Automobilių ralis – sporto šaka, siekianti prisitaikyti prie besikeičiančių gamtos sąlygų. Beveik kasmet Lietuvoje būna graži ir balta žiema, tad kilo poreikis kasmetiniame ralio čempionate turėti bent po vieną žieminį etapą. Jei kitos autosporto disciplinos, tokios kaip žiedinės lenktynės, „užmiega“ žiemos miegu, tai ralio lenktynininkai metų pradžioje ant apledėjusių žvyrkelių tradiciškai susirenka pirmajam čempionato etapui.
Žiemos ralis, visų pirma, unikalus savo atmosfera – žiūrovai gali mėgautis reginiu, kuomet lenktyniniai automobiliai pakeldami didžiulius sniego debesis skrieja tokiais keliais, ant kurių, rodos, ir pats velnias koją nusilaužtų. Lenktynininkams tai puiki proga išbandyti savo meistriškumą, kadangi veikti išties yra ką: sniego baltumo kalvomis bėga kartais vos įžiūrimas kelias, į kurį reikia „pataikyti“ dideliu greičiu įveikiant posūkius ar net skriejant oru po statesnės nuokalnės.
Lenktyniauti ant sušalusio žvyro, sniego ar net ledo nėra pamišėliškas užsiėmimas – su savo darbu puikiai susidoroja dygliuotos itin siauro profilio padangos.
Nepriklausomos Lietuvos istorijoje žiemos ralio lenktynės mena ir laikus, kai į startą susirinkdavo vos keliolika ekipažų ir „aukso amžių“, kuomet norą dalyvauti pareikšdavo visas šimtas dalyvių. Lietuvai tapus nepriklausoma, tokia brangi sporto šaka, kaip automobilių ralis, toli gražu neklestėjo – pirmuose etapuose dominavo rusiški VAZ markės automobiliai. Tačiau vėliau čia pasirodė ir pasaulio ralio čempionate pergales skinančios pasaulio ralio čempionato (WRC) kalibro technika.
Nors metams bėgant ralio organizatoriai bei federacijos vadovai ne kartą keitėsi, ralis išlaikė ekonominio sunkmečio išbandymus ir tik kartą neįvyko dėl oro sąlygų – neįprastai šiltos žiemos.
Pirmieji žiemos raliai buvo skirti 1989 metais įvykusiam „Baltijos keliui“ paminėti ir tradiciškai startuodavo energetikų miete – Visagine, – tapdavusiame žiemos ralio sostine. Pirmą kartą žiemos ralis startavo 1994 metais, o mintis jas surengti kilo „Nemuno žiedo“ vadovui Gintautui Šlėderiui bei tuometiniam Lietuvos automobilių sporto federacijos prezidentui Anatolijui Jankūnui.
Organizatoriams planuojant, kokio gi miesto apylinkėse galėtų vykti žiemos ralis, jie nuolat sulaukdavo neigiamų atsakymų. Padėti sutiko Visaginas. Pirmąjį ralį sudarė 317 kilometrų, iš kurių 110 km driekėsi greičio ruožais.
1994-ųjų Visagino ralyje startavo tik 16 dalyvių, tarp kurių buvo vos keli, įsigiję vakarietiškus automobilius. Savaime suprantama, šiems dalyviams „žiguliukai“ menkai tegalėjo pasipriešinti. Tarp žiūrovų ralis neturėjo didelio populiarumo ir niekas tuomet negalėjo net pagalvoti, kad vieną gražią dieną prie žiemos ralio trasų susirinks per 50 tūkstančių žiūrovų.
Norint paskatinti dalyvius registruotis į kasmetinius žiemos ralius, buvo sugalvota įvairiausių priemonių, tarp jų – ir specialaus koeficiento įvedimas, kuris žiemos ralio pasiekimus čempionate padarydavo svaresniais. Tad dalyvių skaičius nors ir pamažu, tačiau pradėjo augti.
Jau po dvejų metų, 1996-aisiais, startavo 19 ekipažų, o autoparkas pasipildė dar keliais automobiliais iš Vakarų: trasoje jau galėjome pamatyti Aurelijų Simašką su „Ford Escort Cosworth“, Saulių Girdauską, įsigijusį „Lancia Delta HF Integrale“ ar Saulių Kazėną su „Ford Sierra Cosworth“.
