Michaelas Parkas
Trisdešimt devynerių metų amžiaus ralio šturmanas Michaelas Parkas buvo vienas labiausiai gerbiamų šios srities specialistų pasaulyje. Jis yra važiavęs ekipažuose su Pasaulio čempionais Richardu Burnsu ir Colinu McRae, su daugkartiniu Britanijos ralio čempionu Marku Higginsu.
Su Markko Martinu Michaelis važiavo nuo 2000-jų metų, iš pradžių privačios komandos „Toyota“, po to gamykliniais „Subaru“, vėliau „Ford“ ir „Peugeot“ WRC automobiliais. Daugybė žmonių prisimena Michaelį Parką kaip puikaus charakterio, nuolat besišypsantį žmogų.
Liko šeima: žmona ir du vaikai. Žmogaus nebėra. Belieka prisidėti prie užuojautų šeimai, draugams, visiems, kam Michaelis buvo artimas ir brangus...
Varžybų rezultatai
Varžybos buvo nutrauktos, paskutinių dviejų greičio ruožų ekipažai nevažiavo. Pirmoji vieta atiteko P.Solbergui, antroji – F.Duvaliui, trečioji – S.Loebui, ketvirtoji – H.Rovanperai, penktoji – M.Stohliui, šeštoji – R.Krestai, septintoji – C.McRae, aštuntoji – M.Higginsui.
Toks yra pirmasis aštuntukas, tačiau jis nevisiškai atspindi realią varžybų baigtį. Kaip apie labiausiai pasižymėjusius norėjosi kalbėti apie (būtent tokia eilės tvarka) M.Gronholmą, S.Loebą, H.Rovanperą ir tik po to P.Solbergą. Petteris buvo antras, pirmoji vieta jam atiteko (o ne buvo laimėta) po to, kai S.Loebas nusprendė pavėluoti į paskutinįjį laiko kontrolės punktą, tokiu būdu gaudamas baudą ir nusileisdamas į trečiąją vietą. Šitaip Sebastienas pasielgė, nenorėdamas esant tokioms tragiškoms aplinkybėms tapti Velso ralio nugalėtoju ir šių metų Pasaulio ralio čempionu. Tokiu būdu vis dar išlieka teorinė galimybė, jog čempionu taps ne „Citroen“ lyderis.
Marcusas po avarijos tiesiog pasitraukė iš varžybų. Gali būti, jog „Peugeot“ komanda po įvykusios tragedijos atsisakys dalyvauti likusiose šių metų WRC varžybose.
Saugus sportas?
Taip, galima sakyti, jog ralis yra gana saugi techninė sporto šaka. Iš tikrųjų, šiuolaikiniai ralio automobiliai yra labai saugūs. Saugumą palaiko visas kompleksas priemonių, pradedant reikalavimais konstrukcijai, specialiems įrenginiams, kaip gaisro gesinimo sistemos, baigiant specialia ekipažų apranga ir visada pasiruošusiais padėti gydytojais. Todėl rimtų sužeidimų pasitaiko labai retai.
Tačiau tai yra sportas, čia važiuojama „ant ribos“, kartais perlipant šią ribą ir visada egzistuoja tikimybė, jog įvyks avarija. Tokios yra „žaidimo taisyklės“. Visi dalyvaujantys: komandos, ekipažai, teisėjai, organizatoriai, žiūrovai tai žino. Ir patys pasirenka, kur būti, kaip elgtis. Čia dabar galiu tik dar kartą priminti: reikia saugotis. Suprasti ralį, prognozuoti galimas situacijas ir saugotis. Nepamirštant ne tik savęs, bet ir kitų, gal būt tuo metu nesuvokiančių pavojaus realumo.
Nes niekas nelaukia liūdnų žinių iš trasų. Ir niekam nereikalingos pergalės be džiaugsmo, be šypsenos, be šampano...
