Tuo metu, kai tautiečiai naikins paskutines Šv. Kalėdų stalo gėrybes, lankys artimuosius ar kibs į pirmuosius tarpušvenčio darbus, šie sportininkai kartu su kitais ekipažų nariais mintimis jau bus Pietų Amerikoje, o fiziniais kūnais – lėktuvuose, skrendančiuose į ją.
Tiesa, šį kartą varžybų startas sausio 2-ą dieną numatytas netradicinėje vietoje – Paragvajaus sostinėje Asunsjone, o dvi savaites vyksiančios alinančios varžybos drieksis ir daugybe naujų trasų, pažersiančių nemenkų išbandymų tiek jas vagosiančiai technikai, tiek ja važiuojantiems sportinininkams.
„Trečioji diena“ – šį skaičių turėtų įsiminti visi Dakaro ralio gerbėjai, mat Lietuvos pilotai sutaria, kad jos metu lauks didžiausi išbandymai.
Apie naujus iššūkius, pasirengimo nesklandumus, technikos naujoves, biudžetų dydžius ir kitus ne mažiau įdomius dalykus sportininkai papasakojo žurnalisto Pauliaus Garkausko vestoje tiesioginėje DELFI TV transliacijoje.
Pasirengimas su nuotykiais
- Pradėkime nuo labiausiai patyrusio Dakaro ralio dalyvio Antano Juknevičiaus, kuriam tai jau septintosios varžybos. Kaip atrodė jūsų pasiruošimas šiemet?
A. Juknevičius: Šiemet pasiruošimas jau buvo tokia, galima sakyti, rutina. Tikrai visi žinome, ką turime padaryti, visi komandos nariai žino savo darbus: darbas su partneriais, darbas su automobiliu, tik tas darbas išsitęsia visus metus. Vien automobilio perrinkimas truko tris mėnesius. Tam turi pasiruošti, užsisakyti daug dalių, kol jos visos suvažiuoja... Ir tada ramiai krapštaisi.
- Bet tas perrinkimas jums ir labai pasiteisino, aptikot tam tikrų problemų...
A. Juknevičius: Aš manau, kad automobilių sporte tas perrinkimas arba geras stovis yra vienas svarbiausių dalykų. Yra labai svarbu, kaip automobilis yra prižiūrimas. Automobilis gali būti ir penkerių metų, bet jeigu jis pilnai perrenkamas po kiekvienų varžybų, tai jis beveik kaip naujam gyvenimui gimsta. Mano automobilis jau įveikinės ketvirtą Dakarą, o jis dar yra pravažiavęs visus pasaulio čempionato etapus. Bet jis labai prižiūrimas ir šiemet mes tam turėjome labai daug laiko.
- Benediktai, koks buvo jūsų pasiruošimas? Lyg ir planavote startuoti kitu automobiliu?
B. Vanagas: Pabaigę šį Dakarą mes supratome, kad technologijos pabėgo į priekį pakankamai stipriai, todėl nusprendėme startuoti nauju automobiliu. Vasaros pradžioje ar pavasario pabaigoje jau turėjome susitarimą dėl naujo automobilio ir rugsėjo 15 dieną jau turėjome turėti jį pas save bazėje. Bet gyvenime nutinka netikėtumų, todėl automobilį turėjome tik dvi savaitės prieš išsiuntimą ir ne visiškai naują.
Taip nutiko. Bet šitas Dakaras bus penktasis, mums kiekvieni metai buvo investiciniai. Mūsų komanda per penkerius metus įgijo visai kitą požiūrį ir dabar esame visai kitaip pasiruošę. Dabar jau tikrai manau, kad turime nemažai patirties ir, galvoju, kad net drausmės. Išvykstame pakankamai neblogai pasiruošę. Dabar daug dirbame ties tam tikrais principais, kaip dirbsime Dakare.
- Vaidotai, kaip jūsų „bitutė“? Irgi lyg ir planavote važiuoti su kita, bet važiuojate su patobulinta?
V. Žala: Prisiplanuoti gali visko daug, bet vis tiek mes šioje kompanijoje esame mažiausi, kukliausi, todėl blaiviai įsivertinome galimybes ir pasilikome prie tos pačios koncepcijos. Palikome tą patį dvilitrį turbodyzelinį motorą, kuris varomas „Neste“ biodyzelinu iš atsinaujinančių šaltinių, tad mes palikome tokią mažą, ekologišką komandos koncepciją.
O Darius (Darius Biesevičius, komandos vadovas ir pagrindinis inžinierius – red. past.) daugiausiai darbo skyrė tiems elementams, kurie praeitą kartą labiausiai nervino. Pasikeitėme sportinį kompiuterį, atsinaujinom elektrinę dalį, pakabą, aušinimą ir tuos dalykus, kurie pernai kėlė rūpesčių. Tad šiemet lūkesčiai ir yra, kad tie patobulinimai atneš produktyvesnį rezultatą.
