Senokai lietaus nematę Aukštaitijos žvyrkeliai pralėkus „kovinei“ ralio mašinai pasilėpdavo po neperregima dulkių širma. Atvirose laukymėse vos juntamas vėjas ją dar šiek tiek praplėšdavo, tačiau miške net praėjus minutei po to, kai nutildavo vieno automobilio variklio riaumojimas, ore kabodavo tiek smulkiausių grunto dalelių, kad jas buvo galima sklaidyti kastuvu.
„Pamatę, kokiomis sąlygomis teks važiuoti, kai kurie ekipažai pradėjo specialiai minute vėluoti į laiko kontrolės punktus (toks triukas vertinamas 10 sekundžių bauda) tam, kad į greičio ruožą galėtų pajudėti su dviejų minučių intervalu ir turėtų geresnį matomumą. Tiesa, ne visais atvejais toks sprendimas pasiteisina. Pavyzdžiui, Janis Vorobjovs antrajame GR taip susikūręs švaresnę erdvę, mus aplenkė tik aštuoniomis sekundėmis, o įvertinus baudą – dvi pralošė“, – pasakojo bandomajame greičio ruože geriausią rezultatą „atvežęs“ Deividas Jocius.
Nepaisant itin prasto matomumo, ralio lyderiai kai kuriuose atkarpose dulkių debesis skrosdavo maždaug 170 km/val. greičiu. D. Jociaus teigimu, ypač nejauku būdavo, kai judant tokiu tempu, vibruojantis vairaratis pradėdavo signalizuoti, jog vienas automobilio šonas jau rieda kelkraščiu.
Automobilių sporto profesoriumi tituluojamas Jonas Dereškevičius, vertindamas pirmosios „Samsonas Motrosport Rally Utena“ dienos rebusus važiavimą tokiomis sąlygomis vaizdžiai lygino su šaudymo varžybomis, kai šaulys nemato taikinio.
„Čia kaip kazino: turi rinktis, kaip stipriai nori rizikuoti. Jei pasiseka, lėkimas esant išskirtinai prastam matomumui padeda susikrauti nemažą persvarą prieš atsargesnius varžovus. Jei nepasiseka – lenktynės paprastai baigiasi nepasiekus finišo. Žmogaus elgsena maždaug 80 proc. priklauso nuo regėjimo. Kuo tas procentas mažesnis – tuo daugiau baimių ir painiavos galvoje. Net ir labiausiai patyrę, sugebantys preciziškai sukonspektuoti visus greičio ruožo ypatumus, tokiose dulkėse greitai važiuoti labai sunku ir pavojinga“, – samprotavo J. Dereškevičius.
Vienas pačių greičiausių „Samsonas Motrosport Rally Utena“ svečių (šiuo metu jis užima trečiąją vietą Europos ralio čempionato bendroje įskaitoje), rusas Aleksejus Lukyanukas, antrą kartą važiuodamas 1 – 3 GR savo rezultatą sugebėjo pasigerinti net 45 sekundėm ir pakilti į trečiąją vietą. Klausiamas, kaip stipriai tempą pakoregavo dulkių debesys „Lukas“ teigė, kad idealiomis sąlygomis būtų finišavęs gal 10-15 sekundžių greičiau.
„Sąlygos čia visiems vienodai nepatogios, o „vaistas“ tik vienas – daugiau kilometrų, nuvažiuotų sportiniu režimu. Mūsų sezonas lig šiol buvo pakankamai intensyvus, todėl labai didelio diskomforto dulkės nesukėlė“, – sakė A. Lukyanukas.
Teisėjai, siekdami sumažinti incidentų riziką, priėmė sprendimą 3 GR visus ekipažus į trasą išleisti kas dvi minutes. Dėl šios priežasties varžybos užsitęsė daugiau nei valanda.
Pirmąją varžybų dieną bene vienintelis žmogus, neturėjęs rūpesčių dėl prasto matomumo, buvo Vytautas Švedas, gavęs pirmą startinį numerį. Visgi Lietuvos čempionato lyderis patikino, kad tokia pozicija turi ir savų trūkumų – važiuoti tenka „nešvariu“ keliu, nusėtu smulkiai akmenukais. Kadangi šįkart prie profesionalus trasą įveikė ir pora tuzinų B lygos ralio ekipažų, ideali trajektorija visus kartus buvo sąlyginai slidi.
„Turėjom dar vieną nedidelę problemą – žemėmis užsiteršė interkuleris, todėl šiek tiek trūko galingumo. Bet tai smulkmenos“, – teigė V. Švedas, po pirmosios lenktynių dienos 21 sekunde pralaimintis lyderio pozicijoje įsitvirtinusiam Martynui Samsonui. Minėtas A. Lukyanukas kol kas užima 3 vietą bendroje įskaitoje, nuo lyderio atsilikdamas 36 sekundes. Ketvirtas – Janis Vorobjovs (+ 55 sek.), penktas – D. Jocius (+1:07).
Dėl gedimų starto nepasiekė du ekipažai, neabejotinai galėję papuošti „Samsonas Motrosport Rally Utena“ lenktynes: Giedriaus Notkaus „Mitsubishi“ variklis sustreikavo po bandomojo greičio ruožo (čia panevėžietis parodė trečia geriausią rezultatą), o Benediktas Vanagas iš kovos pasitraukė pakeliui į pirmąjį GR pastebėjęs, kad „dingo“ penktoji „Subaru Impreza WRC“ pavara. Vaidotas Žala taip pat kiaulystę iškrėtė transmisija, todėl jis remontuoti automobilį turėjo po keleto pirmųjų greitų kilometrų.
Dėl pavarų dėžės kaprizų šiose lenktynėse iš „Subaru“ į „Renault Clio“ persėsti buvo priverstas „N40-Narvesen“ komandos pilotas Algirdas Kazlauskas.
„Šitų automobilių valdymas skiriasi kaip diena ir naktis. Dievaži, nesu labai greitas, bet su „Clio“ judam taip, kad pertraukose nuo vieno posūkio iki kito su šturmanu spėjam paplepėti „ne į temą“. Tokį automobilį reikia prisijaukinti ir bijau, kad iki „Rally Utena“ finišo to padaryti nespėsiu. Gali būti, kad šių lenktynių dar nelaimėsiu“, – po pirmosios dienos finišo juokavo A. Kazlauskas.
