Kiekvieno projekto atrankos etapo metu karių pasirodymus vertina komisija. Ir tai, toli gražu, nėra lengvas darbas: kaskart mažiausiai 8 valandos intensyvaus stebėjimo, klausymosi, patarimų dalinimo, diskusijų ir balsavimo.
Jau nuo pat projekto pradžių, dalyvių atrankose aktyviai dalyvauja Mindaugas Varža: šis lenktynininkas aktyviai dalyvauja tiek ralio, tiek žiedinių lenktynių varžybose. Ralyje jis užima kartais ne tokią saugią, bet visada smagią šturmano kėdę šalia Martyno Samsono, o žiedinėse lenktynėse ratus suka ilgųjų nuotolių čempionate. Martyno ir Mindaugo ekipažas – vienas greičiausių tarp Lietuvos ralio dalyvių.
Šį kartą pokalbis su M. Varža būtent apie ralį ir šturmano kėdę.
- Taigi, Mindaugai, pačiam važiuojant už vairo ar užimant šturmano kėdę šalia Martyno: kur smagiau?
– Manau, kad smagu ir už vairo, ir šalia. Tiesiog šalia sėdėdamas jaučiuosi reikalingas ir žinau, kad nuo manęs irgi priklauso galutinis rezultatas. Jau man taip gyvenime susiklostė, kad už vairo iki galo niekada neteko pasireikšti – daugiausiai kilometrų praleidau kaip šturmanas. Trumpai sakant, šturmanu jaučiuosi geresniu, negu esu vairuotojas. Bet, žinoma, niekada nėra vėlu dar ir pirmuoju pilotu „pasireikšti“ (juokiasi).
- Kiek varžybų sezonų jau esi suskaičiavęs?
„A lygos“ (aukščiausio lygio varžybos ir čempionatai) varžybose dalyvauju nuo 2005 metu: nuo to laiko – nė vienas sezonas nepraleistas.
- Kas pastūmėjo į šturmano kėdę?
Oi, čia atskira istorija (juokiasi). Kaip ir niekas nepastūmėjo, tiesiog išėjo taip, kad pats atsisėdau. Atėjo toks laikas, kad šalia didelio noro atsirado ir galimybė pasidaryti kažkokį bolidą su lankais. Žinoma, kokia mašina man jau aiškiau negu aišku seniai buvo, kad tai turi būti „BMW e30“.
Tuo metu pas Deividą Jocių dirbtuvėse mechanikai sukonstravo tokį „lengvą variantą“. Aišku, aš jau toks asas už vairo įsivaizdavau esantis, Deivis, kaip visada, paskatino irgi: „Mindaugai, tai aišku, startuok A lygoj“ – supraskite, „tu juk gali “.
Na ir man prireikė kažkokių patobulinimų mašinai ir aš ją nuvariau pas Martyną (Samsoną) į Uteną. Mes su juo draugai seniai buvom: mokėmės Taline kartu. Na, žodžiu, žinoma, jo dirbtuvėse įdėjo „blokiruotę“, tada pagalvojom, kad reiktų kaip ir pabandyti, kaip viskas veikia... Martynas tuo metu buvo neseniai sudaužęs turbūt tuo metu geriausią Lietuvoje N grupės (ralio įskaita) „Subaru“, tad labai buvo nusiminęs: praktiškai, buvo pasiekta stadija „šalmas ant vinies“.
Bet mano BMW pabandyti tai reikėjo. Aš jo paprašiau pavažiuoti, pasižiūrėti, kaip viskas veikia, ko dar trūksta... o pats atsisėdau šalia. Žinoma, Martynas iš karto į šalia esantį pirmą žvyrkelį... Na, ir pamačiau jo akyse labai daug aistros vairuojant. Aš tuomet taip pusiau juokaudamas, pusiau rimtai, jam ir pasakiau: „ gal sustartuojam kokį ralį kartu, aš pasėdėsiu šalia, pažiūrėsiu kaip čia stenograma, kaip čia tas šturmano darbas...“.
Įdomiausia, kad Martynas sutiko (juokiasi). Nors maniau, kad po tokios turėtos „Subaru“ tikrai į tokį „šrotą“ nesės. Bet va čia ir buvo jo tas tikras charakteris: nesvarbu kokia mašina ir kas ką pagalvos, svarbu dalyvauti ir jausti dėl to malonumą.
Tai va, kaip atsisėdau vienam kartui pažiūrėti, kas gero, taip ir sėdžiu iki dabar toj šturmano kėdėj (juokiasi).
- Mindaugai, ko reikia geriam šturmanui?
Na, geram šturmanui, manau, kaip ir vairuotojui, pirmiausia, turi būti begalinė aistra šitam sportui, tada — daug daug darbo ir „greičio ruožų“ kilometrų, kitaip sakant, patirtis. Aišku, turi būti ir „Dievo duota“ – kitaip sakant, tam tikro talento irgi reikia.
- Kokia būtų Įsimintina istorija iš ralio, pirmiausia „šaunanti“ į galvą?
Oi tų istorijų pas mus! Kiekvienas ralis – atskira istorija, bet yra keletas tikrai linksmų (juokiasi).
Rodos ralis „Latgale“ Latvijoj buvo... Lekiam po serviso zonos i greičio ruožą ir kažkokia vibracija lyg ir prasidėjo, nespėjom vienas kitam net ir pasakyti nieko apie tai, kas vyksta, ogi žiūrim – galinis mūsų bolido ratas mus lenkia. Kaip tuose juokingose vaizdeliuose iš „Youtube“ (juokiasi).
Aišku, kaip ir nieko čia gal tokio, jeigu jis butu nuskridęs į laukus. Bet jis nuskrido į kūdrą, kažkokiu šventu būdu atsarginio neturėjom. Ir tai ne viskas, aišku. Pažiūrėję į kitus ratus, pamatėm, kad liko irgi jau po kelias veržles. Vienu žodžiu, šturmanas bėgo atgal rinkti veržlių po visą kelią. Aišku, pusės aš jau jų neradau.
Bet juokingiausia dalis buvo, kai vairuotojas įsibridęs iki pusės į kūdrą-upelį ratą žvejojo. Ir rado! Šiaip ne taip spėjom į laiko kontrolės punktą ir, galiausiai, tą ralį „2WD“ klasėje absoliučioje įskaitoje laimėjom (juokiasi)! Aišku, panašių istorijų ne viena ir ne visos jos linksmos. Bet ši – pirmoji, atėjusi į galvą. Tas vaizdas, kai Martynas iki pusės baloj ir beveik nardo dar dabar akyse stovi.
- Mindaugai, kokia tavo nuomonė apie projektą „Karys-lenktynininkas“? Kas paskatino prisidėti?
Kaip mano šeima sako: „tau tik ralis galvoj“. Taigi, man viskas, kas susiję su raliu, labai patinka, tarp jų – ir visokie projektai. Tad, visų pirma, esu labai dėkingas šio projekto organizatoriams už kvietimą prisijungti prie komisijos. Antra, labai džiaugiuosi, kad kažkam kyla tokios puikios idėjos sugalvoti tokį projektą. Manau, jis tikrai patrauklus visomis prasmėmis, garsina tiek patį ralį, tiek kariuomenės vardą!
Labai tikiuosi, kad užteks visiems kantrybės, noro ir lėšų pabaigti projektą iki finalinių akordų bei labai tikiuosi, kad šis projektas susilauks dar daugiau dėmesio ir turės tęstinumą, gal net tarptautiniu mastu.
Mindaugą Varžą kalbino Inga Juškevičiūtė.
