Tai verslininkas-filosofas, kuriam patinka ieškoti priežasties ir pasekmės dėsnių, kuriam patinka galvoti, analizuoti įvairius gyvenimo reiškinius, procesus ir rasti atsakymus.
Tai verslininkas, kuris teigia vertinantis duotą žodį ir pasitikėjimą laiko neįkainojama vertybe. Vien todėl kartą draugui be jokio skolos raštelio paskolino tris milijonus.
Sužinojusi šią istoriją panorau truks plyš savo akimis pamatyti tą žmogų – „Iris“ bendrovės savininką Algirdą Navicką. Keisto sutapimo dėka smalsumas pas jį nuginė per jos 29-ąjį įmonės gimtadienį.
Dvynukų ir Mindaugų įmonė
Yra tokių bendrovių, kurių pavadinimas tarsi į kraują įaugęs. Apie jas dažnai nekalbama, tiesiog žinai, kad jos egzistuoja, tarsi koks stabilumo garantas. Dažnas net ir nepasakytų, tai lietuviško ar ne kapitalo įmonė.
Ir yra tokių verslininkų: žinai, kokią įmonę valdo ar vadovauja, bet ne daugiau.
Viena iš tokių įmonių man yra „Iris“, kurios iškabą jau kone tris dešimtmečius galima išvysti visuose didžiuosiuose miestuose.
Ir vienas iš tokių vadovų yra jos įkūrėjas A. Navickas, apie kurį dar neseniai praktiškai nieko nežinojau.
„Nemanau, kad apie mano darbą žmonėms gali būti įdomu skaityti“, – pasitinka ir specifine, tik Alytaus gyventojams būdinga tarme prabyla vienas iš apdailos medžiagų ir vonios įrangos prekybos įmonių „Iris“ įkūrėjų – A. Navickas.
Gal kas nors ir bandys užginčyti, bet pašnekovas gali faktais įrodyti, kad ši bendrovė buvo pirmoji Lietuvoje, kuri pradėjo prekiauti keraminėmis plytelėmis ir iki šiol išliko šios srities lydere.
Tiems, kas norėtų geriau perprasti kompanijos ir jo vadovo filosofiją, siūlyčiau užsukti į „Iris“ internetinę svetainę, kur yra pristatomas įmonės tikslai, jos darbo stilius, čia dirbantys žmonės, žalingi įpročiai ir kiti dalykėliai. Tiesa sakant, dar neteko matyti tokio žaismingo kompanijos apibūdinimo. Čia sužinai, kad bendrovėje dirba įspūdingas skaičius dvynukų – net 30 porų, jog dominuoja Mindaugai, kodėl saugomos ir branginamos blondinės ir netgi kodėl ilgai užtrunkama WC.
Įkvėpė Dzūkiją pamėgusi gėlė ir Ireniejus
Iris, kitaip – lietuviškas vilgdagis yra lelijažiedė gėlė, kurios prigimtinė, laukų, miškų spalva yra geltona. Dzūkijos miškuose ir pelkynuose šiuo metu – pats jų žydėjimas.
„Maža to, mano draugas, su kuriuo pradėjome šį verslą, yra Ireniejus, o mes jį vadindavome Iriu. Tokios buvo dvi sąsajos. Tuo metu taip pat buvo madinga įmones vadinti moteriškais vardais. Pagalvojome: jeigu mūsų sritis yra apdaila, susijusi su grožio kūrimu, o iris yra gėlė , vadinasi tai turi dvigubą prasmę“, – paklaustas apie mintį, kuri padiktavo įmonės pavadinimą, sakė vienas iš jos įkūrėjų.
Yra trejetas „Iris“ partnerių – tai Delfi.lt kalbinamas A. Navickas, jau minėtas Ireniejus Mulerskas bei Tadas Zdanavičius.
Kai vyrai ėmėsi verslo, buvo tik geri pažįstami: su Tadu kartu studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technikos universitetas), o Ireniejus nuo vaikystės gyveno kaimynystėje – prie Nemuno įsikūrusiame privačių namų kvartale, kurį nuo seno alytiškiai vadina Kurortu.
Apie V. Visockio apdainuotą Vačą
Po radioelektronikos studijų, jau dirbantį Alytaus šaldytuvų gamykloje, Algirdą pašaukė į sovietinę armiją.
