Vairavimo įgūdžių tobulinimas, maršruto tyrinėjimas – tai savaime suprantami darbai. Tačiau tam, kad dvi savaites išliktum darbingas sunkiausiomis pasaulio lenktynėmis vadinamame maratone, būtina ir organizmą atitinkamai paruošti.
Maža to, būtina žinoti ir laikytis svarbių taisyklių, kurios leis organizmo „baterijoms“ išsaugoti savo energiją nuo starto iki finišo.
Kita ne mažiau svarbi aplinkybė – netradicinio maisto poveikis organizmui: kiekvienas aktyviai sportuojantis žmogus pritars, jog bet kokia „betvarkė“ skrandyje ar pilve – papildoma įtampa prieš startą ar varžybų metu. O to sportininkams, siekiantiems aukščiausių rezultatų, tikrai nereikia.
Kava padeda ne visada
S. Jurgelėnas, Dakaro lenktynėse išmėginęs save 2013-ųjų pradžioje, prisimena rytinę kavą Pietų Amerikoje: „Kava, kurios gauname per pusryčius lenktynių stovyklavietėje, visiškas birzgaliukas.
Vieną rytą, kai miriau dėl miego trūkumo, išgėriau kelis puodelius. Poveikis buvo visai ne toks, kokio laukiau: ji suveikė, kaip stiprus diuretikas. Laksčiau šlapintis iki paskutinės minutės prieš startą. Todėl daugiau neeksperimentuoju - geriu tik arbatą arba tik vandenį.
Kad sugebėtum kovoti su mieguistumu, geras ir neutralus būdas yra ką nors kramtyti“, - pasakoja „Agrorodeo“ ekipažo narys.
Dėl panašaus į nelabai vykusią „dakarinę“ kavą poveikio S. Jurgelėnas vengia ir energinių gėrimų. Aišku, tai jau kiekvieno žmogaus organizmo poreikis, tačiau energiniuose gėrimuose yra cukraus bei saldiklių, o tai nėra gerai nuolatos malšinant troškulį.
Be to, energetiniai gėrimai irgi veikia kaip diuretikai – trasoje ieškoti tualeto tikrai nesinori. Ir organizmo čia neapgausi, nors daug skysčių išgeriantys Dakaro lenktynininkai per dieną su prakaitu pašalina ne vieną ir ne du litrus skysčių.
Dienos „pamatas“ - pusryčiai
„Agrorodeo“ komandą prieš lenktynes konsultavusi gydytoja dietologė Gražvilė Ambrazaitienė akcentavo, jog sportininkai privalo savo organizmą ruošti iš anksto: „Reikia pabandyti savo organizmą pripratinti prie laukiančių sudėtingų sąlygų pagal savo biologinį laikrodį.
Pradedant ruoštis tokiam iššūkiui, būtų geriausia numatyti kelionės intervalus ir taip maitintis iki pat varžybų. Maistas turi būti kuo aukštesnės kokybės: daug ką lemia ne kalorijų kiekis, o jų kokybė. Kuo mažiau perdirbtas, gausus mineralinių medžiagų ir vitaminų.
Mityba turėtų stiprinti kraujagysles ir širdį, nes širdies raumeniui tokiose varžybose tenka didžiausios apkrovos. Todėl širdies ištvermę reikia didinti ir fizinėmis treniruotėmis. Bet jei kalbame apie maistą, ypač svarbios yra amino rūgštys ir pilnaverčiai baltymai, kurie yra raumens statybinė medžiaga.
Pusryčiams rekomenduoju valgyti mažiau perdirbtas grūdines kultūras, turinčias kuo mažesnį glikeminį indeksą, kuris parodo produkto skilimo greitį. Esant galimybei, reikėtų valgyti daug šviežių tamsialapių daržovių, kuriose gausu magnio, kalio, geležies, grūdines kultūras reikėtų gardinti šalto spaudimo aliejais (alyvuogių, kedrų)“.
Tačiau vadinamuose Dakaro dalyvių „bivakuose“, meniu ne visada būna toks, kokį rekomenduoja sveikos mitybos specialistai. Pasak S. Jurgelėno, rytais visiems dalyviams siūlomi standartiniai „kontinentiniai“ pusryčiai: pakepinta šoninė, omletas, sūris, dešra ar kumpis, vaisiai, jogurtas ir t. t.
Žinodami, kas jų laukia Pietų Amerikoje, „Agrorodeo“ ekipažo nariai dar namuose pasirūpino bendradarbiavimu su sauso maisto gamintojais. Sėlenų lazdelės, avižiniai žiedeliai ar įvairiagrūdžiai žiedeliai su kokosų nektaru irgi užims vietą komandos narių bagaže, kuris keliaus per Atlantą.
„Galiu priminti, jog grūdinės kultūros – tai mūsų smegenų maistas ir energija, pavyzdžiui, avižos suteikia tiek energijos, kiek du puodeliai kavos. Todėl manau, kad teisinga mityba padės, kad šiam ekipažui pakaktų energijos net ir sunkiausiais momentais“, - sako gydytoja dietologė.
Užkandžiauti varžybų metu – būtina
Į Dakaro lenktynes grįžtantis S. Jurgelėnas pripažįsta, kad prieš dienos greičio ruožo startą iš organizatorių komandos gauna sauso maisto davinį. Sauliui asmeniškai jame labiausiai patikdavę sūreliai ir sūrūs krekeriai.