Baisiausia – trečioji diena
- Vaidotai, kuo skirsis šis Dakaras nuo jūsų pirmojo? Bus daugiau aukštikalnių?
V. Žala: Taip, kalbant apie aukštį, turbūt agresyviausias reikalas bus trečia diena, kai startuosim kelių šimtų metrų aukštyje ir šausime beveik iki penkių kilometrų. Bent jau man, tas greitas paaukštėjimas labai kerta. Yra žmonių, kurie į tas aukštikalnes mažiau reaguoja, bet man pernai buvo žiaurokai...
Tai ta trečia diena bus tokia aštri. Ir po to mes visą laiką laikysimės dideliame aukštyje. Tai išlenda galvos svaigimas, bendras blogumas. Šiemet organizatoriai net įpareigojo visus ekipažus turėti vaistų nuo aukštikalnių efekto. Reikės parodyti, kad turi gydytojo receptą ir panašiai. Kadangi šiemet su aukščiu pasistengta, didelė dalis trasos yra aukštai, tai organizatoriai pradėjo patys rūpintis.
- Benediktai, kaip technika reaguoja į aukštį?
B. Vanagas: Na, natūralu, kad kaip ir žmogui, taip ir technikai yra keli pagrindiniai faktoriai. Vienas dalykas, kad kylant į viršų mažėja spaudimas ir mažėja deguonies kiekis, tai žmogus įkvėpdamas tokį patį tūrį oro, deguonies gauna žymiai mažiau. Norint turėti variklio galingumą yra du pagrindiniai faktoriai: kuras ir oras arba deguonis. Tad natūralu, kad aukštikalnėse automobilių charakteristikos pasikeičia dramatiškai. Pojūtis yra toks, kad tu gal ir važiuoji sportiniu automobiliu, bet prie jo esi prisikabinęs priekabą pilną plytų. Ir jauti, kad jis nevažiuoja taip, kaip turi.
Kitas dalykas – dėl ko lenktynininkai naudoja aviacinius degalus. Mažėjant spaudimui, keičiasi skysčių virimo temperatūra. Kylant į viršų, esant kokių 1,5-2 km aukštyje, kur dar pakankamai karšta, skysčiai pradeda virti. Tad standartinis benzinas – ant ko mes pasimovėme pirmojo Dakaro metu, nes galvojome, kad sutaupysime – pradeda virti. Jis burbuliuoja, sistemoje negalima padaryti spaudimo ir automobilis net neužsiveda, kol neataušta.
Ir žmogui tai veikia lygiai taip pat: deguonies kiekis ir spaudimas. Spaudimas mažėja, skysčiai pradeda spausti organus. Aš turiu tikrai nekokią patirtį ir ganėtinai būgštauju dėl trečiosios dienos, nes nuo kelių šimtų metrų virš jūros lygio į penkis kilometrus, tai gali ištikti toks milžiniškas galvos skausmas, kad kartais net negali mąstyti ar net žiūrėti.
Aš aukštikalnėse visais atvejais pakankamai neblogai laikausi, bet tas staigus aukščių pakeitimas yra sudėtingas.
- Antanai, o kokios techninės naujovės laukia?
A. Juknevičius: Kažkokių kardinalių nėra, bet yra svarbus momentas, kad organizatoriai šiemet labai aiškiai įrašė į reglamentą, kad draudžia turėti bet kokią įrangą, kuri gali turėti bet kokių navigacijos funkcijų. Tai, kadangi, yra kompanijos, kurios šiais laikais gamina prabangius laikrodžius, turinčius navigacijos ar GPS funkcijas, tai net jie yra uždrausti, kaip ir mobilūs telefonai.
Bus žiūrima labai griežtai, reglamente net rašoma, kad bus apieškomi automobiliai tam tikruose taškuose. Yra aiškiai surašytos baudos ir net gali pašalinti iš varžybų už kažkokios įrangos turėjimą – nesvarbu, ar tu ją įsijungęs, ar ne. Tai čia turbūt įdomiausias dalykas iš naujovių.
Už fizinį pasirengimą svarbesnis psichologinis
- Turime skaitytojo klausimą. Vaidotai, kaip atrodė jūsų fizinis pasirengimas varžyboms?
V. Žala: Po praeito Dakaro aš supratau, kad fizinis pasiruošimas yra svarbus, bet daug svarbesnis yra psichologinis nusiteikimas. Bet kokiom sąlygom tu turi eiti į priekį, viską daryti, kad atsidurtum finiše, nesvarbu nei kiek ta tavo diena truks, nei kiti dalykai.
