Patyrę ralio meistrai tikina, kad tokių uždavinių sprendimą palengvinti gali du esminiai dalykai: nuvažiuotų „greitų“ kilometrų skaičius ir preciziškai tiksliai sureguliuotas „kovinis“ automobilis. Jei mašinos reakcijos į kiekvieną vairuotojo judesį būna tiksliai tokios, kokių tikimasi, atsiranda pasitikėjimas savo jėgomis, padedantis aplenkti važiuojančius galingesniais ir greitesniais aparatais. Ir atvirkščiai – jei solidų stažą turintis ir sunkiai suskaičiuojantis, kiek pergalių laistė šampanu, sportininkas susiduria su „nedideliais“ technikos kaprizais, rezultatas dažniausiai būna kuklus.
Kaip šie dalykai atrodo praktiškai buvo galima fiksuoti neseniai pasibaigusiose „300 Lakes Rally“ lenktynėse. „Juta Racing“ komandos lyderis Vytautas Švedas po pirmosios lenktynių dienos atrodė, lyg kortomis būtų pralošęs pusę gyvenimo.
„Ralio išvakarėse užfiksavom, kad vienas variklio cilindrų dirba „nešvariai“. Kadangi laiko intervencijoms į motoro vidurius nebuvo, o jis vis dar dirbo, nutarėme rizikuoti ir startuoti su tuo, ką turim. Rezultatas pasirodė gana netikėtas – automobilio kompiuteris pats užfiksavo problemą ir pasiūlė sprendimą: „paslinko“ efektyviausių sūkių diapazoną į viršų per beveik 1000 aps./min. T. y. jei anksčiau didžiausiu sukimo momentu buvo galima naudotis nuo maždaug 2700 aps./min, tai po mašinos „saviremonto“ – maždaug nuo 4000 aps./min. Žiede tai būtų visai normalu, tačiau ralyje, kur yra pakankamai daug lėtų posūkių, tokie dalykai viską sujaukė. Pirmuose greičio ruožuose suvokėm, kad šįkart dėl pergalės kovoti nebus kaip“, – prisipažino V. Švedas.
Keturis kartus „300 Lakes Rally“ laimėjęs V. Švedas su Žilvinu Sakalausku šįkart liko ketvirti bendroje ralio įskaitoje ir antri tarp lietuvių.
Tuo tarpu „N40-Narvesen“ komandos pilotas Aras Kalėda į „300 Lakes Rally“ grįžo po „poliarinės“ pertraukos – profesionaliose lenktynėse dėl milijono priežasčių jis negalėjo startuoti nuo pat „Halls Winter Rally“. Pasakodamas, kaip tokie dalykai koreguoja tempą trasoje, Aras prisipažino, kad rašant pirmųjų greičio ruožų stenogramą susidūrė su bėdomis – visi posūkiai ir tramplynai atrodė baisūs.
„Viską rašiau „aštriau“, fiksavau gerokai trumpesnius atstumus iki stabdymo tašų, nes, atrodė, kad normaliai važiuojant čia sustoti neįmanoma. Po starto pirmas greičio ruožas ir pirmi jo kilometrai taip pat buvo žiauriai sunkūs. Atrodė, kad greitai lėkti ir tuo pat metu išgirsti bei suvokti, ką girdi ausinėse – visiškai neįmanoma. Stabdymas pirmuose posūkiuose buvo per du-tris kartus, nes po pirmo „būtinai-stabdyk-nes-ištikši-pakelėje“ pats suprasdavau, jog greičio atsisakau per anksti. Tada stabdį atleisdavau, pasirisdavau keletą metrų ir viską – nuo išgąsčio iki savigraužos nesugebant adekvačiai įvertinti situacijos – kartodavau dar kartą. Važiuojant pirmuosius greitus kilometrus atrodė, kad mašina neturi jokių galimybių tilpti 10 metrų kelyje“, – atviravo A. Kalėda.
Sau įprastu stiliumi – plačiai slysdamas beveik visuose posūkiuose – Aras pradėjo važiuoti tik tada, kai akys vėl priprato prie greičio, o smegenys patikėjo, kad tai „normalu“.
„Kai „kovini“ režimu išbandėm visus įmanomus posūkius, pradėjom normaliai draugauti su stabdžiais ir patikėjom, kad stenograma yra kaip tik tokia, kokios tik galima norėti, kilo kitokių bėdų. Šiųmetinis „300 Lakes Rally“ ko gero buvo pačios karščiausios lenktynės, kokiose tik yra tekę dalyvauti (antrosios varžybų dienos popietę termometrai sufleravo orą įkaitus iki +34), todėl pradėjo kamuoti su variklio aušinimu susijusios bėdos. Nors turėjom sumontavę papildomą radiatoriaus ventiliatorių ir maksimaliai šildėm saloną, po kokių 7-8 kilometrų motoras pradėdavo žiauria kaisti ir trauka stipriai krisdavo. T. y. nors pasitikėjimas savo jėgomis grįžo, važiuoti taip greitai, kaip „leido“ akys, nebuvo įmanoma“, – konstatavo A. Kalėda.
Komandos mechanikai kiekvienoje serviso zonoje devynių prakaitų išpilti ieškojo priešnuodžių variklio perkaitimui, tačiau jokių apčiuopiamų pokyčių nepasiekė. Beje, galimai dėl pragariško karščio varžybų pabaigoje pradėjo lėtėti kitas „N40-Narvesen“ ekipažas – Edvinas ir Andrius Bieliauskai su „VW Golf“. Standartinių automobilių klasėje startuojantys vyrukai nuo „Big Jump“ nuskrieję 24 metrus, Zaraso ežero saloje užleido trečią vietą komandos draugams – Algirdui Kazlauskui su Žilvinu Juršiu, nes Edvino „Golfo“ motorą maitinantis degalų siurblys pradėjo gaudyti orą...
Kai „geležis“ dirba nepriekaištingai, norėdami prisijaukinti greitį po ilgesnių pertraukų sportininkai naudoja skirtingas metodikas. Treneris Jonas Dereškevičius rekomenduoja pradėti nuo bandymų įrodyti pačiam sau, kad gali sustabdyti automobilį tada, kada nori ir kur nori. Tai kai tai padarysi ir suvoksi padaręs, nebebus ko bijoti – spazmai smegenys atsileis.
Kiti sportininkai pataria prieš varžybas sėsti į kasdienį savo automobilį, nuvažiuoti į autostradą ir radus „švarią“ atkarpą, keletą minučių važiuoti kiek tik įmanoma didesniu greičiu: ;– akys pripras prie vaizdo ir per lenktynes važiuoti būna kur kas paprasčiau, deja pastarasis metodas gali prieštarauti kelių eismo taisyklių reikalavimams, todėl daugiau teoriškas.