„Ja na Vačū jedu plačią, vozvrasčiajus chachačia“ („Aš prie Vačos važiuoju verkdamas, o grįžtu – kvatodamas“), savo dainoje „Upė Vača“) dainavo Vladimiras Visockis.
Panašiai nutiko ir A. Navickui, kuris atsidūrė prie V. Visockio apdainuotos Vačos.
Jo tarnyba toji armijoje jau apipinta legendomis. Apie tai, kaip jis ten verslą įsuko ir bulvių sodinimo ir auginimo paslapčių vietinius mokė.
„Tarnavau pagal specialybę, tai buvo susiję su radioreliniais ryšiais. Tais laikais kas 40 kilometrų stovėjo stacionarios antenos, kuriomis buvo perduodama informacija. Tu sėdi vidury lauko aptvertoje teritorijoje, su tavimi kokia dešimtis kareivių ir tu vienas, karininkas. Maisto atveža mėnesiui. Civilizacija – Vačos darbininkų gyvenvietė buvo už kelių kilometrų“, – to meto prisiminimais dalijosi jau po studijų sovietinėje armijoje atsidūręs Algirdas.
Jis juokiasi, kad ten tik radijo ryšys buvo geras, o visa kita... O išgyventi kažkaip reikėjo. Arklį turėjo, su kuriuo vandens atsiveždavo, bet iš pradžių teko skurdokai maitintis. Todėl Algirdo iniciatyva atsirado triušiai, vištos, buvo sodinamos bulvės, svogūnai, pomidorai, agurkai, kopūstai ir kitos daržo gėrybės.
Jis prisiminė, kad kaimo moterėlės eidavo žiūrėti, kaip kareiviai šeimininkauja.
„Būdavo, kad mane kelioms dienoms iškviesdavo į Gorkį. O tie kareivėliai buvo dažniausiai iš Leningrado, Maskvos ir nelabai suprasdavo, ką su ta žeme daryti, kaip derlių prižiūrėti. Buvo vienas baltarusis, tai jis nors žemę mokėjo arti. Vieną kartą, išvažiuodamas į centrą, aiškinu kareiviams: „Jūs vakare užklokit lysves plėvele, o ryte kuo anksčiau nuimkit.“ Grįžtu, vaikšto moterėlės ir giria: „O čia tai ūkininkai, o čia tai šeimininkai“. Pasirodo, buvo kruša ir visame kaime daržus išdaužė, o mano kareiviai pamiršo nuimti plėvelę ir derlių išsaugojo“, – juokiasi kariuomenėje ūkininku tapęs Algirdas.
Kariuomenės vyresnybė norėdavo, kad vyrai savo užaugintu geru pasidalintų.
„Sakydavo, gal gali kokį triušį užmušti ar vištai galvą nusukti, raugintų kopūstų kibirą įdėti. Vaišint vaišindavau, bet išsivežti į namus neduodavau. Kadangi maitinausi kartu su kareiviais, o man nemokamas davinys nepriklausė, aš prisidėdavau nupirkdamas to, ko reikia – triušių vištų, sėklų. Jeigu būčiau valdžiai atidavęs, būčiau visus apvogęs. Jeigu buvo lemta man nustatinėti tvarką, tai toji tvarka buvo tokia,“ – kariuomenės viršenybei nepakluso Algirdas.
Taigi, kartą per savaitę visi kartu su Algirdu tarnavę kareiviai valgydavo triušieną ar vištieną. Ir visada turėjo kitų darže užaugintų gėrybių.
Miesto vaikas sako pats savo namuose auginęs triušius, o kaip daržoves užauginti, teiraudavosi mamos.
„Reikėjo sodinti bulves, tai pabandžiau arti. Kareiviai stebėjosi, sakydavo, kad bulvės pas juos su kastuvu sodinamos ir netikėjo, kad mums pavyks jas užauginti. Bet iš trečio karto vagos gavosi tiesios tiesios“, – pasakojo Algirdas.
