Vienas iš jų – „Švyturio-Utenos alaus“ vadovas ir Baltijos šalių „Carlsberg“ generalinis direktorius Rolandas Viršilas apie alų, įvairias jo rūšis ir porūšius pasakoja taip, kad burnoje junti vis kitą jo skonį.
Aludaris patikino, kad pandemijos sukelta krizė jų neparklupdė. Nors alaus statines, iš kurių pilstomas alus, ir buvo priversti laikinai padžiovinti, tačiau visi kiti rodikliai neprivertė liūdėti.
O pokalbį, kaip ir dera prie pandemijos ištikto Lietuvos atvaizdo, pradėjome nuo rimtų dalykų.
– Kokių veiksmų koronaviruso pandemijos akivaizdoje jūsų vadovaujama bendrovė ėmėsi darbuotojų, partnerių ir klientų atžvilgiu?
– Kovo viduryje Lietuvai paskelbus ekstremalią padėtį mes labai greitai sureagavome. Jau 16 d., tik prabilus apie karantiną, sudėliojome situacijos valdymo planą ir nuo 17 d. visus galinčius išsiuntėme dirbti nuotoliniu būdu.
Prekybos ir logistikos darbuotojus, kurie pagal savo darbo pobūdį negali dirbti iš namų, aprūpinome saugos priemonėmis: prekybininkams iš karto parūpinome respiratorių, vienkartinių pirštinių, o gamybininkams ir logistikos specialistams – medicinines kaukes ir akinius.
Svarbu tai, kad iš karto, nedelsdami pertvarkėme darbą. Suskirstėme žmones į nesusikertančias pamainas. Atskirose pamainose dirbančių žmonių nemaišėme ir nekaitaliojome. Pasibaigus vienai pamainai ir išsivaikščiojus žmonėms pusę valandos dezinfekuojamos patalpos. Jeigu, neduok Dieve, vienoje pamainoje kas nors susirgtų, tai kitos pamainos žmonės liktų sveiki.
Visos patalpos yra dezinfekuojamos. Išorinių lankytojų paprašėme be būtinybės pas mus neiti, o kurjerių – atgabentas siuntas ir laiškus palikti už durų.
Nuolat matavome žaliavas mums vežančių vairuotojų temperatūrą. Taip pat pasirūpinome, kad iš užsienio atvykstantiems vairuotojams, kurie atgabena įvairias prekes, tarkime, kamštelius, būtų nedelsiant atskirtos poilsio erdvės.
Dabar tai skamba paprasčiau, tačiau kovo viduryje mūsų tiekimo žmonėms reikėjo verstis per galvą ir neskaičiuoti išlaidų, kad tik būtų parūpintos visos būtiniausios priemonės, kurių visiems reikėjo ir trūko. Kiekiai buvo dideli, nes turėjome laikytis visų saugumo reikalavimų, kasdien keisti respiratorius, o kaukes – kelis kartus per dieną.
Dabar, kai dauguma žmonių sugrįžo į biurus, – ypač tie, kas nori, ir kuriems taip dirbti patogiau, visiems biurų darbuotojams išduodame po dvi kaukes kiekvieną dieną. Keliaujantys visuomeniniu transportu gauna respiratorius ir vienkartines pirštines. Kol viruso grėsmė yra reali, tai ir toliau sudarysime galimybę norintiems dirbti toliau iš namų, – bent jau vieną dieną per savaitę ar kelias dienas per mėnesį.
Kai kas turi įvairių baimių, taigi visada rasime sprendimą, nes įmonei juk svarbiausia žmonės, kurie kuria vertę ir yra įmonės turtas.
Be to, dabar, kai jau grįžtame į biurus, darbuotojai yra supažindinami su nauja darbo tvarka, kuri yra kitokia, nei buvome pratę. Gal psichologiškai tuos pokyčius priimti sunkiau nei praktiškai, tačiau visi suprantame saugumo svarbą. Atrodo, tai paprasti dalykai, bet pirmiausia išstumdėme stalus po kampus, o kur neįmanoma, pastatėme naujas stiklo pertvaras.
Bendrose patalpose yra nuolat valomi ir dezinfekuojami paviršiai, vėdinami kabinetai. Rūpinamės, kad kavinėse, prie pietų stalo nesirinktų daug žmonių.
