Nepaisydamas sumažėjusio rėmimo, kartu su ilgamečiu šturmanu Žilvinu Sakalausku lenktynininkas ir toliau skina laurus. Paskutinis ekipažo trofėjus – trečią kartą iškovota pirmoji vieta tradiciniame Saulės ralyje.
– Saulės ralyje neturite lygių jau trečius metus iš eilės. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nedidelė konkurencija?
– Konkurencija pakankamai didelė ir kiekvienose varžybose tenka susidurti su nauju varžovu. Vis kas nors pirštinę meta ir stengiasi aplenkti, bet mūsų patirtis, susikaupimas, greitis yra geriausias derinys. Tai atsispindi rezultatuose. Kol kas mums sekasi ir esame tuo patenkinti.
– Kiek įtakos rezultatams turi vairuotojo ir šturmano darna?
– Žinoma, jei tenka važiuoti visiškai nauja kelio atkarpa, tai labai svarbu, kad informacija būtų pateikta laiku, kad būtų akcentuoti pagrindiniai dalykai. Greitai važiuoti be to neįmanoma. Visas derinys turi būti. Automobilių sportas tuo ir įdomus, kad nevažiuoja vien tik vairuotojas ir šturmanas. Turi būti gerai paruošta technika. Visi komponentai labai svarbūs. Ne taip, kaip šachmatuose, kur turi šviežią, protaujančią galvą, lentą, figūras ir dėlioji.
– Su šturmanu Ž. Sakalausku vienas kitą tikriausiai iš pusės žodžio suprantate?
– Kartu važiuojame jau septinti metai. Mums nebereikia net žodžio. Visada važiuoju maksimaliai susikaupęs, bet matau bet kokį šturmano judesį. Šiame ralyje kažkas jam iškrito, jis pradėjo koja laikyti, gaudyti. Man iš karto užkliuvo tas veiksmas. Bet be žodžių supratau, kas vyksta.
Net nereikia klausti, kaip jautiesi, viskas matyti iš elgesio, ką žmogus galvoja, ką daro, ko prisibijo. Per tiek laiko, bendraujant ekstremaliomis aplinkybėmis, pažįsti žmogų.
– Kas automobilių sporte svarbiau: fizinis ar psichologinis pasirengimas?
– Čia viena nuo kitos neatsiejamos dalys. Pati pradžia yra psichologija, šaltas mąstymas, emocijų tramdymas padarius klaidą. Reikia neskubėti, nepadaryti nereikalingo dalyko. Bet, žinoma, fizinis pasirengimas labai svarbus. Važiuojant ilgus greičio ruožus, kurie tęsiasi 15–25 minutes, reikia maksimaliai susikaupti.
Atrodo, sėdi ir nieko nedarai, bet grįžęs pasisveri ir nebėra kokių trijų, keturių kilogramų. Labiausiai pavargsta rankos ir kojos, bet dirba visos kūno dalys. Labai nedaug raumenų grupių nedirba.
– Pats važiuojate tik ralyje ar ir žiedinėse lenktynėse?
– Teko keletą kartų dalyvauti ilgų nuotolių žiedinėse lenktynėse Palangoje. Kelerius metus laimėjome prizines vietas. Bet žiedinės lenktynės man yra gana nuobodžios. Žinoma, gal ne tiek, kiek šaškės, bet kai visa trasa žinoma, trajektorija nesikeičia, važiavimo stilius nesikeičia – man trūksta emocijų, kurias suteikia ralis, dar vadinamas automobilių sporto viršūne.
Važiuoji nežinomais keliais, nežinai, ką sutiksi už posūkio. Ralistą galima palyginti su dailininku. Jis nusipiešia kelio paveikslą skaičiais ir apibūdinimais.
– Ar pakanka trasoje gaunamų emocijų?
