"Sėkmė mus šįkart aplenkė, bet tuoj pat ir sugrįžo. Net nežinome nuo ko pradėti įvykių aprašymą, bet patirtis ir nuotykis buvo fantastiški", - teigia lenktyninkai.

"Automobilis mus pavedė ir didesnių ar mažesnių gedimų turėjom kasdien. Pirmajame etape teko stoti dėl aukštos variklio temperatūros ir, kaip paaiškėjo po to, tai buvo lemtingas įspėjimas, trečiajame, po 150 km, "netekome" vairo stiprintuvo.

Ketvirtajame etape - kaistantis variklis jau po 8 km, bet Gintas išėmė termostatą ir tam kartui lyg ir viskas susitvarkė. Tada buvo pirmosios kopos - mašina važiavo fantastiškai, neįstrigom nė karto, vėlgi palikdami kitus ekipažus kastis smėlyje...

Bet dykumoje galioja taisyklė: kai einasi gerai - turi laukti siurprizų. Taip atsitiko ir mums: automobiliui stabtelėjus ant kopos viršūnės, pratrūko vandens išsiplėtimo bakelis.

Ir nuo čia prasidėjo mūsų nesėkmių grandinė. Gintas turimom minimaliom priemonėm pataisė aušinimo sistemą, atjungdamas išsiplėtimo bakelį, bet kol taisėme automobilį – sutemo, o mūsų serviso sunkvežimis dar toli.

Norėdami dar tęsti lenktynes, nusprendėm rizikuoti ir dabar manome, kad tai buvo klaida... Užtat galim pasakyti, jog padarėm viską kad tęsti lenktynes.

Staiga pamatėm, kad iš išmetamojo vamzdžio veržiasi balti dūmai, pasigirdo keisti garsai bei pasirodė tepalas iš variklio. Toje vietoje ir likome stovėti, labai nepalankioje vietoje.

Paskutinė mūsų viltis buvo serviso sunkvežimis, bet jo taip ir nesulaukėm ir likome nakvoti dykumoje. Nuo to momento viskas pradėjo po truputį klostytis į gerąją pusę.

Organizatoriai pasakė, kad pagalba atvyks gal po 24 ar 48 val. Apie vidurdienį atvažiavo “sweeperis”, t.y. paskutinis sunkvežimis, kuris “uždaro trasą” ir surenka visus nelaimėlius. Teko pasirašyti, kad liekame prie mašinos ir ralio organizatoriai už mus daugiau neatsakingi... Tačiau jie paliko blokelį vandens bei truputi maisto. Beje, apie vandenį: nors turėjome jo visus kampus prisikimšę, viską supylėme į aušinimo sistemą..

Kitą rytą, kol sunkvežimis dar buvo taisomas, iš kažkur pasirodė “vietiniai”, siūlantys pagalba "tik už 4000 eurų"...

Ištempimo procesas sunkvežimiu buvo gana sudėtingas, bet jis pavyko.

Išvažiavę į plynę lengviau atsidusom, tačiau ten laukė kiti “nelaimėliai” su panašiom problemom. Kaip paaiškėjo vėliau, tą naktį dykumoje liko net 3 “Desert Warrior” automobiliai su ta pačia turbokompresoriaus gedimo problema. 2 iš jų, tame tarpe ir mus, sunkvežimis ištempė iki asfalto už 60 km, o 3-ias liko laukti “vietinių” pagalbos. Aišku, už pinigus.

Žodžiu, visa virtinė “X faktorių”, nulėmusių mūsų nepakartojamą nuotykį, kokio niekada nepatirtum važiuodamas, pavyzdžiui, su visa gamykline komanda ir organizacija…

Galbūt iš šono mes atrodom kaip tikri nelaimėliai, kuriems nepasisekė baigti lenktynių, tačiau šis ralis mums davė nerealių įspūdžių ir patirties, kurių net neįmanoma aprašyti. Savotiškai likimas, atimdamas mūsų svajonę išvysti Dakarą, kompensavo ją nuotykiu.

O to nuotykio nepamiršim visą gyvenimą: sutiktas sunkvežimio ekipažas, “Rally Raid UK” komandos kolegos, naktys dykumoje ir net “vietinis”, kuris su keturračiu antrą rytą atvežė kavos ir duonos!

Naktį kartu su sunkvežimio vyrais ir ekipažu iš Gvadalupės nakvojome viešbutyje Ouarzazate. Atvykome ten, iš kur lenktynių karavanas jau seniai išvykęs. Taigi, toliau keliausim į keltą Tanžere, o Ispanijoje spręsim, kaip parsirasti namo. O kad būtų linksmiau, galim pasakyti, kad visi mūsų daiktai liko anglų sunkvežimyje, kuris šiandien jau Mauritanijoje, taigi esame kaip stovime.

Mūsų išvados apie automobilį: niekam tikęs akmenuotose trasose, nes vibracija viską “atkratė” (kaip sakoma, trūko meilės kiekvienam varžteliui), ir tikrai fantastiškas kopose. Net neabejojam, kad jei ne pastovios problemos su variklio temperatūra - būtume pasiekę puikių rezultatų Mauritanijos kopose. Bet yra kaip yra", - pasakojo Gintas ir Milda Petrai.