Pasak jo, daugiau ten ir nebuvo ką veikti. Sako, stengėsi priešintis dedovščinai, nes vėliau tai tampa sistema: „Arba tam priešiniesi, arba ir tu tampi jos dalyviu. Tu viliesi, kad kareivis vykdys, ką tu pasakei, bet kai tavęs nėra, jis vykdo „senių“ reikalavimus. Kovojau su tuo visomis priemonėmis. Džiaugiuosi, kad asmeninį ginklą buvau palikęs seife Gorkyje, nes jei būčiau jį turėjęs, nežinau, kuo viskas būtų baigęsi. Žmonių mažai, o situacijų buvo visokių.“
Nusipirko brokerio vietą
Po armijos A. Navickas pradėjo dirbti Kauno skaičiavimo technikos gamybinio susivienijimo Alytaus padalinyje. Skaičiavimo centruose reikėjo remontuoti skaičiavimo techniką. Čia dirbo penkerius metus, vėliau „Alitoje“ – trejetą metų skaičiavimo centro viršininku.
Prasidėjus kooperatyvų erai iš pradžių su draugais Alytuje jis atidarė kompiuterinių žaidimų saloną.
Kai nutrūko ekonominiai ryšiai su Rusija, Lietuvoje įsikūrė dvi prekių biržos – Baltijos ir Lietuvos biržos.
„Susimetę paskutinius pinigus, biržoje nusipirkome brokerio vietą ir pradėjome prekiauti. Prekiavome viskuo, kuo galėjome. Bet tos biržos ilgai negyvavo“, – prisiminė pokalbininkas.
Privatizacijos metu vyrai susirinko iš giminės investicinius čekius ir Alytuje įsigijo galanterijos parduotuvės patalpas.
„Vis dar dalyvavome prekių biržoje, bet jau pradėjome galvoti apie specializaciją“, – sakė jis.
Tuo metu iš Gardino į Alytaus turgų buvo vežamos baltarusiškos plytelės. Bet jų tai būdavo, tai – ne, o poreikis buvo stabilus. Pradedantys verslininkai nukeliavo į Minsko gamyklą tartis dėl didesnių kiekių.
„Buvo didelis prekių deficitas. Kokių bepasiūlytum, viską perka. Net indišku linoleumu, kuris buvo veltiniu pamuštas, prekiavome. Labai greitai pradėjome ieškoti kitokių plytelių Vakarų Europoje. Infliacija didelė, turi mąstyti, ar parduoti šiandien, nes ryt parduosi brangiau. Galvoji, ką su tais pinigais daryti. Ir atrodo, kur ta riba, nebesupranti, kaip taip gali būti, o ta kaina vis kyla ir kyla. Ir galvoji, kiek tą kainą gali kelti. Tada kilo mintis mūsų parduotuvėje atidaryti valiutos keitimo punktą. Iš pradžių pinigus nešdavome į banką, o paskui nusprendėme: kam mums nešti, jei šiandien supirks dolerį po 400 vagnorkių, o rytoj jau gali juos parduoti už 430. Pradėjom laikyti supirktą valiutą, nes banko taisyklės to nedraudė. Supratome, kad tai yra būdas ir patiems apsisaugoti nuo infliacijos“, – trijų dešimčių metų senumo laikus prisiminė pašnekovas.
Gaujos nenorėjo palikti ramybėje
Aršiais privatizavimo laikais Alytuje siautė ne viena grupuotė.
A. Navickas juokiasi, kad gal dėl to, kad buvo jaunas, kvailas ir todėl drąsus buvo, pavyko išvengti gaujų reketo.
Tačiau jis neslepia, kad buvo pakliuvęs ne tik į Alytuje siautusios Plikių gaujos akiratį, bet kur kas rimtesnių bėdų kilo Kaune, kai ten buvo atidaryta pirmoji „Iris“ parduotuvė.
Kauniečiai reketininkai kaipmat nusprendė apmokestinti Alytaus verslininkus. Tuomet A. Navickas kreipėsi į veiklą pradėjusią pirmąją nepriklausomoje Lietuvoje saugos tarnybą – Ekskomisarų biurą. Per susitikimus su Kauno banditais buvo daromi įrašai. Pašnekovas tik vėliau sužinojo, kad po susitikimų su banditais saugos tarnybų darbuotojų jis slapta buvo lydimas nuo Kauno iki Prienų.
„Tik po kiek laiko supratau, kad tą situaciją vertinau gana paviršutiniškai. Aš tai nesupratau, kokia rizika, o man talkinęs Ekskomisarų biuras puikiai tai suvokė. Gal matė, kad jaunas ir kvailas ir mane saugojo. Ir kažkokiu būdu kauniečių reikalas buvo sutvarkytas. Matyt, juos perspėjo, kad nereikėtų mūsų liesti ir problemų neliko.