Viskas apgalvota iki tokių smulkmenų, kad net rašiklius pašalinome iš priimamojo.
– Tai panašu, kad gamyba nei akimirkai nesustojo?
– Ne, visi jautė asmeninę atsakomybę, todėl gamyba nemažėjo. Galima sakyti, kad mūsų efektyvumas šiek tiek nukrito dėl to „tuščio“ pusvalandžio, per kurį keičiasi pamainos, bet gamybos nesumažinome.
Kadangi restoranai ir barai buvo keliems mėnesiams uždaryti, tai nedirbo tik vienintelė – statinių pilstymo linija, bet kitos darbavosi pilnu pajėgumu.
– Esate minėjęs, kad kompanijoje ir anksčiau buvo sudarytos sąlygos dirbti iš namų. Kurios grandies darbuotojai turėjo tokią privilegiją?
– Turėjome taisyklę, kad darbuotojas, kuris pagal savo darbo pobūdį gali dirbti iš namų, susiderinęs su savo tiesioginiu vadovu, kartą per mėnesį galėjo pasinaudoti tokia galimybe.
Dabar, kai viskas taip pasikeitė, šis dažnis kelia šypseną. Kita vertus, tokia patirtis mums labai padėjo karantino sąlygomis. Žinojome, ką tai reiškia, dauguma darbuotojų turėjo nešiojamus kompiuterius, atitinkamas apsaugos programas ir, tik nusprendę, galėjo pasikišti po pažastimi kompiuterį ir keliauti darbuotis iš namų.
Nuo birželio 1 d. užbaigėme nuotolinį darbą ir visus pakvietėme atgal į biurus. Išskyrus tuos žmones, kuriems dėl kokių nors priežasčių reikia ar norisi likti namuose, – ar dėl vaikų, ar dėl vidinių baimių, ar todėl, kad priklauso padidintos rizikos grupei.
– Pastaruoju metu be perstojo kalbama apie paramą nuo krizės nukentėjusiam verslui. Ar jūsų įmonėms reikalinga valstybės parama?
– Išties mes praradome dalį apyvartos. Ypač įtakos tam turėjo restoranų, kavinių užsidarymas. Iš šios verslo grandies mes generuodavome apie 20 proc. pajamų.
Ilgai svarstėme, ar prašyti pagalbos, ar ne, nes pagal paramos aprašą galėjome tai daryti. Po ilgų svarstymų nutarėme būti sąmoningais – nelįsti į valstybės kišenę ir nesinaudoti jos parama. Bet aišku, šnekėjomės su savo partneriais, su tiekėjais ir prašėme atidėti mokėjimus. Klientų atžvilgiu ir patys žengėme tokius pačius žingsnius, bet į valstybės kišenę nelindome.
Akivaizdu, kad daug kam reikia pagalbos kompensuojant prarastas pajamas, bet matau ir tokių įmonių, kurios naudojasi šia padėtimi, kai reali parama nėra būtina.
Keista, kad atsiranda tokių žmonių, kurie galvoja, kad jeigu galiu, tai turiu būtinai paimti. Todėl mes nusprendėme, kad mums nėra taip blogai, mes galime patys tvarkytis. Mums tik reikia šiek tiek pagalbos iš partnerių.
– Dėl Lietuvoje paskelbto karantino sustabdytas maitinimo sektorius kirto aludarių apyvartoms. Kaip tai atsiliepė jums ir ar jaučiamas atsigavimas po to, kai karantino sąlygos buvo sušvelnintos?
– Jau jaučiamas atsigavimas. Kai tik uždarė visas kavines, viešbučius, tai ta apyvartos dalis iš karto pavirto nuliu. Iš karto po atidarymo vartotojai dar nesiveržė į barus ar kavines, tai jeigu lygintume su pernai tuo pačiu periodu, tai mūsų apyvarta sudaro 20 proc. to, kas buvo pernai gegužės mėnesį. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į orus, nes pernai buvo šilčiau. Bet vienareikšmiškai – dėl oro tokių kritimų nebūtų.
– Kokios žinios į įmonę atkeliauja iš prekybos tinklų. Girdisi skirtingų pasisakymų: vieni tikina, kad alkoholio pardavimai karantino metu sumažėjo, kiti, priešingai, kad išaugo. O kokias karantino tendencijos užfiksavote jūs – aludariai?
