtu – įvertinęs „malonumą“ važiuoti juo bent 130 km/val. greičiu, kelionei atgal navigatoriuje renkuosi „Vingiuotų kelių“ prioritetą ir nusprendžiu, kad tokia opcija būtų neprošal ir automobilinėse navigacijos sistemose.
Toliau važiuoju per vietas, kuriose ne kartą bandžiau skirtingus automobilius – ne vienas gamintojas renkasi trasas vaizdinguose Bavarijos ežerus juosiančiuose keliuose Alpių papėdėje. Bet automobiliu, nori ar nenori, važiuodamas n-tąjį kartą tuo pačiu keliu pradedi nuobodžiauti, ypatingai jei dar tenka vilktis paskui kitus tūkstančiais čia plūstančių atostogautojų automobilius.
O su motociklu – viskas kitaip. Kiekvienas posūkis – malonumo pliūpsnis! Žinoma, su 150 pločio galine padanga per daug įsijausti neverta, bet bent jau variklio galia 180 laipsnių besisukančiuose serpantinuose skųstis nebetenka. Sustoju gražioje vietoje per laukus besidriekiančiame keliuke nuotraukai kalnų fone – o kadangi svilina daugiau kaip 30 laipsnių karštis, nusimetu striukę su apsauga.
Ir iš karto turiu konstatuoti, kad vokiečiai – itin nemandagi tauta, negerbianti kito privačios erdvės – per penkias minutes, kol pagautas menininko įkvėpimo Alpių kalnų fone šokinėju geresniam kadrui aplink motociklą, sustoja mažiausiai keturi ar penki vairuotojai (vyrai, moterys, jaunimas, vyresni), klausdami, ar viskas gerai. Juokauju, žinoma, dėl nemandagumo ir išties smagu, kad tokie paslaugūs, bet suprantu, kad geriau vynioti fotosesiją į nuošalesnę vietą.
Renginio vieta – tai atskiras miestas mieste. Tūkstančiai motociklų prieigose, toliau – tik pėsčiųjų zona, tada dar tenka kirsti geležinkelio pervažą ir tik tuomet patenki į festivalio teritoriją – oi, o čia dešimtys užeigų, parduotuvių, aksesuarus ir įrangą siūlančių gamintojų, klubų palapinių, ir, žinoma, visų įmanomų BMW padalinių. Dar čia – milžiniška aikštelė su scena ne tik motociklininkų, bet automobilio „drifto“ pasirodymams, milžiniškos bavariškos palapinės su vaišėmis, akrobatų važiavimo vertikalia siena palapinė, motociklų trialo, bekelės trasos ir dar daug daug visko. O šeštadienį ir dar daugiau žmonių, nors, atrodo, kur ten daugiau tokioje tirštynėje.
BMW jaukioje, bet karštoje aplinkoje (kurią dar paįvairina čia pat meistrų dailinamų motociklų aštrus dažų kvapas) žurnalistams pristato paskutines pasaulines naujienas: dar kelias „R nineT“ versijas ir galimybę jau gamykloje juos užsakyti visiškai individualios išvaizdos, taip pat skaitmeninį spalvotą ekraną GS motociklams, kuriame galima lyg mašinoje rinktis muziką, maršrutus, telefono adresatus – patogu ir šiuolaikiška.
Iš kitų naujienų – ne vienas elektrinis motoroleris: tiek koncepciniai, tiek ir jau parengti gamybai. Ir dar itin galingas sportinis, bet lengvas, tik trasai skirtas „BMW HP4 Race“. Visa tai įdomu, bet dar įdomiau, kokius rytoj bus galima išbandyti motociklus.
Pasirodo, šiemet bandymams siūloma motociklų gama apima sportinius-kelioninius, GS ir „R nineT“ serijos motociklus. Pasirinkimas – ne per didžiausias, bet yra: užsirezervuoju „R nineT Racer“ ir „R 1200 GS“, o 160 AG turintį sportinį-kelioninį „BMW S1000XR“ galima išbandyti tik anksti ryte. Ką gi, nors penktadienį norėtųsi pavakaroti ilgiau, bet tenka prisitaikyti ir eiti anksčiau miegoti, kad ryte būtų skaidri galva.
Šeštadieni ryte lyja, bet saulė lenda pro debesis – išduodantis motociklą personalas perspėja, kad bent jau kol apsiprasiu su motociklu šlapiu keliu važiuočiau lietaus režimu – sunku nesutikti su šiuo patarimu. Per motociklą su galine dėže taip pat šoku nuo kojelės – ir atkreipiu dėmesį, kad čia žemę kojomis pasiekiu be problemų.
Iškart galiu pasakyti: po šio motociklo, kadangi nebuvo siūlomi galingesni sportinės RR serijos variantai, diena buvo baigta – na, bent jau aš supratau, kad nebematau reikalo važiuoti „R 1200 GS“ versija. „S 1000XR“ puikiai atitinka mano įsivaizdavimą apie idealų kelioninį motociklą – na, nebent gal sėdėjimo padėties norėtųsi labiau sportiškesnės, labiau panašios į kultinį „Honda VFR“ su rankenėlėmis vietoje vientiso vairo, taip ne tik gaunant geresnį valdymą, bet ir mažesnį vėjo pasipriešinimą.
