Tradiciškai pastaraisiais metais džiuginę gerbėjus ryškiai salotiniu „VW New Beetle“, kuris net kelis metus iš eilės buvo išrinktas gražiausiu lenktynių automobiliu, šiais metais komandos lenktynininkai iškeitė šį modelį į kur kas brutalesnį ir vyriškesnį „Scirocco“.
Automobilis šiuo metu renkamas, kėbulas jau nudažytas, dabar renkama pakaba. Nemažai mazgų jis perims iš ankstesniojo komandos automobilio – variklis, pavarų dėžė, pakabos detalės. Komanda automobilį ruošia savo jėgomis iš standartinio modelio.
„Ant „Beetle“ jau seniai pykstu dėl to, kad jis nėra labai tinkamas tokio pobūdžio žiedinėms lenktynėms. Taip, jis ruoštas gamykloje, tačiau jo svorio paskirstymas yra labai neproporcingas. Didelė dalis svorio tenka priekinei ašiai, todėl menkiausias nestabilumas ar kontaktas su priešininku ir automobilis tampa nevaldomas.
Pakanka net menkiausio prisilietimo, o žinant Palangos trasos specifiką, net mažiausias išslydimas iš trasos gresia dideliais nemalonumais. Tai juk gatvių lenktynių trasa – čia reikia būti itin atidiems“, – sako „222“ komandos vadovas Juozas Abišala.
Prie naujo automobilio ruošimo daugiausia laiko praleidžia Igoris Sidunovas. Jis įdėjo daugiausiai meilės, energijos ir darbo.
„Stengiamės palikti viską kuo arčiau standartinio modelio, nes taip patikimiau“, – sako I. Sidunovas.
Jau pernai „Beetle“ modelyje buvo sumontuotas variklis iš „Scirocco R“ modelio. Tas pats variklis bus permontuotas ir į naują automobilį. Standartinis toks variklis siekia 280 AG, komanda jį šiek tiek patobulino ir dabar jo galingumas - apie 340 AG ir apie 400 Nm sukimo momentas.
Komandos sezono tikslas – kelios ilgų distancijų lenktynės
Komanda iš anksto apsisprendė dėl vienų lenktynių – jau dabar aišku, kad pagrindinis ekipos startas bus „ENEOS 1000 km“ varžybose.
„Dar nežinom, kas per lenktynės bus Estijoje, jeigu jos įvyks, galbūt važiuosime ten. Tačiau jau aišku, kad pirmo 4 val. etapo tikrai nevažiuosime“, – sako J. Abišala.
Jeigu Estijoje vyks 1000 km lenktynės, tada komanda planuoja dalyvauti dvejose tokiose varžybose ir jokių 4 val. lenktynių nevažiuoti, nes tiesiog nesuspės tinkamai paruošti technikos. Vis tiek po tokių ilgų varžybų automobilis reikalauja kardinalaus peržiūrėjimo ir patikrinimo, net jeigu nieko nenutiko.
„Pastaraisiais metais mums labai nesiseka. Pernai buvome kupini ryžto „ENEOS 1000 km“ lenktynėse atvažiuoti iki galo, sumontavome kitokį, daug patikimesnį variklį, bet ir vėl nepasisekė – sudalyvavome avarijoje. Dėl to norime padaryti viską kas įmanoma, kad šiemet lenktynėse finišuotumėme ir tai yra pagrindinis mūsų šio sezono tikslas“, – pasakoja J. Abišala.
Lenktynininkų rikiuotėje - permainos
Šiais metais lenktynininkų rikiuotė jau aiški nuo pat pradžių. Tai: Liutauras Kudirka, Igoris Sidunovas ir Linas Puzonas.
Liutaurui tai bus pirmas krikštas „ENEOS 1000 km“ lenktynėse, jis jau daug metų yra šalia lenktynių, tačiau iki šiol nėra jose dalyvavęs kaip lenktynininkas. Tuo tarpu likę du jau ne pirmą sezoną važiuoja kartu toje pačioje komandoje.
Kol kas greičiausias – L. Kudirka. Vos sėdęs į automobilį jis labai greitai jį perprato ir ėmė važiuoti greičiau už komandos senbuvius.