– Per pirmąsias karantino savaites buvo net pastebimas nedidelis augimas, nes žmonės stengėsi pirkti „į ateitį“, nežinodami, kaip situacija klostysis toliau. Bet vėliau, kai ji stabilizavosi, pirkimai ėmė po truputį mažėti. Šiuo metu parduodame mažiau, bet tai – tik kelių procentų skirtumas.
Žvelgiant į Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, tai alaus pardavimai šių metų balandį, lyginant su pernai tuo pačiu laikotarpiu, krito 2,3 proc.
Stebina tai, kad vyno pardavimai tuo pačiu metu didėjo 7,2 proc., o nuo metų pradžios – 15,8 proc.
Gal žmonės ir mažiau ėjo į parduotuves, bet matome, kaip dirbo ir plėtėsi elektroninė prekyba, tai šiais kanalais alus pardavimai augo stipriai. Per karantiną čia pardavimų augimas buvo skaičiuojamas ne procentais, bet kartais. Dabar jau stabilizavosi, bet ir nekrenta iki prieš tai buvusio lygio.
– „Švyturys-Utenos alus“ nuosekliai auga. Panašu, kad ir anksčiau augimui nesutrukdė nei akcizai, nei įvairūs laiko ribojimai, nei reklamos draudimai?
– Lyginant 2018 ir 2019 metus, tai mes augome kaip vadovėlinė, sveika įmonė, – apie 5 proc. kasmet. 2019 m. mūsų pajamos augo 4,3 proc. ir siekė 170 mln. eurų. Galima pasakyti, kodėl taip nutiko.
Pirmiausia, mūsų sėkmė priklauso nuo mūsų partnerių, – arba parduotuvių, arba restoranų sėkmės, jų pardavimų. Tai čia didelis nuopelnas atitenka mūsų pardavimų vadybininkams, kurie daug dirba bendraudami su prekybininkais, kartu ieškodami naujų sprendimų, kaip padidinti vertę pardavimo kanaluose.
Kitas dalykas, kuris yra labai svarbus mūsų rinkose, kur mes dirbame, tai nauji produktai ir inovacijos. Mes teisingai numatėme kategorijas, kurios augs ir kurių reikės vartotojams. Pradedant nealkoholiniu alumi, kuris prieš penketą metų tesudarė vos 0,8 proc. nuo viso alaus pardavimų, o šiandien jau siekia apie 5 proc.
Dar vienas naujas mūsų produktas – fermentuotas miežių gėrimas, kurį laikyčiau sveikiausia limonado alternatyva, nes jame nėra pridėtinio cukraus. Jis irgi augina pardavimus, nes tokio gėrimo iš viso nebuvo rinkoje.
Manome, kad žmonės pastebi ir tai, kad dalijamės savo pasiekimais su tais, kuriems reikia paramos ir pagalbos. Mes remiame išties daug – ir sportą, ir kultūrą, ir meną. Galėčiau vardinti ir vardinti konkrečius objektus. Tai ir „Vilnius City Opera“, ir Mo muziejus, ir penkios krepšinio komandos ir „Jūros šventė“, ir įvairios Neringos miesto šventės. Štai 2022 m. būsime „Kaunas – kultūros sostinė“ pagrindiniais rėmėjais.
Kasmet įteikiame “Klaipėdos ateities stipendiją“, o šiuo sunkiu metu šalies medikams ir „Maisto bankui“ perdavėme prekių bei medicinos priemonių daugiau kaip už 100 tūkst. eurų. Tikime, kad tai mūsų kompanijai duoda tuos nematomus dividendus.
Jeigu vertintume pinigine išraiška, tai dalijimuisi kasmet skiriame apie milijoną eurų.
– Iš kur atkeliauja tokių produktų, kuriuos čia minite, receptūros? Ar tai pasaulinė praktika, ar ieškote savo kelių?
– Įvairiai. Žinoma, mes turime profesionalius aludarius, kurie važinėja po parodas, skaito, domisi, eksperimentuoja. Jie yra savo specialybės fanatikai, taigi dalį produktų kuriame ir čia. Tarkime, vieną iš nealkoholinio alaus rūšių.
Fermentuotą miežių limonadą gauname iš „Carlsberg“ grupės. Jis gaminamas Prancūzijoje ir mes jį importuojame.
– Kokį smūgį patiriate iš tų kaimyninių rinkų, kur alui taikomi gerokai mažesni akcizai?