Vilniaus brigadai mes tikriausiai buvome per maži, mūsų parduotuvė buvo užkampyje, taigi jokių incidentų nebuvo.
Alytuje buvo apsireiškusios vietos gaujos. Labai gražiai papasakojo, kad reikės mokėti.
Beje, kai reketininkai kalbėdavo, nesakydavo tų žodžių, kurie būtų tiesioginio reketo įrodymas.
Siūlydavo pagalbą, jei kiltų kokių nors problemų. Pokalbiai skambėdavo taip, tarsi du normalūs asmenys tartųsi dėl verslo. Nors aš ir provokavau, ekskomisarai įrašinėdavo, man buvo išaiškinta, jei žodžio apie reketą nėra, tai tiesiog vyksta dialogas apie nieką, apie orą.
Taigi, jie atėjo, pasikalbėjom, o po trijų dienų ant parduotuvės palangės buvo padėtas sprogmuo ir suprogdintas. Išdužo stiklai, bet niekas nenukentėjo. Paskambinau tam, kuris pirmas pas mane buvo atėjęs. Sakau: „Mes lyg ir susitarėm, kad tu mus saugosi, tai dabar tavo darbas surasti tą, kuris tai padarė. Nes mes patyrėme nuostolių, tai kas mums juos kompensuos“.
Tai buvo tarsi žaidimas, – jie žaidė savo, o aš savo žaidimus. Bet jei būtų mane rimčiau pagąsdinę, nežinau, kaip ten viskas būtų pasibaigę. Tik jau vėliau paaiškėjo, kad jie tarpusavyje buvo susipykę, ir padėdama sprogmenį prie parduotuvės viena pusė pademonstravo, ką ji gali. Bet mes nei karto nemokėjome nei Alytaus, nei Kauno, nei Vilniaus ir viskas baigėsi gerai“, – anuos laikus prisiminė pašnekovas.
Dividendai – tik po šešiolikos metų
Kalbantis su Dzūkijos verslininku buvo galima susidaryti įspūdį, kad tuomet pinigai upeliais sruvo. Tačiau pašnekovas su tuo nesutinka: „To niekada nebuvo, kad nežinotume kur dėti pinigus. Galėjome pirkti daug prekių, bet neturėjome pinigų. Kol tas prekių virtimo pinigais ratas apsisuka, ilgai užtrunka. Jeigu teko įkeisti savo asmeninį butą bankui, tai apie kokį perteklių kalbame. O taip pat buvo reikalingos nuolatinės investicijos. Pirmuosius dividendus išsimokėjome, kai įmonei buvo šešiolika metų. Mums visada jų trūko. Tiekėjams sakydavome: „Ar galime susitarti, kad mes jums pinigus už prekes grąžinsime po metų“. Taip buvo kalbama su ispanais ir jie sutiko“, – iki šiol už parodytą pasitikėjimą dėkingas pašnekovas.
Ispanija ir Italija yra plytelių šalys. Artimiausi ryšiai Alytaus verslininkus siejo su Ispanija. Pirmasis „Iris“ užsakymas buvo 16 plytelėmis pakrautų konteinerių. Algirdas juokiasi, kad ispanai to dar nebuvo patyrę: „Pirkėjas, kuris niekada pas juos nesilankė, staiga nuperka tokius kiekius plytelių. Jiems tai padarė įspūdį. Atsiuntė žmogų pasižiūrėti, kas gi čia vyksta. Sakydavau, kad jei mes turėtume daugiau prekių, daugiau jų ir parduotume, bet mes neturime pinigų joms nusipirkti. Nežiūrint gan primityvių mūsų aiškinimų, jiems tai tiko. Ir mes laikėmės savo žodžio. O jie mumis tikėjo. Būdavo, atidėdavome mokėjimą metams, o už tuos pinigus pirkdvome kitas prekes“.
Tiek Ispanijoje, tiek Italijoje veikia kokie trys šimtai gamintojų: tarp jų yra kelios dešimtys pasaulyje garsių, ir apie šimtas orientuotų į vidurinę ir aukštesnę klasę.