Pastaruoju automobiliu profesionaliame ralyje debiutavo ir būsimas daugkartinis šalies čempionas – Rokas Lipeikis. Lenktynės apledėjusiais žvyrkeliais Visagino apylinkėse stebėtinai greitai išpopuliarėjo ir tapdavo tikra metų žiemos švente. 1996 metais pirmąją Visagino ralio pergalę absoliučioje įskaitoje didele persvara nuskynė S. Girdausko ekipažas.
Kitų metų ralyje kauniečiai galėjo pakartoti savo pasiekimą, jei ne viename iš greičio ruožų sprogusi padanga, privertusi 14 kilometrų greičio ruožą važiuoti ant trijų ratų. Kritus tempui ir gumos atplaišoms apgadinus automobilį, absoliučioje įskaitoje ir galingiausioje A-3500 klasėje pirma vieta buvo prarasta A. Simaškos ekipažui. Trečiąją vietą bendroje įskaitoje ir pirmąją N-3500 klasėje iškovojo kitas greitas lenktynininkas – Rolandas Mackevičius.
1998-ieji buvo metai, kai Rusijos rublio krizė skaudžiai kirto ir Lietuvos ekonomikai, su kuria glaudžiai susijęs ir automobilių ralis. Penktajame Visagino ralyje startavo tik 16 ekipažų, o su finansavimo problemomis susidūrė ir organizatoriai, kurie šiaip ne taip surinko reikiamą biudžetą.
Tačiau lyderių tarpe didelio pesimizmo nebuvo: nugalėtojas Vladas Pleskovas kalbėjo apie galimybes jų klubui parengti antrą stiprų ekipažą, o Europos autokrose pergalių siekti besiruošiantis A. Simaška teigė tam turįs visą reikiamą biudžetą.
Visagino ralį 1999 metais sudarė lietuvišku mastu gana ilgos – 133 kilometrų – greičio ruožų varžybos. Be kita ko, nemaža dalis kilometrų turėjo būti įveikti penktadienio vakarą jau sutemus, o tai jaunesnės kartos lenktynininkams buvo neįprasta. Tai, ir dėl nežiemiškų orų sąlygų pažliugę keliai, lėmė, kad iš vos dvidešimties ekipažų finišavo tik dvylika.
Naktiniuose važiavimuose solidžią vienos minutės persvarą susikrovė S. Girdausko ir Ž. Sakalausko ekipažas su „Mitsubishi Lancer Evolution“. Kitos dienos greičio ruožuose lenktynininkų persvara tik didėjo ir jie nesunkiai nugalėjo ralyje, artimiausius varžovus – Arūną Lekavičių ir Arvydą Vasiliauską – aplenkę beveik puspenktos minutės. Tačiau dėl antrosios vietos virė atkakli kova – trečius likusius R. Lipeikį su Broniumi Samuoliu nuo antrosios vietos skyrė tik viena sekundė.
2000 metais ne tik ralyje, tačiau ir čempionate buvo įvesta naujovė: vasaros ir žiemos čempionatai. Pirmąjį sudarė penki etapai, iš kurių keturi buvo įskaitiniai, o antrąjį – du, kurių pirmuoju buvo Visagino ralis (antruoju – Zarasų). Jis į ralio istoriją įėjo ir tuo, kad ekonominio sunkmečio metu siekiant pritraukti kuo daugiau ekipažų atsisakyta ne tik startinių mokesčių, tačiau ir starto bei finišo ceremonijų.
Įvesta ir „antikrizinė“ standartinių automobilių klasė, kuriai buvo keliami minimalių modifikacijų bei saugumo reikalavimai, tačiau toks sprendimas jau buvo pavėluotas – šių dalyvių susirinko vos du. Tąkart į ralį susirinko 23 ekipažai, Nugalėtoju tapo Europos autokroso čempionas A. Simaška, įnirtingoje kovoje įveikęs S. Girdauską.
„Visaginas-2001“ išsiskyrė savo kompaktiškumu: iš kiek daugiau nei 200 kilometrų maršruto 120 vyko greičio ruožais, kuriose ir vyko atkakli kova dėl sekundžių. Prie starto linijos stojo 27 ekipažai, iš kurių finišą pasiekti pavyko devyniolikai. Keturi pasitraukę ekipažai patyrė avarijas, o likę sustojo dėl technikos gedimų.