– Kadangi dabar buvo užsidariusios sienos ir žmonės nustojo keliauti, tai matome teigiamus pokyčius. Karantino metu pastebėjome, kad Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, prie Lazdijų, Marijampolės mūsų pardavimai padidėjo.Tai reiškia, kad žmonės tiesiog negalėjo nuvyti apsipirkti į Lenkiją, kur akcizai gerokai žemesni.
Nežymus augimas pastebimas ir Latvijos pasienyje, nors ten situacija ir anksčiau nebuvo tokia dramatiška.
– Ar nemanote, kad lozungas: „Pirk prekę lietuvišką“ pagaliau įgaus kūną. Prognozuojama, kad turizmas, kelionės po Lietuvą šiais metais turėtų stipriai atsigauti. Tai gal norom ar nenorom mes atsigręšime į savo produktus ir paslaugas?
– Manau, kad tikrai taip, be jokių diskusijų. Dabar netyla kalbos, kad reikia padėti vietinei pramonei, nes puikiai suprantame, kad ji sukuria darbo vietas. Kai lyginama, kad vietos gamintojas ir importuotojas sumoka tiek pat akcizų, tai esminis skirtumas yra tai, kad vietos verslas įdarbina žmones, kurie gauna pajamas, jie moka įvairius mokesčius.
Kalbant apie COVID-19, tai nieko pozityvaus čia nėra, bet tie karantino keliami suvaržymai vietos pramonei gali duoti ir savų pliusų. Mums palanku, kad žmonės daugiau keliaus po Lietuvą, kad populiarėja požiūris, jog reikia pirkti vietoje pagamintą prekę, nes taip bus padedama vietos pramonės šakoms.
– Dėl karantino užsidarė eksporto rinkos. Kokias naujas rinkas atradote dar iki krizės, kurios labiausiai džiugino ir kaip dabar toji situacija keisis?
– Eksportas išties yra labai svarbi mūsų veiklos dalis. Pernai eksportavome apie 40 mln. litrų produkcijos, t.y apie 30 proc. gaminamos produkcijos.
Krizės laikotarpiu mūsų gaminių eksportas nepatyrė labai didelio smūgio. Tiesa, mažėjo pilstomo alaus eksportas, nes barai ir kavinės užsidarė beveik visose šalyse, į kurias eksportavome. Jeigu formaliai ir neužsidarė kavinės Baltarusijoje, tai žmonės tiesiog ten nustojo eiti. Tačiau bendrieji eksporto skaičiai net neigiamų naujienų fone šiais metais džiugina, nes jie ir toliau auga.
Vertinant didžiausias mūsų eksporto rinkas – Rusiją, Baltarusiją, Jungtinę Karalystę (JK), Vokietiją ir Kiniją, tai didžiausias augimas, kurį dabar matome, yra Kinijoje, taip pat svarbus prieaugis pastebimas Jungtinėje Karalystėje bei Baltarusijoje.
– O buvo kokia nors nauja rinka, į kurią jau ketinote įžengti, tačiau krizė sutrukdė?
– Ne, to nenutiko. Pradėjome dirbti su keliais naujais partneriais Baltarusijoje, tai viskas klostosi taip, kaip susitarėme. Gal ir būtų galima teigti, kad jeigu nebūtų tų visų apribojimų, tai statinių ar pilstomo alaus pardavimai būtų tikrai geresni, bet kalbant apie mažmeninės prekybos produktus, tai mūsų produkcijos pardavimai vis tiek šiek tiek auga. Bet jei ne krizė, augimas galėjo būti ir didesnis.
Pati naujausia mūsų rinka, į kurią mes įžengėme, buvo Pietų Korėja.
Maloniai nustebau, kai socialinėse medijose vienas iš mūsų ambasados darbuotojų Rusijoje, paskelbė, kad Sankt Peterburgo prekybos tinkle atsirado mūsų gaminamos produkcijos. Šiame mieste mes buvome kiek silpnesni nei kitose Rusijos dalyse
– Pasakykite, koks yra trečiojo brolio – nealkoholinio alaus sėkmės receptas? Kas lemia tokį jo populiarumą?
– Per pastaruosius penkerius metus nealkoholinio alaus segmentas išaugo beveik keturis kartus. Prisimenu, kad prieš kokį dešimtmetį buvo sunku įsivaizduoti, jog krepšinio arenoje sirgaliai gertų nealkoholinį alų. O dabar tai jau kaip ir savaime suprantamas dalykas.