Į man skirtas 2 valandas neįsipaišau – nors juo galima važiuoti labai greitai, bet šlapias kelias, ypatingai vingiuojantis per siaurus ir vingiuotus miško kelius, galvoje įjungia saugiklius. Laimei, greitai pasirodžiusi saulė kelią išdžiovina ir galima rinktis „Drive“ ir „Dynamic“ režimus – aštriausias „Dynamic PRO“ tegu lieka trasai ir, kaip sufleruoja pavadinimas, profesionalams.
Po itin entuziastingo pasivažinėjimo grįžtu toks laimingas, kad net nežinau ko daugiau norėti – kaip minėjau, neturėjau galimybės šį motociklą išbandyti vėliau, bet suprantu, kad aš – ne GS serijos žmogus. Tačiau tikrai – gatvės motociklų. Todėl prie egzotiškos „R nineT“ versijos „Racer“ vietoje klasikinio „BMW R 1200 GS“ su opoziciniu varikliu, renkuosi išbandyti bazinį „Pure“ modelį – patį paprasčiausią iš visos šios serijos.
„Racer“ patvirtina savo pavadinimą – susisukęs trilinkas ir atsigulęs ant bako, vos sugebu pakišti kojas ant pakojų – manau, iš šono turėjo atrodyti gana juokingai. Bet važiavimas – visai smagus: virš rankenėlių esanti padėtis padeda geresniam valdymui, atsigulus galima važiuoti greitai ir sportiškai. Bet – nelabai toli.
O štai „Pure“ – iš tiesų pavadinimą atitinkantis „grynas“ motociklas – minimalistinis dizainas, nieko papildomo, net tachometro nėra. Bet puikus garsas, klasikinė sėdėjimo padėtis, „trumpos“ pavaros ir didelis sukimo momentas – toks gana „tvirtas“ laisvalaikio motociklas.
Opozicinis variklis – su savo specifika: ne tik garso, bet ir truktelėjimo tiek į šoną, tiek ir atgal prasme. Ne veltui čia sumontuotas dempferis, sumažinantis įtaką vairo sistemai. Bet 1170 cm3 variklio sukimo momentas reikalauja atidumo – kai norėdamas įsilieti į eismo srautą iš šalutinio kelio atsukau rankenėlę ir, pagal pojūčius pasiekęs sūkius, kai sukimo momentas pradėjo mažėti (kaip minėjau, tachometro čia nėra), perjungiau pavarą iš antros į trečią, nedaug trūko, kad motociklas būtų nuvažiavęs be manęs – truktelėjo taip, kad vos išsilaikiau už vairo užsikabinęs pirštų galais.
Sekmadienį laikas sukti namo. Užsivedu „savo“ „800GS“, pajudu ir suprantu – tai tikrai tas motociklas, kurio norisi po intensyvių, kur kas agresyvesnių „giminaičių“ bandymų, vakare nuplautų kibirėliu kitu Alpių šaltinio vandens. Kelionei vėl renkuosi vingiuotą maršrutą ir džiaugiuosi taikingu motociklo charakteriu, kuris yra lyg raminantis balzamas po velniškai entuziastingo savaitgalio.
Ir žinote ką? Ne, mano perdarytas „Ducati Monster“ man vis dar geriausias, bet po šio „BMW Motorrad Days“ aš jaučiu, kad grįžau visiškai kitu žmogumi. Nors su pertraukomis motociklu važinėju daugiau kaip ketvirtį amžiaus, niekada savęs nelaikiau baikeriu, nepriklausiau jokiems klubams, o motociklas buvo tiesiog smagi transporto priemonė (tiesa, paauglystėje – ir vienintelė).
Bet praleidęs savaitgalį šitoje pasišiaušusių baikerių kompanijoje (tiesa, kaip pastebėjo mano pažįstamas BMW motociklu važinėjantis Paulius, taip pat apsilankęs šiame renginyje, su savo 43-ejais metais buvau prie jaunesnių; užtat jokių nesąmonių su padauginusiais), kažkas pasikeitė galvoje ir mąstyme.
Ne, tai ne amžiaus krizė – manau, ji taip staiga neprasideda, o ir motociklai mane lydėjo visą gyvenimą. Tiesiog supratau, kad tai – daugiau nei tik smagi transporto priemonė ir, matant tokius masiškus technikos gerbėjų sambūrius, nori nenori įsitikini, kad tai turi kur kas gilesnę prasmę. Ir, velnias, turiu pripažinti, kad reiks pamąstyti apie dažnesnes keliones motociklu – ne tokias patogias, bet kur kas labiau emocingas nei automobiliu.
Ir vos nepamiršau – festivalis yra nemokamas, todėl primygtinai rekomenduoju bent kartą gyvenime jame apsilankyti – ten renkasi tikri motociklų (ir nebūtinai BMW) gerbėjai!
