- Sveiki, Jonai, pradėkime viską iš pradžių. Kaip atsidūrėte automobiliu sporte?
- 13 metų buvau Lietuvos jaunučių šaudymo rinktinės narys, tačiau atsirado klasės draugas, kuris papasakojo, kad jis važinėja su kartingais ir sportiniais automobiliais - jais mane labai sudomino. Žinoma, negalima pamiršti, kad tais laikais automobilis buvo didelis deficitas.
Klasės draugas nuvedė mane į DOSAAF vairavimo mokyklą Vilniuje ir kaip tik tuo metu iš Rusijos į Lietuvą grįžo Stasys Brundza ir čia atidarė padalinį. Nuo to meto aš, tikrąja to žodžio prasme, pradėjau miegoti prie S. Brundzos garažo durų. Parašiau jam laišką, kad jis man – didžiausia žvaigždė ir kad mano svajonė būtų dirbti su automobiliais.
Man pasisekė ir S. Brunzda mane priėmė į mechanikų komandą. Pradėjau nuo juodžiausio darbo: varžtus sukiojau, duobėje sėdėjau ir visus kitus panašius darbus dirbau.
Deja, mano, kaip 13–mečio vaikino, rekomendacijos buvo labai nekokios, nes dirbdamas pridariau nemažai klaidų. Pavyzdžiui, kartą S. Brundza grįžo iš pasaulio čempionato su LADA ir mums, mechanikams, buvo suteikta galimybė „pravažiuoti“ šiuo automobiliu. Man išvažiavus į kartodromą sprogo automobilio variklis. Aišku, pasirodė, kad jis buvo įtrūkęs ir jam tereikėjo padėti paskutinį tašką. Aš jį ir padėjau. Tokių istorijų buvo begalė.
Vėliau sekė figūrinio vairavimo būrelis, slalomas. Studijų metais pavyko atidaryti mokslo akademijos automobilių sporto klubą, su kuriuo lenktyniaudavome ir pasiekėme nemažai pergalių.
Po to buvo pertrauka, po kurios grįžau kaip organizatorius ir kaip žiedo ir ralio lenktynininkas, kas buvo mano svajonė. Ralyje pavyko pakilti net iki Lietuvos vicečempiono titulo.
Vėliau vėl atėjo krizė, kurios metu 3-ejiems metams persikėlėme į Latviją ir organizavome Latgalės ralį, daugelį kitų ralių Lietuvoje. Na, ir galiausiai pasiekėme dabartinį etapą, kuriame esu „Rally Classic Druskininkai 2012“ organizatorius.
- Buvote ir lenktynininkas ir organizatorius, todėl puikiai galite įvertinti, kas lengviau – būti ralio organizatoriumi ar dalyviu?
- Vienareikšmiškai dalyviu. Tu vairuoji sportinį automobilį ekstremaliomis sąlygomis, turi galimybes važiuoti greičio ruožais ir patirtį lenktynių jaudulį ir adrenaliną.
Čia kaip lyginti, ar groti grupėje, ar organizuoti koncertą. Kai groji grupėje, tu išgyveni visai kitas emocijas. Organizuodamas renginius turi tik daug rūpesčių, o emocijos ateina vėliau, jeigu viskas gerai pasiseka.
Organizatoriaus dalia yra labai sunki. Žinoma, sunku ir lenktynininkui, bet ten išgyvenamos visai kitos emocijos, įtampa, kova su savimi, kova su jauduliu.
Taip pat lenktyniauja tik tie, kam patinka, kas jaučia tam aistrą. Man labai patiko lenktyniauti. Žinojau, kad kai važiuodavome, žmonės laukdavo Jono Balčiūno ekipažo, nes mes važiuodavom seksualiai ir net rodydavome driftą žiūrovams.
- Turbūt tik buvęs lenktynininkas gali surengti nuostabų ralį, nes jis žino, ko reikia ir dalyviams, ir žiūrovams?
- Kiekvienas turi braižą ir metodus. Mes dirbame visuomeniniais pagrindais, mylime šį sportą. Mūsų komandoje dirba žmonės, kurių akys dega. Taip susikuria išskirtinė ralio aura. Kiti daro pragmatiškai, viską tiksliai skaičiuoja. Žinoma, tvarka irgi yra gerai. Tačiau, manau, kad ralis visada turi turėti aistros.
- Ar galėtumėte išskirti kelis užsienio ralius, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu Lietuvai?