Yra keli pagrindiniai dalykai, kurie lemia nealkoholinio alaus populiarumą.
Mano manymu, svarbiausia, kad buvo greitai sukurtos pažangesnės gamybos technologijos ir alaus skonis tapo labai artimas įprastam alui.
Anksčiau būdavo pagaminamas alkoholinis alus ir tada kaitinant, išgarinamas alkoholis. Šis gamybos būdas smarkiai pakeisdavo alaus skonį.
Mūsų pagrindinė sėkmės paslaptis ta, kad mes vieninteliai Lietuvoje turime membraninę filtracijos įrangą, kuri skirta nealkoholinio alaus gamybai. Kas tai yra? Tai pati moderniausia šiuo metu egzistuojanti technologija. Jos metu išverdamas įprastas alus ir vėliau jis nevirinamas, bet filtruojamas per specialias membranas, per kurias pašalinamos alkoholio molekulės. Ir lieka nealkoholinis alus.
Žinoma, tai yra brangi technologija, brangiai kainuojanti įranga, reikia tuos membraninius filtrus nuolat keisti, tai pareikalauja daug laiko sąnaudų, sunaudoja daug energijos, bet gėrimo kokybė prilygsta tikram alui ir membraninė filtracija padeda išsaugoti visus aromatinius junginius.
Antra naujovė, gerokai išpopuliarinusi šį alų, – tai radleriai – nealkoholinio alaus ir sulčių deriniai. Vokietijoje, kur ir gimė šis gėrimas, jis ypač populiarus. Vokiečiai pirkdavo alų ir maišydavo jį su „Sprite“ ar sultimis. Dabar, atsiradus inovacijomis, jis yra pagaminamas.
O trečias dalykas, tai – kartų pokyčiai ir sveikesnio gyvenimo poreikis ir būdas, kai žmonės sąmoningai renkasi kelią nevartoti alkoholio.
– Priklausote didelei „Carlsberg“ korporacijai, kiek jums atrištos rankos priimant sprendimus, žengiant savarankiškus žingsnius?
– Mes esame pakankamai laisvi priimdami sprendimus. Ir komercinėje plotmėje, ir vystant naujus produktus mums leidžiama daryti labai daug. Bet galbūt negalime priimti tokių sprendimų ir net nenorime, kai yra perkamos žaliavos. Juk natūralu, kad didesnė įmonė gali išsiderėti geresnes kainas.
Yra didelis privalumas, kad iš grupės galime pasiimti tai, ką jie sukuria įdomaus ir gero. Mes nekuriame tarptautinių prekinių ženklų, bet vietos prekių ženklų atžvilgiu esame labai laisvi. Galime tai daryti patys, arba pasinaudoti grupės, – didelio ir protingo būrio žmonių know-how. Tiek „Carlsberg“, kaip pagrindinės kompanijos, tiek jos padalinių visame pasaulyje. Tarkime, jeigu nutinka taip, kad bet kurioje šalyje esantys „Carlsberg“ inovatoriai pagamina kokią nors technologiją, kuri mums įdomi ir galėtų būtų sėkminga, mes galime drąsiai jos imtis ir adaptuoti pas save.
– Papasakokite, kokias motyvacines priemones taikote kompanijos žmonėms?
– Pagrindinės mūsų įmonės vertybės yra žmogiškosios, t.y. pagarba darbuotojui ir sąžiningumas. Kaip tai įgyvendinama? Faktai ir rezultatai kalba už save, nes vidutinis darbuotojų stažas įmonėje siekia 12 metų, bet yra ir tokių, kurie dirba ir 40 metų.
Metų pradžioje mes skyrėme labai daug dėmesio ir rūpesčio darbuotojų sveikatai – suteikėme jiems visiems privatų sveiktos draudimą.
Pats esu aktyvaus gyvenimo būdo šalininkas, todėl tikiu, kad gera savijauta padeda būti gerokai efektyvesniam ir darbe.
Nežinau net kaip pavadinti – ar dėmesiu, ar motyvacinėmis priemonėmis, o gal tiesiog žmogiškumu, bet asmeniškai jaučiuosi atsakingas už tai, kad nė vienas darbuotojas darbo vietoje neužsikrėstų koronavirusu.