O iš fizinės pusės svarbiausias yra kardio elementas, kad širdis gautų krūvio ir priprastų. Ypač aukštikalnėse bet kokie elementai labiau išryškėja. Asmeniškai, manau, kad šiemet esu prasčiau pasirengęs, nes tie vadybiniai reikalai labai įtraukė, bet stengiuos judėti.
- Benediktai, buvo laiko krosų prasibėgti?
Visada yra balansas. Aišku, kūnas privalo būti pasiruošęs, nes jeigu ir kūnas pradeda vargti, tai tada ir ateina visokios kvailos mintys. Bet, manau, kad psichologinis pasiruošimas yra ypatingai svarbus tokio ultramaratono tipo lenktynėse, nes tu visą laiką vargsti, atsistatyti į tokią nulinę poziciją neturi jokių šansų ir kuo prasčiau tau sekasi, tuo sudėtingiau ir yra. Todėl būti tarp lyderių yra geriausia, nes tada gaišti mažiausiai laiko trasoje ir turi daugiau jo atsistatymui.
- Antanai, sutinkate, kad psichologinis pasiruošimas Dakare yra svarbiau nei fizinis?
A. Juknevičius: Aš tą visuomet ir pabrėžiu visiems. Bet pritariu, kad fiziškai irgi turi jaustis gerai, būti pasiruošęs. To pernelyg sureikšminti irgi nereikia, bet fiziškai turi būti, kaip anglai sako „tough“ (tvirtas, kietas – vert.). Turi jaustis gerai, bent aštuoniems balams dešimtbalėje skalėje.
- Kiek vertintumėt save?
A. Juknevičius: Aš save vertinčiau aštuoniais.
- Benediktai, o jūs?
B. Vanagas: Turbūt kokiais aštuoniais taip pat.
- Vaidotai?
V. Žala: Gal septynetą duočiau (juokiasi).
Ankstesni biudžetai dabar atrodytų linksmai
- Kito skaitytojo klausimas: kokio dydžio komandos skrenda į Dakarą?
V. Žala: Mūsų komandoje skrenda dešimt narių ir dar varžybose prisijungs lietuviškai šnekantis argentinietis su sūnumi, kurie padės komunikacijos klausimais vietoje.
B. Vanagas: Mūsų išskrenda šešiolika. Dalis jų turi tam tikrų funkcijų komandoje ir tam tikrų turistinių tikslų, o visiškai su komandos darbu susijusių mes turime vienuolika žmonių.
A. Juknevičius: Mūsų komandoje bus dešimt žmonių, tai bus pati mažiausia komanda (juokiasi).
- Kiek tai lemia komandos biudžetą? Kokio biudžeto reikia, kad galėtum startuoti Dakare?
A. Juknevičius: Lemia. Jeigu prisiminti senus laikus, tai dabar taip Dakare startuoti turbūt nėra įmanoma, bet kažkada visas biudžetas sudarydavo 30 tūkst. JAV dolerių. O šiais laikais, aš manau, kad be 100 tūkst. eurų... Tai čia turbūt minimali suma, su kuria būtų galima gal bandyti. Bet, manau, būtų žiauru.
Liūto dalį sudaro starto mokesčiai. Jeigu registruoji sunkvežimį, tai jo startinis mokestis jau yra 35 tūkst. eurų. O čia yra tavo palaikymo sunkvežimis. Lenktynių automobilio mokestis yra 26 tūkst. eurų. Ir taip toliau: jeigu registruoji komandos narį, tai jau 9 tūkst. eurų, jeigu vėluoji tai daryti, tai bus jau 12 tūkst. eurų.
Tai čia tik starto mokesčiai. Plius skrydžiai, viešbučiai, maitinimas... Tad optimizuoti komandą yra labai svarbu.
- Benediktai, jūsų didžiausia komanda, tai turbūt ir biudžetas didžiausias?
B. Vanagas: Čia turbūt reikėtų žiūrėti iš kitos pusės. Kaip futbole, kaip krepšinyje, kaip aviacijoje arba automobilių sporte, tam tikras biudžeto dydis reikalingas tam tikriem rezultatams pasiekti. Galima tikėti stebuklais arba galima turėti bet kokį biudžetą, bet nemokant jo suvaldyti nebūtinai turėti rezultatą.
20 metų automobilių sporte mane išmokė suvokti: kas yra realu ir ką reikėtų padaryti. Tad mūsų didžiausia investicija buvo į naują automobilį, tik nežinau, ar tai reikėtų skaičiuoti kaip biudžeto dalį, nes lenktyninis automobilis po savo tarnavimo laiko potencialiai gali būti parduotas. Pavyzdžiui, pardavę savo ankstesnį „Toyota Hilux“, nežiūrint į tikrai brangų jo eksploatavimą, tai mums praradimas buvo minimalus: bijau sumeluoti, bet 15 ar 20 procentų po 2 metų eksploatavimo.