„Maisto ilguose kiekvienos dienos greičio ruožuose kiekvienas ekipažo narys užsinori pagal savo skrandžio „pageidavimus“. Aš galiu pamiršti maistą visai dienai. Bet be abejo, geri pusryčiai ir soti vakarienė yra esminiai“, - sako lenktynininkas.
Gydytoja dietologė G. Ambrazaitienė primena, kad organizmo „komandų“ nedera ignoruoti.
„Labai svarbu padėti organizmui po intensyvios dienos lenktynių finišo, tokiu atveju svarbi kiekviena minutė. Būtina atstatyti energijos resursus su greituoju cukrumi – medumi, sausais pusryčiais, džiovintais vaisiais, nes juose gausu kalio, magnio.
Pavyzdžiui, avokadas ar bananas veikia kaip priešstresiniai vaisiai, šie produktai turėtų būti sportininko sausame davinyje. Per dieną ir visas ilgas varžybas reikia nepamiršti riešutų. Ypač tamsiuoju paros metu riešutai padeda neužmigti.
Kramtymas skatina mąstymą – tam puikiai tinka migdolai. Reikėtų nepamiršti kofermento Q10, kuris padeda aprūpinti organizmą deguonimi“, - patarimų ekipažui negaili dietologijos specialistė.
Vandens litrų neskaičiuoja
Kai už lango 30 ar 40 laipsnių karščio (pavėsyje), sportinio automobilio salone lenktynininkams kelias valandas reikia išbūti vos ne pirties sąlygomis. Ir ne tik išbūti, o neprarasti koncentracijos bei nemažinti tempo.
„Po ranka“, pagal Dakaro lenktynių reikalavimus, abu ekipažo nariai privalo turėti po 1,5 litro vandens, dar po 5 litrus turi būti automobilio salone. Tai – minimalus reikalavimas. Nes vanduo tokiose lenktynėse gali išgelbėti gyvybę – tiesiogine prasme.
Gydytoja G. Ambrazevičienė pataria gerti dažnai ir po truputį, per valandą išgeriant ne daugiau nei 1,5 litro vandens. Taip neapkraunami inkstai.
„Tokiame karštyje reikėtų gerti ne tada, kai ištrokštama, nes tada jau aišku, kad organizmas neteko skysčių, bet nuolat papildyti organizmą skysčiais. Skysčių netekimas priklauso nuo sportininko kūno masės. Rekomenduoju lenktynininkams išgerti iki 3-4 litrų vandens, prisotinto magnio, kalio. Didelį kiekį skysčių organizmas tokiame karštyje pašalins per odą“, - teigia gydytoja.
S. Jurgelėnas pripažįsta, kad karštą dieną (o per dvi lenktynių savaites tokių bus absoliuti dauguma) Dakare jis išgerdavo nuo 5 iki 10 litrų vandens, neskaitant skysčių, gaunamų su maistu: „Esu bandęs gerti elektrolitų, bet jeigu pavyksta laikytis pilnavertės mitybos principų, lyg ir galima apsieiti be jų. Aš tiesiog papildomai per vakarienę vartodavau daugiau sūresnio maisto“, - pasakoja patyręs šturmanas.
Kad vanduo – organizmo atgaiva, patvirtina ir G. Ambrazevičienė: „Varžybų metu energinių gėrimų tikrai reikia vengti, nes streso metu išsiskiria didelis kiekis adrenalino, o kava ar energiniai gėrimai gali padaryti meškos paslaugą, gali grėsti širdies išsekimas, ypač jeigu krūvis ir įtampa tęsiasi ilgai.
Stresinėje situacijoje pasąmonė sako „Bėk“, tada energiniai gėrimai tik sujauktų normalią organizmo reakciją. Po streso dažniausiai organizmas pats save atvėsina: pajuntame šaltį, o kraujospūdis grįžta į normalų režimą“.
Geriau – neeksperimentuoti
S. Jurgelėnas pripažįsta, kad dienos režimas Dakare – ypač svarbus. Vežiotis „balastą“ pilve tikrai neverta, todėl sportininkai stengiasi, kad viduriai būtų tušti.
„Svarbiausia, kad „tuščias“ įvažiuotum į greičio ruožą. Pervažiavimuose galima sustoti degalinėse. Šiaip su maistu stengiuosi per daug neeksperimentuoti, kad netyčia „nesuvelčiau“ virškinimo procesų“, - pripažįsta „Agrorodeo“ komandos narys.
Vakare, kai įveiktas dar vienos lenktynių dienos etapas, visi sportininkai stovykloje vakarienei gauna sriubos, o antriesiems patiekalams gali rinktis žuvį arba mėsą, ryžius ar bulves, salotų, vaisių. Kartais Dakare būna „barbekiu“ vakarai, o bene tradiciškiausiu Dakaro vakarienių meniu punktu galima vadinti makaronus su „bolonezės“ padažu.
„Maistas Dakare – universalus, juk susirenka sportininkai iš įvairių žemynų. Todėl tikrai galima rasti to, kas tinka ir lietuviškam skrandžiui. Vakarai paprastai jau būna ramesni, gali kiek atsipalaiduoti po per dieną nuvažiuoto kelio. Tačiau žinai, kad ryte vėl lauks nauji iššūkiai“, - sako S. Jurgelėnas.