Kalbant apie motyvacines sistemas, prieš dešimtmetį mes įdiegėme visiems darbuotojams skirtą vertinimo sistemą, nuo kurios priklauso ir metinė premija, ir jos dydis, ir karjeros galimybės įmonėje ar už jos ribų.
Kiekvienas žmogus įmonėje turi metinius tikslus ir yra vertinamas bei skatinamas pagal jų pasiekimą. Taip ugdomas vidinis teisingumo jausmas – kuo mažiau vietos subjektyvumui.
Taip pat turime gana plačią paramos darbuotojams programą. Mokame priedus už specialias darbo sąlygas, darbą švenčių dienomis, ištiesiame pagalbos ranką nelaimių atveju, arba tuomet, kai šeimoje yra kitokių bėdų. Sakyčiau, kad šie visi veikslai mus ir padaro vienais iš patraukliausių darbdavių Lietuvos pramonės sektoriuje.
Kas porą metų skelbiame „Darbuotojų balso“ apklausas. Jų metu tiriame darbuotojų nuomonę, susipažįstame su jų įžvalgomis arba pastabomis, į kurias stengiamės atsižvelgti.
Aukštesnės grandies vadovus taip pat motyvuoja ir tarptautinės karjeros galimybės. Šiandien galiu pasigirti, kad iš Lietuvos, iš mūsų įmonės, vienas iš tokių žmonių dirba „Carlsberg“ grupės Pietų Azijos regiono gamybos vadovu, kitas – Bulgarijos pardavimų direktoriumi, net keli žmonės dirba Šveicarijoje, tiekimo sistemoje. Šie žmonės augo tarp mūsų, o dabar daro tarptautinę karjerą.
– Kokie lietuviški produktai ar gaminiai yra naudojami gaminant alų?
– Apie 80 proc. žaliavų mes perkame Lietuvoje. Prieš keletą metų atlikome tyrimą, kurio metu aiškinomės, kiek per mūsų tiekėjus mes sukuriame darbo vietų. Tuo metu bendrovėje „Švyturys-Utenos alus“ dirbo 350 darbuotojų, o susijusiose industrijose, – tokiose, kaip žemės ūkis, transportas, pakavimo pramonė, mes sukuriame apie 1150 darbo vietų. Lietuvos ekonomikai sukuriame apie 90 mln. eurų pridėtinę vertę ir sumokame apie 13 mln. eurų įvairių mokesčių. Nereikia pamiršti ir investicijų, – į technologijas, į atsinaujinimą, į prekybinės įrangos įsigijimą kasmet investuojame apie 7 mln. eurų.
Mano nuomone, alaus pramonė yra viena iš svarbesnių pramonės šakų, kuri pritraukia ir vietos gamintojus, ir tiekėjus. Ne mažiau svarbu, kai kalbame apie regioninę politiką. Pagrindiniai mūsų gamybiniai pajėgumai yra Utenoje, taigi mes daug prisidedame prie regiono gyvenimo. Ir dauguma mūsų kitų veiklų vyksta ne didmiesčiuose, bet regionuose.
– Papasakokite, kokioje šeimoje augote, kokios vertybės jums buvo diegiamos, ką laikote savo didžiaisiais mokytojais?
– Gimiau ir augau inžinieriaus ir finansininkės šeimoje. Esu gimęs Telšiuose, bet ten gyvenau apie pusmetį. Visa vaikystė ir laikas iki universiteto prabėgo Birštone.
Pagrindinė vertybė, kurią man įskiepijo tėvai, yra paprasta, bet labai svarbi – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi.
Tėvai manimi labai pasitikėjo. Nebuvau blogas vaikas, bet nebuvo ir perdėtos kontrolės. Buvo nemažai laisvės, todėl įgavau savarankiškumo.
Besimokydamas Birštono vidurinėje mokykloje sutikau savo mokytoją Kazimierą Padvelskį. Šiuo metu jis yra VGTU ir VDU docentas, mokslų daktaras, matematikas. Būtent jis mane sudomino matematika. Dalyvaudavau respublikinėse olimpiadose, ta matematika pasidarė labai įdomi, todėl natūralu, kad baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos.
