11 trasų – nuo Bahreino ir Malaizijos iki istorinių „Imola“ (Italija) ir „Spa“ (Belgija) – ir 15 komandų. Taip atrodo 2015 metais startavusi TCR serija.

Patys organizatoriai vadina ją vienomis sparčiausiai augančių kėbulinių automobilių lenktynių pasaulyje. Septyni gamintojai – nuo „Volkswagen“ iki „Seat“ – ruošia specialiai šiai serijai skirtus lenktyninius automobilius, o dar keturi ar penki turi planų tai daryti.

Be to, TCR prisideda prie įvairių regioninių ir nacionalinių autosporto renginių, kuriems suteikia savo vardą ir globą.

Kitais metais TCR reklaminis lipdukas bus užklijuotas ir ant Palangoje rengiamų 1006 km lenktynių fasado.

2017-ais šiame maratone bus sukurta speciali įskaita, kurioje dalyvaus TCR lenktynių serijos automobiliai, pritaikyti ilgų nuotolių varžyboms.

Anot 1006 km lenktynių organizatoriaus Dariaus Jonušio, maratono išvakarėse ketinama surengti ir originalioms TCR lenktynėms labiau artimas sprinto varžybas.

Nors D. Jonušis šias naujienas vadino „TCR Baltic“ regioninio renginio startu, realybė ne tokia spalvinga.

„Suteikti kažkokio oficialaus statuso lenktynėms Palangoje šiandien dar neplanuojame, – DELFI teigė TCR komercines teises valdančios „WSC World Sporting Consulting LTD“ kompanijos komunikacijos direktorius Fabio Ravaioli. – Jose tik bus sukurta atskira klasė TCR automobiliams. Jų kitais metais bus gal šeši, gal aštuoni. Kol kas tai – abipusė reklama ir prekės ženklo garsinimas. Bet ateityje D. Jonušis norėtų organizuoti ir oficialias „TCR Baltic“ varžybas.“

Pasak Palangoje šiuo metu viešinčio italo, TCR neturi ambicijų mesti pirštinę Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) organizuojamam Pasaulio kėbulinių automobilių lenktynių čempionatui (WTCC). Bet TCR norėtų tapti tramplinu į pastarąjį.

„Žinoma, TCR nėra varžovas WTCC. Mes rengiame žemesnę lenktynių pakopą. Vadinkime ją erdve nepriklausomoms komandoms ir vairuotojams, kurioje lenktyniaudami ir tobulėdami jie gali pakilti iki WTCC. Ir padaryti tai už prieinamą kainą“, – aiškino F. Ravaioli.

WTCC jis vadina „visiškai kitu pasauliu“, kurio lyginti su TCR finansiniu aspektu esą net neįmanoma.

„Mūsų lenktynėse statistinės komandos biudžetas siekia maždaug 300 tūkst. eurų. Nacionaliniams renginiams pakanka ir dvigubai mažesnės sumos. Panašiai kainuoja ir naujas lenktyninis automobilis – 100-150 tūkst. eurų. Bet dabar rinkoje jau esama ir naudotų bolidų, kurie pigesni“, – dėstė vienas TCR lenktynių serijos vadovų.

Tokios sumos atrodo įkandamos turtingiausioms Lietuvos autosporto komandoms. Bet kur galėtų vykti TCR lenktynės, jei jų vadovai išties užsimanytų Baltijos regiono varžybų?

1006 km lenktynių dalyviai žiūrovus kurtina lėkdami bendro naudojimo plentu, varžybų trasa virstančiu tik vienam savaitgaliui.

Iš pasaulinės TCR serijos etapų vienintelis, rengiamas ne specializuotame žiede, vyksta Singapūre. „Marina Bay“ gatvių trasa kartą metuose lekia ir „Formulės 1“ bolidai, o jos pritaikymas lenktynėms atsiėjo apie 22 mln. eurų.

Vienintelė žiedinių lenktynių trasa Lietuvoje yra Kačerginės „Nemuno žiedas“, bet apie jį F. Ravaioli net neužsimena.

„Žinau, kad trasų esame Estijoje, Latvijoje, galbūt Lenkijoje. Apie konkretų žiedą kalbos dar nebuvo. Palanga? Nesu visiškai įsitikinęs, kad ši vieta nėra tinkama. Aišku, tikrai nepatarčiau čia rengti „Formulės 3“ ar GP2 varžybų. Bet kėbulinių automobilių lenktynėms aukščiausi trasų standartai nėra būtini“, – svarstė F. Ravaioli.

Svarstymai galbūt būtų kitokie, jei keletą metų skambėjusios kalbos apie naujos trasos statybas greta Kazlų Rūdos esančiame aerodrome būtų virtusios tikrove.

Tokia galimybe domėjosi keletas investuotojų iš užsienio, tarp kurių buvo ir Marcello Lotti – TCR lenktynių serijos įkūrėjas. Buvęs WTCC vadovas iš Italijos 2012-2015 metais kelis kartus lankėsi Lietuvoje ir su šalies Vyriausybe derėjosi dėl sklypo, kuriame įsikūręs kelis dešimtmečius nenaudotas karinis aerodromas.

Bet užsitęsus biurokratinėms procedūroms M. Lotti galutinio savo pasiūlymo taip ir nepateikė, o šiemet oro uostą nuspręsta grąžinti Krašto apsaugos ministerijai, kuri esą turėtų jį panaudoti bendroms NATO pratyboms.

„Keletas užsienio investuotojų domėjosi galimybėmis paversti oro uostą lenktynių trasa, tačiau nė su vienu jų jokių konkrečių ketinimų protokolų ar susitarimų dėl šio objekto vystymo pasiekta nebuvo. Iš potencialių investuotojų nesulaukėme jokių raštiškų ketinimų investuoti, nė viena valstybės institucija nebuvo raštiškai informuota apie ketinamą investuoti sumą.

Praėjusių metų pabaigoje Kazlų Rūdos savivaldybė patvirtino bendrojo plano pakeitimus, kurie atvėrė galimybes trasos statyboms. Pagal suinteresuotų potencialių investuotojų poreikius buvo sudarytos visos sąlygos viešajam aukcionui skelbti. Potencialūs investuotojai turėjo užpildyti reikiamus dokumentus, tačiau atsakingos institucijos jų nesulaukė“, – rašoma DELFI gautame Vyriausybės kanceliarijos atsakyme apie nepavykusį Kazlų Rūdos oro uosto privatizavimą.

Kodėl M. Lotti nesiryžo žengti paskutinio žingsnio ir investuoti Lietuvoje?

„Jei atvirai, nieko apie tai nežinau. Manau, kalbėti apie trasos statybas dar anksti“, – pečiais patraukė F. Ravaioli.