Kiekviena šalis turi savo veidą. Man labiausiai patinka skandinaviška mokykla. Buvau Švedijos ralyje, „Neste“ ralyje, Lenkijos, Vokietijos raliuose, kaip mėgstamiausią galėčiau išskirti „Neste“ ralį.
- Kalbant bendrai, suomiai yra lenktynininkų šalis. Ten labai palankiai žiūrima į lenktynininką – ne kaip į turtuolį, bet kaip į sportininką. Kiekvienas mažas kaimelis su penkiais namais turi savo sportinį automobilį ir tuo didžiuojasi. Žinoma, jie turi ir stadioną, kitų sporto šakų, bet jie didžiuojasi būtent tuo sportiniu automobiliu ir važiuoja jo visur palaikyti.
Suomijoje lenktynininkas yra labai arti tų žmonių, kuriuos atstovauja. Lietuvoje nėra tokio artimo bendravimo. Dažnai mūsų sportininkai yra pasislėpę po savo šalmais ar tampa susireikšminę, o Suomijoje visi bendrauja artimai.
- Galbūt galite palyginti lietuvį žiūrovą ir skandinavą?
- Lietuviai yra labiau emocionalūs. Mus labiau galėčiau priskirti prie pietiečių nei šiauriečių. Tos emocijos yra labai sveikintinas dalykas. Labiausiai lietuviams trūksta tvarkos. Susiparkuoti automobilius vienoje pusėje, neiti į trasą, galbūt net ir alkoholio mažiau vartoti.
Taip pat svarbus momentas būna po varžybų. Žiūrovai, ypač jaunimas, gauna daug emocijų, adrenalino ir galvoja, kad gali važiuoti taip pat kaip ir lenktynininkai, kartais tai veda prie nelaimių. Šioje vietoje reikėtų sukontroliuoti save. Kaip apie mus sako latviai – „karšti lietuvių vaikinai“. Tai reikėtų pasistengti nebūti tokiems karštiems gatvėse, o eiti į specialias mokyklas, į kartodromus, paprašyti, kad pamokytų lenktynininkai, o ne mokytis savarankiškai gatvėse.
- Ką Jūsų ralyje visada pamatys žiūrovas?
- Mūsų ralyje visada bus muzika ir moterys. Tai yra neatsiejama ralio dalis. Turiu pripažinti, kad žavios moterys ir puiki muzika yra mano silpnybė.
- Nors lengviausia lyginti jau pasibaigusius renginius, bet galbūt galėtumėte pasakyti kuo šiųmetis „Rally Classic Druskininkai 2012“ skirsis nuo praėjusių metų ralio?
- Šis ralis bus daug tvarkingesnis ir dinamiškesnis visomis prasmėmis ir ralio prasme – sportinės dalies ir pramoginės dalies – skirtos žiūrovams.
Pirmiausia, žiūrovas galės, neviršydamas greičio ir nepažeidinėdamas kelių eismo taisyklių, ramiai nuvažiuoti ir pasižiūrėti tris greičio ruožus, o tai jau yra labai geras rodiklis. Po jų, grįžęs į apdovanojimus, žiūrovas gaus puikų koncertą, puikų pasibuvimą „Ralio palapinėje“, kur lenktynininkai bus šalia žmonių, šalia Jūsų. Su jais bus galima susipažinti, pabendrauti. Toks yra mūsų siekis.
Taip pat be sporto ir kultūros, žmonės gaus ir Druskininkų infrastruktūros malonumus: SPA centrus, gamtą. Todėl, pavyzdžiui, vyrai gali važiuoti su šeimomis žiūrėti ralio ir, jei žmonos nenori stebėti varžybų, jos gali mėgautis Druskininkų teikiamais malonumais. Taip turiningą laisvalaikį turės visa šeima.
- Ar dažnai būna tokie vakarai, kai gerbėjai gali pabūti su savo žvaigždėmis?
- Vienu metu buvo puoselėjamas šis dalykas. Tačiau tai buvo atskiri ralio vakarai. Mes siūlome, ir pabendrauti su lenktynininkais, ir pasižiūrėti ralį bei pasiklausyti nuostabios muzikos. Mes siekiame, kad sportininkai, lenktynininkai būtų kuo arčiau visuomenės, kad su jais būtų galima paprastai pabendrauti, išgerti kavos, paprašyti autografo.
- Ko palinkėtume ralio dalyviams ir žiūrovams?
- Žiūrovams norėčiau palinkėti būti dėmesingiems, saugoti save, bendrauti ir augti kartu su lenktynininkais. O ralio dalyviams pirmiausia palinkėsiu finišo ir, žinoma, kad nelūžtų mašinos ir būtų daug rėmėjų!