Baigęs studijas gavau paskyrimą į „Sigmos“ gamybinį susivienijimą, į vieną iš tų organizacijų, kur mano specializacija buvo vaizdų analizė. Mes ten kūrėme lietuviškus kopijavimo aparatus. Buvau vienas iš tų kūrėjų.
Tuo metu Vidaus reikalų ministerija ieškojo vaizdų analizės specialisto, kuris galėtų sukurti daktiloskopinę vaizdų, kitaip piršto antspaudų, atpažinimo sistemą. Kurį laiką darbavausi ten.
Tuo metu Lietuvoje kūrėsi japonų kompanija „Minolta“. Vienas iš „Sigmos“ vadovų, dirbęs organizacinės technikos padalinyje, pakvietė mane ten dirbti. Savo karjerą toje kompanijoje pradėjau nuo paprastos pozicijos, kol galiausiai tapau „Minolta Baltija“ direktoriumi.
– Palyginkite „Carlsberg“ ir „Minoltos“ patirtis, kompanijų vertybes ir požiūrį į darbuotojus – kas jas skiria, o kas vienija?
– Yra labai svarbus skirtumas tarp amerikietiško stiliaus, kuris buvo būdingas „Minoltai“, ir skandinaviškojo, kuris artimas „Carlsberg“.
„Minolta“ parodydavo kelio gaires, duodavo uždavinius, nusakydavo tikslus, susiderindavome biudžetą ir tada gaudavai visišką laisvę. Kaip nori, taip ir daryk. Tai buvo savotiškas kūrybinis darbas. Vieną kartą metuose susitinki, matai rezultatus už metus, kita kartą vėl tvirtini biudžetą ir visi laimingi. Kadangi mes visada buvome sėkmingi, tai visi buvo patenkinti ir jokių problemų nekildavo.
„Carlsberg“ jau yra visai kitokia kompanija.Tai tipiška skandinaviška įmonė, kuriai, kaip ir kitoms įmonėms, svarbu pasiekti atitinkamus rezultatus, tačiau ne mažiau svarbu kalbėtis, susitarti, kaip tų rezultatų bus siekiama, – kokiais metodais ir kokiomis priemonėmis. Čia gerokai daugiau diskusijų, proceso ieškojimų ir viso kolektyvo įtraukimo į tų sprendimų paiešką. Tokie esminiai tų dviejų kompanijų skirtumai.
– O kokie vėjai jus atnešė į „Telia“ valdybą?
– Šioje valdyboje išbuvau dvi kadencijas ir tai buvo labai įdomus etapas.
Kai mane pakvietė prisijungti prie „Telia“ valdybos, buvo smalsu ir didelis noras paragauti kitokio verslo, kuriam artimos telekomunikacijos, techninė pažanga, ateities kūrimas. Ten darbavausi tuo laikotarpiu, kai jungėsi „Telia“ ir „Omnitel“. Buvo naudinga ir įdomu, bet kai tapau „Carlsberg“ kompanijos Baltijos šalių vadovu, teko atsisakyti, nes gyvenimas iš esmės pasikeitė ir absoliučiai neliko laiko gilintis į kitus dalykus. Nes tiek, kiek turėjau darbinių rūpesčių Lietuvoje, tai pradėjus vadovauti visoms trims šalims, jų atsirado trigubai.
– Kaip jums visiem šiems dalykams užtenka 24 paros valandų?
– Mes taip įpratę dirbti ir organizuoti savo darbus, kad laiko užtektų viskam. Labai svarbu, kad žmonės, su kuriais dirbama, būtų profesionalūs ir siekiantys rezultatų.
Vaizdžiai kalbant, mūsų darbo diena prasideda nuo vakar dienos, nes būdami greito vartojimo prekių kompanija gauname greitus rezultatus, kuriuos iš karto galime apžvelgti ir daryti išvadas.
Prieš krizę savo gyvenimą buvau padalinęs tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos, bet dabar dirbu su nutolusiais kolektyvais. Tačiau yra mentaliteto, kultūrų ypatumai ir skirtumai, nuolat reikia betarpiškos informacijos, todėl pasibaigus karantino sukeltos krizės reikalams, keliausiu atgal ir vėl lankysiu tas šalis.
– Kiek lietuviai išgeria alaus – kokia yra visa Lietuvos rinka? Kuo skiriasi vartotojai visose trijose Baltijos šalyse?