„Pirmam pirkimui rinkomės iš katalogų, buvo ir visiškai nesąmoningų pasirinkimų, bet kai nesupranti, tai atrodo gražu“,– su šypsena prisimena pokalbininkas.
Vizitinė kortelė – plytelės
„Iris“ vadovo kabineto duris pravėriau su išankstine nuostata, kad įmonės parduodamos prekės nėra pigios.
„Kai sakote, kad nėra pigi, kalbate, kaip jums atrodo. Tai nepatikrinta nuomonė. Bet nieko nuostabaus. Mes irgi anksčiau galvojome taip: jeigu tu įsirengi parduotuvę ne kokioje klėtyje, o normaliai, tai būtinai turi būti brangu. Nebūtinai. Didžioji mūsų asortimento dalis yra priskiriama vidutiniam segmentui, bet mes turime ir prabangių gaminių. Yra ir paauksuotų ir tai ne aukso parodija, bet jos iš tiesų gražios“, – pasakoja verslininkas ir čia pat prisimena, kad statydamas namą pats įsitikino, kad jos jam patinka, bet visiškai netinka. Bet yra žmonių, turinčių kitokią nuomonę, kitokį skonį, kitokį matymą.
„Iris“ buvo pirmoji plytelių pardavėja Lietuvos rinkoje. Galvojantiems kitaip Algirdas sako: „Manau, kad kažkas bandys tai užginčyti, ir net žinau kas, bet iš tiesų dar prieš tuos 16 konteinerių pas mus buvo atvažiavęs Šveicarijos pilietis, kuris prisistatė penkiasdešimties tokių gamyklų atstovu. Jis priklausė tai pirmosios bangos pardavėjų grupei, tokiems, kurie arba visus apmauna, arba penkis kartus brangiau parduoda. Paskui juos išstūmė protingas verslas. Šveicaras plyteles iš Ispanijos traukinių vežė neįsivaizduojamai ilgai. Sumokėjome pinigus, bet kaip jis mūsų neapgavo, neįsivaizduoju. Matyt, mums pasisekė. Kai atsivežėme, dar niekas plytelėmis tokiais masteliais neprekiavo, tik vėliau pradėjo vežti ir kiti. Jie tapo įvairių gamintojų atstovais“, – neįvardindamas konkurentų pasakojo „Iris“ savininkas.
Tokiais mastais, sako, ir dabar niekas neveža plytelių. „Iris“ plyteles tiekia ir kitiems prekybos tinklams, tik šie nenori apie tai viešai kalbėti.
Plytelės yra „Iris“ vizitinė kortelė.
„Mes geriausiai apie jas išmanome. Šioje srityje turime daugiausiai kompetencijos, nes turime žmonių, kurie dirba nuo pradžių pradžios. Turime daug kitų prekių, bet plytelėmis prekiaujame jau 29, o kitomis – tik 20 metų“, – argumentus dėsto pašnekovas.
Kiniškų plytelių istorija
Tarp „Iris” parduodamų itališkų, ispaniškų plytelių galima rasti ir vokiškų. Vieni stipriausių jų partnerių yra lenkai.
Verslininkas pasakoja bandęs prekiauti iš plytelėmis iš kitų šalių, bet pasirodė, kad neverta: „Pasakysiu apie kinišką plytelę. Paimi ją, pili vandenį ir jis kiaurai bėga. Klausi pas juos, kodėl taip yra. O jie: „Bet gi jūs nesakėte, kad taip neturi būti“. Ten nėra taip, kad nėra supratimo apie kokybę, ten iš viso kitas supratimas. Nes jeigu nori kainos ir nepasakai, kaip turi būti, jie padarys taip, kaip jie nori. Pabandyti reikėjo, bet kol išsiaiškini tas peripetijas, tai neapsimoka tuo užsiimti. Kam reikalingi nusivylę pirkėjai? Rasti gamintojų nėra sudėtinga, jie visi tik džiaugiasi, kad jų gaminius perka. Žvalgėmės ir Brazilijoje, ir Olandijoje, bet kartais užtenka pažiūrėti, kad žinotum, jog nereikia pirkti“.