Mes negalime jokia forma lygintis su gamyklinėm komandom, bet daugelis procesų mūsų komandoje yra tikrai tvarkingai sudėlioti ir yra dėl ko didžiuotis.
- Vaidotai, didelės buvo jūsų investicijos į „bitutę“?
V. Žala: Pinigine prasme nesakyčiau – esminė investicija buvo atlikta pernai. Šiemet turim turbūt minimum perpus mažesnį biudžetą nei kolegų. Susidėliojome vietas, kur galime sutaupyti, atsivežam šiokį tokį bagažą: kur, ką ir kaip daryti, tad šiemet esame tokie, sakykime, ekonomiški, bet, kadangi automobilis – tas pagrindinis biudžeto elementas – jau yra, tai tos papildomas investicijas lengviau daryti.
Tikslas – pagaliau pasiekti dvidešimtuką
- Turbūt nelabai sportininkų mėgstamas klausimas apie tikslus. Vaidotai, kokį sau keliate tikslą?
V. Žala: Būkime žemiški: pagrindinis mūsų tikslas – atsidurti finiše. O jeigu atsiduriame finiše be ypatingų nuotykių, tai turime viltį savo „Alternatyvios energijos“ klasėje, kur mūsų didžiausias fokusas. Kol judėsime į priekį, tol turėsime kažkokį rezultatą. Kai tik sustoji, tai tada labai sunku pasivyti. Bandai vytis, gali daryti klaidas, laikas prailgsta, jėgos krenta ir taip toliau.
- Antanai, kai mes čia susitikime po mėnesio, koks būtų tas rezultatas, kad sakytumėt: aš esu patenkintas ir laimingas tuo, ką pavyko pasiekti Dakare 2017 metais?
A. Juknevičius: Aš manau, metas įlįsti į dvidešimtuką. Na, nors vienas iš mūsų ekipažų jeigu įlįstų į dvidešimtuką, tai labai pasikeltų kartelė, nes dabar lyg ir trypčiojam tokioje vienoje vietoje. Tai būtų tikrai svarbus žingsnis ir sujudimas.
Mano nuomone, dvidešimtukas yra įmanomas. Tik yra sėkmės klausimas: labai svarbu, kad Fortūna nenusisuktų, kad nebūtų tų nenumatytų įvykių, kurie kartais gal ir ne visada priklauso nuo lenktynininko ar ekipažo. Tad labai norėtusi, kad visi finišuotume ir kažkam iš mūsų pavyktų įlįsti į tą dvidešimtuką.
- Benediktai, kokius jūs sau tikslus keliat?
B. Vanagas: Labai neperspektyvus klausimas iš to požiūrio, kad rezultatas nepriklauso tik nuo komandos. Aplinkui mus yra daugybė stiprių komandų ir ten kortos irgi dėliojasi labai įvairiai, yra labai įvairūs pasiruošimo lygiai, įvairūs nutikimai ir taip toliau.
Aš visą laiką manau, kad sėkmė yra tolygi pasiruošimui. Taip, egzistuoja keletas procentų, kur yra force majeure, bet visais atvejais patirtis padeda užbėgti įvykiams už akių – net ir labai netikėtiems.
Sunku pasakyti. Manau, kad dvidešimtukas yra visiškai realu šiais metais. Mes sau keliame šiek tiek didesnius tikslus, bet viskas labai priklausys, kiek mes būsime drausmingi. Automobilių sporte esu dvidešimt metų ir pirmuosius penkiolika greičio ieškojau greityje, dėl to tas sportas buvo pakankamai brangus. Bet ateinant amžiui, prieš kokius trejetą ketvertą metų, komandoje pradėjome šnekėti apie drausmę. Apie visų sudėtinių dalių nepriekaištingą darbą ir klaidų nedarymą. Nes ypatingai greitas važiavimas gali būti nubrauktas per greito vieno faktoriaus ir tokiu atveju praradimai yra smarkiai didesni.
Asmeninius tikslus turiu. Nenorėčiau jų atskleisti, nes esu pasimokęs pirmojo Dakaro metu. Gavau gana skaudžiai per nosį. Bet, manau, kad dvidešimtukas yra visiškai realu, jeigu bus drausmė ir jeigu nebus kažkokių atsitikimų, kurie atimtų nemažai laiko.
Visą laidos įrašą, kuriame dar daug įdomių klausimų bei dar įdomesnių atsakymų, galite pasižiūrėti žemiau.
