Po „palaidos dangos” varžybų galima sakyti, jog tai kiti WRC automobiliai. Kitaip suderinti, žemi, ant kitokios „gumos“. Šiais laikais (kol ralyje neuždrausti valdomi diferencialai) net žvyro trasose slydimų nėra daug, o ant asfalto jų ir visai mažai. Koks nors senas filmukas su asfaltinėmis Richardo Burnso „kontromis” atrodo kaip pieštas. Bet greičiai auga.
Monte Carlo buvo seniai. Be to, pirmojo sezono ralio negalima vadinti tikrai asfaltiniu, nes, kaip žinia, jis daugeliui buvo kaip loterija jau vien dėl to, kad sausas asfaltas ten gali netikėtai tapti šlapiu, snieguotu, apledėjusiu, padengtu nukritusiais medžių lapais…
Vokietijoje asfaltas bus tikras, sniego vasaros gale neturėtume pamatyti. Tiesa, lietaus būti gali, ir netgi gali būti daug. Orai apibūdinami kaip „neprognozuojami“.
Kodėl Vokietijoje „asfaltas kitoks”
Paprastai ralio ekipažai, prisitaikydami prie konkrečių varžybų sąlygų, jei juos lydi sėkmė, galų gale tarsi „pagauna kelio ritmą”. Tada posūkiai, įkalnės, nuolydžiai, kelio dangos pobūdis, stabdymo, slydimo charakteristikos tarsi susijungia į vieną vaizdą, kurį ekipažas „turi rankose“. Nesvarbu, žyro trasa, ar asfalto.
Sunku surasti žodį, kuris tiksliai apibūdintų tą ritmo jausmą, tai lyg kelio eilėraštis, jei lygintume jį su nesklandžia nesuprasta proza. Pabandysiu taip: turbūt daugelis mūsų esame bandę važiuoti greitai. Ir žinome, kaip būna – kartais pavyksta gražiai pravažiuoti ne tik vieną posūkį, o visą jų virtinę, geroką gelio gabalą „vienu įkvėpimu“. Kraujas sušyla, ir jau vėliau ateina mintis „oho, kaip čia man smagiai pasisekė...” Atpažinote? Tai ir yra „sugautas kelio ritmas”.
Tai štai, Vokietijos ralio keliai lyg specialiai sukurti, kad šį ritmą „sugauti“ būtų kuo sunkiau. Visos trys dienos labai skirtingos, ir visos kartu nepanašios į jokio kito WRC ralio trasas. Kaip sako Subaru komandos vadovas Davidas Lapworthas, čia nėra taip, kad tik „spaudi, stabdai, suki, vėl spaudi, stabdai…” Posūkis po posūkio leistų įsijausti, lengviau kontroliuoti dangos charakteristikas ir stabdymo taškus.
Tuo tarpu Vokietijos ralyje daug „bukų” greitų tiesiųjų, kurių metu vairuotojas ima prarasti supratimą, kokiu keliu jis važiuoja, o po to seka staigūs posūkiai, „penkiukės” ir net “šešiukės”, dažnai ir kintant aukščiui, t. y. keliui leidžiantis arba kylant. Todėl nuolat gerai jausti padangų sukibimo su keliu jėgas ir automobilio balansą yra sudėtinga.
Trys dienos
Pirmosios dienos kelius galima apibūdinti kaip siaurą duobėtą Mozelio vynuogynų asfaltą, trečiosios dienos keliai lygesni ir greitesni, bet vingiuoti ir taip pat siauri, palijus gali būti labai slidūs, o šeštadienio trasos yra paruoštos tankų poligone. Čia greitą platų asfaltą keičia išdaužytas betonas.
Atkreipkite dėmesį į įžymiuosius „Hinkelsteine”, kurių pirminė funkcija buvo neleisti tankams nusukti nuo kelio. Praėjusiais metais P. Solbergas patikrino, ar šie akmenėliai yra pakankamai stiprūs. Atrodė stebuklas, kad abu su šturmanu liko gyvi. Po skaudžių avarijų poligono ralio trasos buvo peržiūrėtos ir saugumo sumetimais šiek tiek pakeistos, taigi nebus visiškai taip pat, kaip praėjusiais metais.
Kas ko atvyko
Sebastienas Loebas atvyko laimėti. Ketvirtą kartą šiame ralyje iš eilės. Marcusas Gronholmas, ką tik Suomijoje įrodęs, jog Sebą galima nugalėti, yra kupinas ryžto, nors asfaltas nėra jam ideali danga. Ford su Toniu Gardemeisteriu priešaky sako, jog automobilio testavimas parodė, jog nustatymai tiesiog fantastiški. Ne žemiau trečiosios vietos. Petteriui Solbergui šį kartą niekas pergalės neprognozuoja.
„Impreza WRC 2005” pirmą kartą ant asfalto. Tikslas yra važiuoti kaip galima greit, „laikyti po spaudimu” S.Loebą ir (sėkmės atveju) patekti tarp prizininkų. Bet „iššauti” gali S. Sarrazinas, kuriam pats metas parodyti, ką moka. Juolab, kad Stephano specializacija ir yra asfaltas.
Panašiai „prognozuojamai netikėtas” gali būti ir kuris nors Mitsubishi ekipažas, pavyzdžiui „Žižis” Galis. Na, o Škoda, nors turi naują penkių laipsnių pavarų dėžę, mintyse jau išlydi šį sezoną profesionalią karjerą baigiantį Arminą Schwarzą ir Velso miškams ruošia „bombą“ Kolino McRae asmenyje. Vokietijoje – nebent ką nors įdomaus iškrėstų Alexas Benque.
Be to, nepamirškime privačių komandų, turinčių ir potencialą, ir ambicijų.
Nors kai kas sako, kad ralis ant asfalto yra „ne visai ralis”, o Vokietijoje ir visai tik dešrelės su alumi, bet pasižiūrėkime. Tikrai bus kitaip. Gali būti įdomu.