Apie turtuolius vargšus
Verslininkas, paklaustas, ar buvo kada nors buvo apgautas, su juo nebuvo atsiskaityta, įvardijo keistą paradoksą: „O ką vadinti apgaule? Jei mes parduodame be apmokėjimo, nes yra tokia rinka, tai mes visada rizikuojame. Pinigus prarandi ne dėl to, kad kažkas nori apgauti, bet dėl to, kad pirkėjas skaičiuoti nemoka ir pats juos praranda. Bet jei mes kalbame apie sąmoningą apgavystę, tai tokio atvejo nebuvo. Bet praradimų buvo, ypač Rusijos rinkoje, nes atėjo krizė, jie patys užsilenkė, negalėjo susimokėti. Bet jeigu suvesti skaičius, tai didžiausi praradimai Lietuvoje, kur mes daugiausia prekiavome. Kokios krizės ar negandos kai ateidavo, tai jos paveikdavo pirkėjus ir būdavo atitinkamos pasekmės“.
Jau vėliau, vaikštinėjant po pardavimų salę, A. Navickas įvardijo vieną paradoksą, su kuriuo, sako, susiduria ne tik jis, bet ir kiti prekybininkai, statytojai ar gamintojai, – neretai vėluoja ar iš viso nenori susimokėti turtingi pirkėjai, kuriems kažkodėl atrodo, kad jie turi privilegijų ir gali taip elgtis.
Rusijoje prarasti milijonai
Stebint įmonės metinių apyvartų kreivę, iki krizės pastebimas įspūdingas augimas. Ypač į akis krenta prieškriziniai metai. Verslininkas pripažįsta, kad tų skaičių pasiekti jau nebepavyko.
„Iki krizės mes užsiėmėme ir reeksportu. Pirkdavome plyteles Ispanijoje ir Italijoje, o parduodavome visoje Rusijoje. Įdomu, kad toje rinkoje net su pačiais gamintojais konkuruodavome: jie veždavo savo produkciją, o mes – jų, jie mus bardavo, bet buvo toks žaidimas. Dabar tų santykių su Rusija atkurti neketiname, o ir entuziazmo mažiau lieka“, – prisipažįsta verslininkas.
Jis čia pat pacituoja marksizmo leninizmo klasikus, kurie teigė: kai nieko, neturi, tai nieko ir neprarandi. O paskui viskas keičiasi.
„Dar iki šiol Rusijos muitinėje yra įstrigusių mūsų prekių. Rusija konfiskavo plytelių už 10 mln. litų, kurias buvome nupirkę tai rinkai. Vietos gamintojai nusprendė suvesti sąskaitas su tais, kurie įveža ir jiems trukdo ir į pagalbą pasitelkė muitinę. Mes laimėjome bylą prieš Rusijos muitinę, bet prasidėjo krizė ir tos plytelės Rusijoje liko, – nebuvo kam jų pardavinėti. Dar iki šiol tie likučiai yra. Tai čia ir buvo pats didžiausias praradimas“, – apie kelių milijonų litų nuostolį prakalbo verslininkas.
„Iris“ vadovas patikino, kad jam visgi skaudžiausia ne dėl prarastos pinigų sumos.
„Man šioje situacijoje skaudžiausia yra neteisybė. Ten viskas buvo neteisinga. Įsivaizduokite, ką reiškia Rusijoje laimėti tokią bylą. Bet tiems, kas prikišo nagus, toji byla be pasekmių, nes mes jau nerizikavome bylinėtis ir reikalauti iš Rusijos valstybės kompensacijos. Manau, kad Rusijoje to pasiekti neįmanoma. Beje, taip pat, kaip ir Lietuvoje“, – palygino pašnekovas.
Žaidimai, kurie nepatinka
Įsukęs verslą didžiuosiuose Lietuvos miestuose Algirdas visą laiką liko ištikimas Alytui. Čia įrengtas jo pagrindinis biuras, čia gimsta verslo idėjos. Sako, Vilniuje jam viskas per daug toli nuo gamtos.
„Ar gyventi Vilniuje būtų naudingiau verslui? Jeigu galvoji, kad tavo verslas yra Vilniuje, tai galbūt, bet jei tu galvoji, kad verslas yra visur, tai koks gi skirtumas. Juk ne vienas dirbu, mūsų padalinių vadovai išsibarstę ir po kitus miestus“, – argumentus dėlioja verslininkus.
A. Navickas prisipažįsta, kad verslininkų bei kitose veiklose sako nesąs aktyvus. Sako, ne kartą kvietė, tačiau jis turi tam argumentų.