Ralio nugalėtojais antrą kartą iš eilės tapo S. Girdausko ekipažas. Antrąją vietą užėmė „Ford“ į „Mitsubishi“ išmainęs R. Lipeikis, atsilikęs kiek daugiau nei pusantros minutės, tačiau saugia persvara aplenkęs Alvydą Albrechtą, vairavusį „Lancia Delta HF Integrale“, kuris tąkart buvo trečias.
Po metų ralio organizatoriams, dalyviams bei žiūrovams žiema parodė savo nagus – siautėjusios pūgos užpustė kelius, todėl teko gerokai paplušėti juos nuvalant. Nuo pat starto dėl pirmosios vietos atkakli kova užvirė tarp R .Lipeikio ir R. Mackevičiaus ekipažų. Po dešimties greičio ruožų, kai jau atrodė, kad tuomet geriausiai paruoštą raliui automobilį „Subaru“ vairavęs R. Mackevičius po truputį tolsta nuo varžovų pergalės link, sprogusi padanga ir jos sukelta avarija sužlugdė ekipažo viltis pasiekti finišą. Taigi, nugalėtojais tapo R. Lipeikis, kuriam talkino šturmanas Renatas Vaitkevičius.
2003-aisiais įdomi ir atkakli kova susiklostė tarp S. Girdausko ir R. Lipeikio ekipažų, kurie kaip lygus su lygiu, važiuodami vienodais, tačiau skirtingoms klasėms paruoštais automobiliais, kovojo nuo pat pirmųjų greičio ruožų. Nugalėti pavyko neseniai Švedijos ralyje dalyvavusiam S. Girdauskui, tačiau sparčiai greitėjantį varžovą jo ekipažas aplenkė tik 14 sekundžių.
Vis dėlto atkakli kova vyko tik dėl aukščiausiojo podiumo laiptelio – trečiąją vietą užėmęs V .Pleskovo ekipažas nuo nugalėtojų atsiliko net pusketvirtos minutės. Pačiame ralyje dalyvavo 47 ekipažai – smarkus padidėjimas, lyginant su praėjusiais metais, atspindėjo gerėjusią šalies ekonominę ir automobilių sporto padėtį. Tačiau, iš kitos pusės, „Visaginas 2003“ pasižymėjo avarijų gausa, o finišą pasiekė tik 32 ekipažai.
2004-ųjų ralio starte būriavosi jau 59 ekipažai, o tai tapo žiemos ralio rekordu Lietuvoje. Žiūrovams puikius įspūdžius garantavo beveik idealios oro sąlygos žiemos raliui, o pagausėjusios galingiausios klasės užtikrino intrigą dėl absoliutaus nugalėtojo vardo.
Šįkart fortūna palanki buvo R. Lipeikiui, beveik septyniolika sekundžių įveikusiam į septintosios kartos „Mitsubishi Lancer Evolution“ persėdusį S. Girdauską. Nuo pastarojo mažiau nei dviem sekundėmis atsiliko Evaldas Čirba, kuris tais metais triumfavo Lietuvos ralio čempionate.
Po metų vykęs Visagino ralis startavo penktadienio vakare numatytuose naktiniuose greičio ruožuose, o pagrindinė jo dalis buvo numatyta šeštadienį. Didelės ištvermės technikai bei ekipažams pareikalavusiame ralyje buvo nemažai techninių gedimų bei avarijų, praretinusių dalyvių gretas. Absoliučioje įskaitoje 2005 metais nugalėjo S. Girdausko ekipažas, nuo kurio 21 sekunde atsiliko R. Lipeikis, o trečias finišavo Benedikto Vanago ekipažas, lyderiui nusileidęs beveik 3 minutes.
2006 metais ralį organizuoti ėmėsi R.Lipeikio įmonė „Egzotika“, o ralio nugalėtojui kaip pagrindinis prizas buvo įsteigtas naujas „Volkswagen Polo“ automobilis. Neatsitiktinai todėl ralyje startavo du WRC automobiliai, iki tol nematyti Visagino ralyje, kuriuos pilotavo S.Girdauskas ir estas Margusas Murakas. Akivaizdžiai pranašesnei technikai absoliučioje įskaitoje pasipriešinti negalėjo niekas, o sugedus M. Murako „Toyotai“ ralyje triumfavo S. Girdauskas su „Ford Focus WRC“, pusantros minutės aplenkęs būsimą Lietuvos ralio čempioną Vytautą Švedą ir R. Lipeikį, kuriuos savo ruožtu skyrė 56 sekundės.