– Pagrindinės mūsų sezono lenktynės vyksta vasarą. Yra keletas žiemą, bet nedaug. Tarp varžybų galvoje sukasi mintis, kad norėtųsi kažko įdomesnio. Žiemos svarbiausia pramoga – kalnų slidinėjimas. Be jo sunkiai įsivaizduoju gyvenimą. Aišku, dar yra parašiutai, vandens slidės...
Patinka man ekstremalūs dalykai, nesu iš tų žmonių, kurie sėdi vienoje vietoje, nieko nedaro ir kaifuoja žaisdami šaškėmis.
– Automobilių sportas – vienas brangiausių. Ar rezultatai atperka investicijas?
– Čia kaip pažiūrėsi. Ar atsiperka sraigtasparnį turinčiam žmogui skraidymas? Abejoju. Aišku, iš pradžių buvo nemažų investicijų, vėliau atsirado palaikančių žmonių, rėmėjų, kurie nori būti matomi, yra šiek tiek prijaučiantys sportui.
Lietuvoje daugiausia, ką galima pasiekti, – kad nekainuotų lenktyniauti. Pajamos tolygios išlaidoms. Manau, kad šį lygį šiandien jau esame pasiekę, savo pinigėlių nebereikia leisti. Be abejo, kiekvienas kareivis nori tapti generolu, o kiekvienas lenktynininkas, pasiekęs tam tikrą lygį, nori siekti daugiau.
Prieš kelerius metus dalyvaudavome pasaulio čempionato etapuose, tada buvo geresnė finansinė padėtis, buvo daugiau rėmėjų, daugiau palaikymo. Dabar tokių galimybių nebeturime, nors jaučiame, kad su esama technika ir pasiruošimu galime kovoti pasaulio čempionate dėl labai aukštų pozicijų. Norėtųsi, kad palaikančių žmonių atsirastų daugiau, nei yra dabar.
– Lenktynių metu dažnai pasitaiko avarijų. Saulės ralyje taip pat įvyko incidentas. Kaip manote, kas turėtų prisiimti kaltę ir kaip to išvengti?
– Lenktynininkas stengiasi trasą įveikti maksimaliai greitai ir, jei padarė klaidą, nemanau, kad reikia kaltinti, nes jis tik stengiasi, kuo greičiau nuvažiuoti. Jis nežinojo, kad ten kažkas stovi ir nežinojo, kad pats išskris iš trasos.
Kaltas neleistinoje vietoje stovintis žiūrovas. Šiuo atveju tai buvo penkerių metukų vaikas, kuris gyvena netoliese ir neturi jokio supratimo apie lenktynes. Jis tik atėjo pažiūrėti, kaip burzgia mašinėlės. Galų gale, pamatęs, kad atvažiuoja mašina, jis pasimetė, suakmenėjo ir net nebandė trauktis, o automobilis jį kliudė.
Žinoma, penkerių metų vaikui, niekada nemačiusiam lenktynių, sunku paaiškinti, kur galima stovėti, o kur ne, tuo labiau, kad jo neprižiūrėjo tėvai. Ačiū Dievui, kad išvengta rimtų sužalojimų, kiek žinau, vaikas patyrė tik šoką ir keletą nubrozdinimų. Tokia pamoka bus ne tik tam vaikui, bet ir suaugusiesiems, kad reikia pasirinkti saugias lenktynių stebėjimo vietas.
– Pačiam nekyla pagunda kelyje stipriau paspausti greičio pedalą?
– Aš labai išsikraunu per lenktynes. Po ralio dvi savaites važinėju kaip pensininkas su berete. Tiek išsikraunu, kad važiuoju lėčiau, nei leidžiama. Žinoma, jei yra ilgesnis tarpas tarp lenktynių, tai kojytė šiek tiek sudreba, bet valdausi. Nuvažiuoju į treniruotę, atsigaunu ir grįžtu į realų gyvenimą. Eismas skirtas visiems, todėl reikia laikytis taisyklių, kurios yra sukurtos. Kas nori lėkti, tegu tai daro lenktynėse.