„Tai nereiškia, kad manęs tai nedomina. Bet aš nelabai suprantu tų principų, pagal kuriuos ten buriasi. Kai čia dirbu, tai žinau, kad visas savo mintis ir pastangas nukreipiu į vieną tikslą. Todėl kitur nenoriu būti paviršutiniškas, o tiek dėmesio, kad padaryčiau ką nors reikšminga, skirti aš negaliu. Tai čia yra dilema. Galiu nueiti, kaip svečias, bet tai tik tiek. Bet tai tik vienas momentas.
Kitas dalykas, kad įvairiuose tuose klubuose bei organizacijose yra ir tokių žmonių, kurie mano galva, jei dar nesėdi už grotų, tai turėtų ten atsidurti. Tai jei aš ten dalyvaučiau, kaip turėčiau elgtis?
Užsimerkti ir žaisti žaidimus kaip mes visi gražiai atrodome. Nesakau, kad visi tokie. Bet vieniems tas žaidimas tinka, o man – ne“, – savo pozicijos neslėpė pašnekovas.
Rašytos ir nerašytos taisyklės
Kurdamas įmonę A. Navickas subūrė keturių bendražygių būrį. Iki šiol darbuojasi trise ir tarp jų nekyla jokių didelių nesutarimų.
„Kuriant įmonę kilo minčių, kad gali visko nutikti. Mes aptarėme principus, kurie reikštų, kaip mes elgsimės ateityje. Jie buvo aiškiai apibrėžti: iš bendro verslo pasitraukiantis partneris atsidurs blogiausioje pozicijoje. Kita vertus, mes ir nesiekėme, kad mūsų turimų akcijų skaičius būtų vienodas. Manau, kad lygybės principas yra neteisingas. Kadangi verslo pradžioje mums nuolat trūko pinigų, sakydavome: „Tas, kas labiau tiki įmonės ateitimi, tas ir daugiau įdeda“. Mes nuolat didinome įnašus ir mūsų struktūra gavosi tokia, kad tas, kuris daugiausia įdėjo, tai tas ir valdo. Egzistuoja ir dar viena nerašyta taisyklė – kilus ginčytiniems klausimams juos spręsti bendru susitarimu. Tačiau jeigu to padaryti nepavyksta, lemiamą balsą turi tas, kuris valdo daugiausia akcijų“, – apie vidines taisykles pasakojo pokalbininkas.
Tiesa, vienas iš verslą kartu pradėjusių bendražygių nusprendė atsiskirti, – toks buvo sprendimas.
Dėl konkurencijos nekvaršina galvos
Į klausimą apie vis didėjančią konkurenciją, pašnekovas atsakė klausimu:
„O koks yra konkurencijos matas? Kol jo neturime, negalime pamatuoti, todėl ir kalbame taip, kaip mums atrodo. Aš tokio mato neturiu. Turiu ieškoti įrodymų, ar toji konkurencija didėja. Emocionaliai galiu taip sakyti, bet tai jau būtų žingsnis į pasiaiškinimą, kodėl tu praloši. Bet jei tu neturi mato, konkurencija yra natūralios sąlygos, kurios yra ir bus visada. Ir tai yra natūralus dalykas. Tu negali tuo skųstis, nes jei tai darai, vadinasi skundiesi gyvenimu. Jeigu nesugebi būti geresniu, tai būsi blogesnis. Ir konkurencija, ir mokesčiai, ir valdžia, – visa tai yra ir bus, tai kam kvaršinti dėl to galvą. O jeigu tu manai, kad konkurencinėje kovoje gali kažką pakeisti, tai imi ir darai“.
Domina priežastys ir pasekmės
A. Navickas sako, kad jam įdomiausias užsiėmimas – galvoti. Tas galvojimas – tai ir teigiamų emocijų susikūrimas, ir saviraiška.
„Visa tai man teikia malonumą, kaip mano žmonai Laimutei gėlės“, – juokiasi.
Jam įdomus priežasties ir pasekmės dėsnis, ryšio tarp šių dviejų sąvokų ieškojimas. Jam tai įdomu svarstant ir apie savo, ar kliento naują namą, ir apie žvejybą, tarkime, kodėl draugas pagauna žuvį, o jis ne. To ryšio ieškoti galima visur, – darbe, namuose, gamtoje. Ir tai galima užsiimti bet kur.