„Labai keista ir netikėta, tačiau, manau ,tai žmogus, kuris turi jausmą ir nuo pat pirmo rato ėmė važiuoti itin greitai. Iš jo labai daug tikimės“, – pasakoja J. Abišala.
Kodėl Palanga?
„Pirmiausia, tai - atmosfera. Bent man tai yra pusiau lenktynės, pusiau poilsis. Atkreipkite dėmesį – didžioji dalis žmonių, dalyvių, organizatorių vaikšto su šypsena. Kur Lietuvoj dar rasite tokias lenktynes, kur visi šypsotųsi?“, – retoriškai klausia J. Abišala.
„Lenktynės, kurios vyksta profesionaliose specialiai ruoštose trasose yra visai kitokios. Ten visi vaikšto susikaupę, vieni galvoja apie komandos strategiją, kiti užsimerkę įsivaizduoja kaip važiuos trasoje. O Palangoje viskas kitaip“, – sako jis.
Kitas dalykas, ką pabrėžė komandos vadovas, yra puiki komunikacija. Lenktynės yra geriausiai žinomos Lietuvoje, turbūt geriausiai žinomos užsienyje lietuviškos lenktynės, nuolat rodomos per užsienio televizijas, todėl joms yra daug lengviau pritraukti rėmėjų, negu bet kuriose kitose lenktynėse mūsų šalyje.
„Lietuvoje daugiau trasų tiesiog nėra, „Kačerginė“ jau niekam neįdomi ir labai nesaugi. O užsienis – Latvija, Rygos „Bikernieki“ trasa, pavyzdžiui, smagi tik dėl to, kad lenktynininkams labai patinka trasos konfigūracija. Ten tikrai dalyvausim šiemet bent vienose varžybose. Tiesa, ten organizacija prastoka“, – sako J. Abišala.
Paklaustas, kam jam to reikia, kasmet dvi savaites savo laiko gaišti Palangoje ne atostogoms, o intensyviam ir kartais daug emocinių jėgų reikalaujančiam užsiėmimui, Juozas atsako iš karto: „Žmonės, draugai, tradicijos. Atmosfera Palangoje yra paprasčiausiai neapsakoma. Negalėčiau to atsisakyti net jeigu nedalyvaučiau lenktynėse.“
„Palangoje vykstančios „ENEOS 1000 km“ lenktynės negali nepatikti. Jos nepatinka nebent tiems, kurie ir šiaip nepatenkinti viskuo. Lietuviai bamba ant visko“, – sako Juozas.
Komanda į Palangą atvažiuoja likus savaitei iki administracinės komisijos. Taigi, komandos vadovui tai kartu tampa ir lyg dviejų savaičių atostogos.
J. Abišala gyvena atskirai nuo lenktynininkų, kad netrikdytų jų ramybės ir susikaupimo. Jis kasmet apsistoja toje pat vietoje su didele grupe draugų, kurie taip pat neabejingi šioms lenktynėms.
„Tai mums yra ypatingai geras laikas, kurio visi laukia ištisus metus. Tai proga pabūti tarp draugų, bendraminčių ir dėl to negaliu praleisti nei vienų metų „ENEOS 1000 km lenktynių“, – sako Juozas.
„Žinau, kad panašias tradicijas turi daugelis komandų. Mes į Palangą taip leisti laiko važiuojam jau šeštus ar septintus metus iš eilės. Gyvename toje pat vietoje, tame pačiame name. Nesvarbu, ar esu komandos vadovas, ar būčiau tiesiog eilinis žiūrovas, man šiose lenktynėse būti yra savaime suprantama ir daugeliui mano draugų taip pat.“
Lenktynių strategija
Teisingai pasirinkta strategija ilgų distancijų lenktynėse gali nulemti labai daug. Tačiau „222“ komanda turi savo susiklosčiusias tradicijas ir čia. Jeigu viskas paprasta ir standartiška – galima vairuotojus paskirstyti paprastai – vienas po kito sukasi ratu ir važiuoja. Tačiau taip niekada nebūna.