2007 metais pasikeitė ralio organizatorius – juo tapo B. Vanago vadovaujama „Pitlane“ įmonė. Ralis gavo ir pagrindinį rėmėją, kuriuo tapo „Sampo“ bankas – tokiu būdu organizavimo kokybės kartelė kilstelėta į viršų, o prie starto išsirikiavo net 66 ekipažai. Atsisakyta tamsiu paros metu vykusių greičio ruožų, kurie dažnai pasiglemždavo mažiau patyrusiu ekipažus.
Atvyko ir nemažai svečių iš užsienio, o pajėgūs lietuvių ekipažai po pertraukos persėdo į galingesnę techniką. Visa tai prognozavo atkaklią ir įdomią kovą. O intrigos finale galėjo pavydėti net pasaulio čempionato etapas. Ralyje nugalėjo puikiai taktiškai sužaidęs R. Lipeikio ekipažas, kiek atsilikęs ir leidęs varžovams pravalyti trasą, o ralio pabaigoje juos aplenkęs. Vos trejomis su puse sekundės atsiliko latvio Janio Vorobjovo ekipažas, vairavęs analogišką automobilį kaip ir ralio nugalėtojai.
Trečias kiek mažiau nei po pusantros sekundės finišavo V. Švedas, nuo kurio tik kiek daugiau nei keturiomis sekundėmis atsiliko Deividas Jocius. Beje, pastarieji galėjo ir nugalėti, tačiau V. Švedas viename greičio ruože įvažiavo į griovį ir tai jam kainavo per 20 sekundžių, o D. Jociui teko nedėkinga trasos valytojo dalia.
Ralyje vėl startavo „Focus WRC“, už kurio vairo buvo S. Girdauskas. Deja, galingas automobilis greitai sugedo ir sustojęs už posūkio kiek sutrukdė J. Vorobjovui, kuriam teko taranuoti pusnį.
Ralio fanų nuoskaudai jau po metų gamta iškrėtė nejuokingą pokštą, kuomet beveik visą žiemą telkšojo balos. Organizatoriai „Pitlane“ stengėsi, kad etapas įvyktų, nukėlė jį į rezervinę datą, vis dėlto ralį teko iš viso atšaukti – lenktynininkams važiuoti pažliugusiais keliais nesaugu, o sirgaliams stovėti balose – menkas malonumas. Šis žiemos ralis būtų buvęs rekordinis – norą dalyvauti buvo pareiškę net šimtas ekipažų. Tokio didelio dalyvių skaičiaus Lietuvos ralis dar nebuvo regėjęs.
2009 metai tapo dar vienu laimėjimu Lietuvos ralio istorijoje: žiemos ralis pasikeitė kardinaliai – nusikėlė į Utenos apylinkes ir priėmė Latvijos sportininkus, kuriems, kaip ir lietuviams, tai buvo pirmasis čempionato etapas. Negana to, sutrauktos rekordinės žiūrovų minios, kuriomis iš anksto pasirūpinta: numatytos specialios žiūrovų zonos, kuriose prekiauta maistu bei užkandžiais, įrengti net biotualetai, o sušalti neleido besikūrenantys laužai.
Dėl pirmosios vietos abejonių nekilo niekam – ją nuskynė „Škoda Fabia WRC“ greitai ir užtikrintai važiavęs S. Girdauskas. Tačiau dėl antrosios pozicijos susikovė du lietuvių ir du latvių ekipažai. Nors atrodė, kad ši graži kova tęsis iki pat finišo, lemtingame posūkyje avarijas patyrė tiek V.Švedas, tiek D. Jocius.
Finiše antrąją vietą pelnė Andis Neikšanas, kuriam tai buvo treniruotė prieš Norvegijos pasaulio čempionato etapą, o nuo jo tik trejomis sekundėmis atsiliko Latvijos ralio čempiono – Aivio Egle – ekipažas.
Šįmet žiemos ralis vyks Utenos apylinkėse sausio 30 d.