Trys pomėgiai
Sportiškai atrodantis A. Navickas patvirtina, kad sportas visada kartu su juo: studijų laikais tai buvo dziudo ir anuome draudžiamas karatė, ir iki dabar – paplūdimio tinklinis.
„Kadangi jaunystėje neišmokau gerai šokti, su žmona Laimute apie dvylika metų taisėme spragą – šokome pramoginius šokius“, – pasakoja Dzūkijai ištikimas verslininkas.
O pats svarbiausias ir nuolatinis užsiėmimas – investicijos į vertybinius popierius.
„Man tai siekimas rizikuoti, prisiliesti prie nežinomo, rasti kažką naujo, o įdomiausia – nestabilių ir neprognozuojamų veiksnių visumą paversti kažkuo apskaičiuojamu ir suvaldomu. Šis procesas man labai įdomus, o rezultatas tenkina“, – dar vieną savo pomėgį atskleidė A. Navickas.
Trys monologai
Monologas apie paskolintus milijonus ir pasitikėjimą
Kai man buvo šešeri ar septyneri, pas mamą atėjo kaimynų berniuko tėvas ir pasiskundė, kad aš stipriai sumušiau dviem metais jaunesnį jo sūnų ir paprašė imtis veiksmų.
Mama pasikvietė mane ir prie svečio paklausė, ar viskas taip ir buvo. Pasakiau, kad ne. Tada ji kaimynui pasakė, kad tiki manimi. Daugiau apie tai nekalbėjome.
Su dviem bendraklasiais mano tėvų namuose ruošėmės abitūros egzaminams. Kiek ruošėmės, kiek kalbėjomės svarbesnėmis temomis. Apie 23 val. tarpduryje išdygo vieno iš jų tėvas. Sako: „Viskas gerai, aš tik patikrinti atėjau”.
Nesupratau, kaip gali tėvas taip žeminti sūnų. Ar jis ir jo sūnus ką nors žino apie pasitikėjimą?
Pasitikėjimas įpareigoja. Geram pažįstamam ar draugui gali paskolinti ir be skolos raštelio. Jei neteksi pinigų, neteksi ir draugo. Kuris praradimas skaudesnis? Pinigai yra tik pinigai.
Kartą žmona klausė, ar mes galime jos draugei paskolinti kažkokią sumą, kaip tą daryti ir ar verta daryti. Į klausimą: „Ar skolintum, jei nebūtum tikra, kad atiduos?”, ji atsakė – „Skolinčiau“. Paskolinom. Atidavė.
Monologas apie politikus, valdžią ir gaisrą Alytuje
Valdžia noriu tikėti ir pasitikėti. Politikas ir reputacija neatsiejami. Bet man kyla klausimas, ar reputaciją saugančių politikų Lietuvoje yra daugiau nei du ar trys.
Klasikinė prostitucija man labiau priimtina nei politinė, nes pirmoji smerkiama ir gyvuoja pogrindyje, o antroji pateisinama ir vieša.
Politikų nesuprantu, nenoriu suprasti ir jais nepasitikiu.
Kalbant apie gaisrą Alytuje, svarbiausia tai, kad aukšta valdžia save apgynė. Koks jai skirtumas, ar gaisrininko respiratorius su akiniais ar su ausinėm, svarbu, kad aprūpino. O ir gaisras, jos nuomone, buvo ne toks jau ir didelis. Ne respublikinio, o žemesnio, vietinio lygio. Tai gal galėjo alytiškiai ir patys susitvarkyti?
Monologas apie svarbius pirkėjus
Man labai svarbus buvo jūsų klausimas apie svarbius pirkėjus. Kažkas iš pradžių sutrukdė atsakyti.
Tokį klausimą visada išgirstu taip, tarsi pasitarnauti valdžiai yra kiekvieno siekiamybė ir jos suteikiama malonė.
Gerbiu valdžios institucijas, bet ne kiekvieną konkretų tų institucijų atstovą. Kai valdžios atstovas, lankydamas Alytaus savivaldybę, nevažiuos šaligatviu iki durų, o sustos prieš draudžiantį eismą ženklą, tada pradėsiu jį gerbti kaip asmenybę. Ir tada nepamiršiu, ar tokią asmenybę aptarnavome kurioje nors mūsų parduotuvėje.