Dabar dar Liutauras įsimaišė į komandą ir jeigu jis toliau važiuos taip greičiau už savo komandos draugus, komandos vadovas galvoja jį leisti į trasą kur kas dažniau. Ypač jeigu bus kovojama dėl aukšto rezultato.
„Aš, kaip komandos vadovas, matau, kad kol kas didžiausia lenktynininkų baimė yra ta, kad neatvažiuosi iki finišo. Tai lemia karti pastarųjų metų mūsų patirtis Palangoje. Lenktynininkai saugo automobilį, o tai bet kokiu atveju lemia mažesnį tempą trasoje“, – sako J. Abišala.
Ko labiausiai trūksta komandai?
„Lemputės tunelio gale. Pastaraisiais metais ji mums vis užgesta taip ir nepasiekus finišo linijos. Čia puikiai tinka tas anekdotas, kai kriziniais laikais taip visi taupo elektrą, kad net lemputę tunelio gale išjungia. Va mums kol kas niekaip nesiseka, vis kažkas ją išjungia. Kai per keletą metų nepavyksta normaliai pabaigti lenktynių, labai mažėja motyvacija ir viltis.“
Planai šiems metams
Komanda visada į Palangą atvažiuoja nusitaikiusi į podiumą, bet ne bendroje įskaitoje. Pakeitus variklį, „222“ lenktyniauja vienoje pajėgiausių klasių (A3000+), tad kovoti su didžiuliais monstrais labai sunku. Patekti ant podiumo bendroje įskaitoje gali padėti tik atsitiktinumas ar didelė dalis sėkmės, kurios jai pastaraisiais metais kaip tik ir trūksta.
„Vienintelis būdas mums patekti ant podiumo yra ne tiek dėl greičio, kiek dėl stabilumo ir klaidų nedarymo bei teisingos strategijos. Mes nebūsime greičiausi A3000+ klasėje, nes šioje klasėje susirenka patys greičiausi automobiliai, nors į trejetuką šansų patekti turime nemažai“, – sako J. Abišala.
Vadovo pareigos
Iki lenktynių dėl visų strategijų ir komandos darbo, tikslų, automobilio ruošimo, treniruočių ir kitų darbų tariamasi kolegiškai. Tačiau yra vienas besąlygiškas susitarimas. Lenktynių savaitę, nuo trečiadienio, kai prasideda administracinė komisija, komanda savo vadovo klauso besąlygiškai.
„Žinoma tai nereiškia, kad negalima tartis, ypač dėl techninių klausimų ar technikos. Bet galutinis sprendimas yra mano ir dėl to nediskutuojama“, – sako Juozas.
Ši nuostata komandoje galioja jau nebe pirmą sezoną ir tai puikiai veikia. Visi komandos nariai yra suaugę ir subrendę žmonės ir suvokia savo atsakomybę, o vadovui, anot Juozo, priimti galutinį sprendimą yra turbūt sunkiausia ir atsakingiausia dalis, bet kartu ir įdomiausia.
„Lenktynėse priimant strateginius sprendimus lengviausia dalis yra startas. Jeigu viskas pagal planą ir nenutinka nieko netikėto, pirmos valandos yra paprasčiausios – tiesiog sportininkai keičiasi vietomis vienas po kito, kad visi galėtų pavažiuoti.
Vėliau jau prasideda aukštoji matematika ir strategijos bei skaičiavimai. Reali strategija prasideda tik nuo ketvirtos valandos. Aišku, tai negalioja tiems, kurie kovoja dėl pergalės bendroje įskaitoje. Mūsų tikslas kitas, tai lemia ir mūsų strategiją“, – atvirauja J. Abišala.
Iššūkis 24 val. lenktynėms
„Būtų labai įdomu, bet nežinau, ar pavilktų komandos biudžetas. Ir nežinau, ar būtų daug tokių, kurie ryžtųsi. Prisideda ir automobilio resursas, atsiranda didelė gedimų tikimybė. Bet būtų labai įdomu. Vien tik degalai ir padangos – čia jau guli krūva pinigų“, – apie galimybę savo jėgas išbandyti 24 val. lenktynėse sako „222“ komandos vadovas.
