Su D. Dunduliu kalbamės apie ryškų pėdsaką vaikystėje palikusius žmones, apie jo jaunystės keliones į Maskvą ir iš ten pargabentus pilnus krepšius trintukų ir pieštukų, apie pirmąjį „Žiguliuką“ ir prekystalį, apie darbą Vokietijos sandėliuose. Apie tai, kaip žingsnis po žingsnio augindamas verslą, D. Dundulis sukūrė vieną didžiausių lietuviško kapitalo bendrovių.
Prisimena su nostalgija
Penktadienis pagrindinėje „Norfos“ tinklo administracijos būstinėje – netipiška diena. Jau ketvertą metų jos darbuotojai darbą baigia apie antrą valandą dienos.
„Pastebėjau, kad penktadienio popietę darbuotojai jau mažai ką benuveikia, todėl nemačiau reikalo jų laikyti tik tam, kad prabūtų tą laiką. Žmonės juk puikiai žino, kad jeigu nepadarė savo darbo, vis tiek turės jį atlikti“, – vėliau apie tokį sprendimą pasakys D. Dundulis.
Būsimasis verslininkas gimė Akmenėje, veterinarijos gydytojo ir ekonomistės šeimoje. Labai greitai šeima persikraustė į Pajiešmenius, dar vėliau – į Gruzdžių miestelį Šiaulių rajone. Nepriklausomybės laikais jo tėtis iki pensijos apie du dešimtmečius dirbo Gruzdžių seniūnu.
„Tėvai daug dirbo, tai Pajiešmeniuose mane prižiūrėdavo bevaikiai kaimynai. Apie juos man liko nuostabūs atsiminimai. Iš ten išvažiavome, kai man buvo šešeri, tai vasaromis ir vėliau pas juos atvažiuodavau. Būdavo, kad tėvai susiruošdavo į Palangą, tai aš griežtai atsisakydavau. Tai jie važiuodavo prie jūros, o mane nuveždavo pas tuos kaimynus“, – prisimena pašnekovas.
Jis teigia nežinąs, kiek tame tiesos, bet buvo pasakojama, kad toji močiutė, kuri juo rūpinosi, buvusi Antano Smetonos gaspadinė Taujėnuose: „Tai, kad ji puiki gaspadinė, nekas negalėjo ginčytis, nes valgyti pagamindavo praktiškai iš nieko ir labai skaniai. Abu daug skaitydavo, todėl jų dėka pamilau knygas. Senelis piešė, žvejojo, grybavo, tai man nebūdavo nei vienos laisvos dienos. Tų žmonių manyje liko labai daug“, – nostalgiškai viena svarbiausių vaikystės patirčių pasidalijo verslininkas.
Ravi iki šiol
D. Dundulio vaikystė buvo panaši, kaip ir daugelio kaimo vaikų – reikėjo padėti tėvams nudirbti nemažai ūkio darbų. Vos dešimties sulaukęs būsimasis verslininkas jau darbavosi kolūkyje, o kiek vėliau – ir statybose.
„Kolūkyje ravėdavau daržus, tai tie pinigai, kuriuos užsidirbdavau, likdavo man. Ravėdavome po kokias aštuonias valandas. Visi, kam tai teko patirti, žino, koks tai sunkus darbas. Grįžti namo, o per televiziją kokį plenumo posėdį transliuoja, tai galvodavau: „O, kad taip juos visus dabar į tuos laukus nuvarius paravėti. Iš šiandien kartais tokių minčių kyla, kai žvelgiu į kokį Seimo posėdį“, – juokiasi pašnekovas.
Ir dabar, sako, savo sodyboje maždaug dešimties arų daržą kaipmat nusiravi, talkos nereikia.
Iš tėvų namų į tuometinį Panevėžio politechnikumą D. Dundulis išvyko dar neturėdamas keturiolikos metų. Besimokant pirmame kurse mirė sunkiai sirgusi mama.
Baigęs politechnikumą jis įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabartinis Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Dar besimokydamas pirmame kurse būsimasis „Norfos“ vadovas, nenorėdamas imti pinigų iš tėvo, ėmė ieškotis darbų. Viena jo svajonių tuomet buvo tapti paštininku, tačiau ten įsidarbinti nepavyko.
Netrukus jam teko patirti sovietinės armijos skonį. Šalia Maskvos tarnavęs D. Dundulis sako, kad jam toji tarnyba tapo vienu pagrindinių charakterį formavusių veiksnių. Ji padėjo geriau pažinti žmones, praplėtė akiratį.
Sovietinėje armijoje jis neištarnavo nė pusantrų metų: „Rugpjūtį gavau atostogų, o kai grįžau į dalinį, paaiškėjo, kad išėjo įsakymas paleisti aukštosiose studijuojančius vaikinus. Pamenu, kažkas dar pajuokavo, ko aš iš viso grįžau. Bet grįžti privalėjau, kitaip būtų blogai pasibaigę. O spalį jau buvau Lietuvoje“.
