A. Lekavičiaus įgula ralio nebaigė dėl automobilio gedimo, o motociklininkai B. Bardauskas ir Š. Paliokas - dėl traumų.
„Džiaugiuosi, kad ralio metu nepadarėmė „stogo“, - gera nuotaika spinduliavo šturmanas A. Juknevičius. – Viską iškentėjome. Galimybių anksčiau laiko baigti lenktynes turėjome gausybę. Būti viename ekipaže su Aurelijumi labai sunku. Jei mes gyvenime taip šauktume ant savo žmonų, būtume seniai išsiskyrę.“
„Laimė mums sekėsi. Noriu visiems padėkoti už tokį šiltą sutikimą Lietuvoje ir šio sporto entuziastų kantrybę sekant mūsų rezultatus, - sakė jau 5-ame Dakaro ralyje dalyvavęs A. Petraitis. – Viską darėme iš dalies ir tam, kad jūs Lietuvoje nebūtumėte nusivylę. Mūsų komandos mechanikai buvo „super“. Kiekvieną rytą mūsų laukdavo beveik naujas automobilis. Be mechanikų rankelių toli būtume nenuvažiavę.“
Kito automobilių ekipažo pilotas A. Lekavičius buvo santūrenis už kolegas.
„Linksmų istorijų neišgyvenome, o pasakoti apie liūdnas per tokį sutikimą – ne laikas. Šaunuoliai vyrai. Tai neeilinis lietuvių pasiekimas. Mums 6 tūkst. km stumti savo automobilį be variklio buvo per sunku.“
Motociklų klasėje 99-ąją vietą tarp 113-os konkurentų užėmęs panevėžietis M. Slapšys kalbėjo, kad iškovota pozicija jam nėra reikšminga.
„Kaip ir sakiau prieš lenktynes, mano tikslas buvo finišuoti. Visos motociklininkų lenktynės Dakare baigiasi po penkių pirmųjų dienų. Keičiasi tik kokių 10-ies varžovų pozicijos turnyro lentelėje – aukštyn-žemyn. Įspūdžiai ir nuotykiai, linksmi ir liūdni atsitikdavo kasdien. Idėją dalyvauti ralyje brandinau keletą metų, o aktyviai rengiausi jam - pusmetį. Dabar po mėnesio svajoju važiuoti slidinėti į kalnus“, - pasakojo M. Slapšys.
Po trijų lenktynių dienų traumą patyręs B. Bardauskas, savo pasirodymą ralyje vertino teigiamai.
„Vertinu teigimai. Trauma sutrukdė pasirodyti geriau. Šis ralis buvo, tarsi, startas būsimoms varžyboms.“
B. Bardauskas prisiminė, kaip trasoje susižeidė.
„Traumą patyriau 3-ią dieną, pačioje greičio ruožo pradžioje. Kritau „lygioje vietoje“, kai pataikiau į duobę, padengtą dulkėmis. Verčiausi ir lūžo ranka. Kai kenti skausmus, jau imi negalvoti apie lenktynes. Po avarijos mane aplenkė Mindaugas su Šarūnu. Už kelių kilometrų aš jau radau akmenyse gulintį Šarūną“, - dėstė B. Bardauskas.
Trasoje padėjęs varžovui iš Prancūzijos, B. Bardauskas vėliau kartu su kolega gesino savo atvirą liepsna degiusį motociklą ir tą vakarą buvo poilsio kaimelio žvaigždė.
Tame pačiame trečiame ruože ranką susilaužęs Š. Paliokas tikino, kad ralyje jis nespėjo pavargti.
„Esu įsitikinęs, kad motociklas pati geriausia lenktynių priemonė, o automobiliai ralyje nereikalingi, - juokavo Š. Paliokas. – Įveikiau tik tris ruožus, todėl pavargti nespėjau. Perspėjau Balį, kad važiuotų atsargiau, o po kelių kilometrų nesėkmė ištiko jau mane. Pradžioje daktarai nenustatė rankos lūžio. Tiksli diagnozė paaiškėjo tik po trijų dienų. Tada organizatoriai man nupirko bilietą į Lietuvą. Praėjusį šeštadienį buvo atlikta operacija – būsiu sveikas.“
Po lenktynininkų pasisakymų, juos sveikino oficialūs asmenys, rėmėjai, kolegos, bičiuliai ir draugai bei artimieji.
Visus pralinksmino Lietuvos automobilių sporto federacijos naujojo prezidento Gintaro Furmanavičiaus sveikinimas.
„Jūsų maratonas tęsėsi taip ilgai, kad Lietuvoje spėjo pasikeisti autosporto valdžia. Jūs įveikėte ne tik Argentinos ir Čilės smėlynus bei dykumas, svarbiausia, kad jūs įveikėte save“.
Dakaro ralio dalyvių vakaronė toliau tęsėsi neformalioje aplinkoje.
Sausio 3-17 d. Argentinoje ir Čilėje vykusio Dakaro ralio (9500 km) dalyviams teko įveikti kilometro aukščio palaido smėlio kopas, Andų kalnų perėjas, Atakamos dykumą bei kaktusų giraites.