– Alaus vartojimas labai skiriasi. Įdomu tai, kad Lietuvos alaus rinka siekia maždaug 220, Latvijos – 100, Estijos – 66 mln. litrų per metus. Aišku, mums dar toli iki Čekijos ir Vokietijos rodiklių.
Kalbant apie alų ir Lietuvą ryškėja įdomi tendencija – vartotojai atsisako pigesnio ir stipraus alaus. Mažėjantis pigesnio alaus vartojimas rodo, kad alus tampa nebe svaiginimosi priemone.
Lyginant Baltijos šalis yra dar vienas akivaizdus skirtumas, – jeigu lietuviai perka mažesnes pakuotes – po vieną ar du buteliukus, tai Estijoje yra populiarios didelės pakuotės. Viena populiariausių – ta, kuri talpina net 24 skardines.
– Kokią alaus rinką prognozuotumėte po dešimties metų?
– Gal ir per drąsu būtų teigti, bet galvoju, kad nealkoholinis alus, nealkoholiniai radleriai sudarys apie 30 proc. viso parduodamo alaus kiekio. Juk prieš ketvertą metų tie 5 proc., kuriuos dabar turime, irgi atrodė neįsivaizduojamas dalykas.
Manau, kad smarkiai arba iš viso nunyks plastiko pakuotėse parduodamas stiprus alus.
Neabejotinai laukia dar vienas pokytis. Išaugs restoranuose, kavinėse, baruose parduodamo alaus dalis. Jei šiuo metu ji siekia apie 10 proc., tai ateityje ji turėtų atsiriekti ne mažiau, kaip trečdalį rinkos.
– Ką asmeniškai jums ir visai bendrovei reiškia tvarumas, ekologija. Kaip vyksta plastiko naudojimo mažinimo procesai?
– Turime vieną planetą ir privalome būti ekologiški ne dėl kažkokių Europos Sąjungos direktyvų, bet dėl visų mūsų ateities.
„Carlsberg“ kompanija turi tvarumo programą: „Kartu – link nulio“. Pagal ją įsipareigojama per dešimtmetį visų grupės daryklų CO2 emisijas sumažinti iki nulio, o CO2 pėdsaką visoje vertės grandinėje – 30 proc. Mes irgi einame tuo keliu. Ką mes jau esame padarę? Ant Utenos gamyklos sandėlio stogo esame instaliavę vieno megavato saulės elektrinę ir patys iš saulės Lietuvoje pasigaminame apie 14 proc. saulės energijos. O likusią elektros energiją perkame tik iš „žalių“ šaltinių. Utenos darykla yra vienintelė Lietuvoje, o Europoje – viena iš nedaugelio, kuri turi „Carbon neutral“ statusą. Tai patvirtina, kad mes esame neutralūs CO2 atveju ir neteršdami atmosferos pridėtiniu anglies dvideginiu.
2019 m., lyginant su ankstesniais metais, sumažinome plastiko naudojimą net 140-čia tonų. Kaip tą pasiekėme? Palengvinome plastiko buteliukų preformas, ypač tas, kur į plastikinius butelius pilstomas vanduo, taip pat sumažinome kamštelių tūrį. Vieno kamštelio svoris sumažėjo 15 proc., ir vien tai padėjo sumažinti maždaug 18 tonų plastiko poreikį. Taip pat naudojame 25 proc. plonesnę plėvelę, kuria apvyniojamas produktas transportavimui.
Dar vienas dalykas, kuris iliustruoja, kas siekiame gamtosauginio tvarumo – užstato sistema. Pasižiūrėti, kaip ji veikia, į Lietuvą važiuoja visas pasaulis. Buvo atvykusių net iš Australijos. Tai, kad ji puikiai funkcionuoja, galima matyti žvelgiant į ežerų pakrantes ir pakeles. Net apie 85 proc. pakuočių sugrįžta, jos čia perdirbamos ir toliau naudojamos. Ir tai sistema, kuri sukurta ne valstybės, o verslo pinigais.
– Koks jūsų asmeninis santykis su alumi – kaip randate aukso vidurį, kokių taisyklių laikotės, kad nekiltų noras piktnaudžiauti?
– Alus nėra prisigėrimo priemonė. Man nekyla jokių pagundų juo piktnaudžiauti. Tai yra tūkstantmečius skaičiuojančios istorijos dalis. Mes kenčiame nuo per aštraus požiūrio į jį. Pažvelkite kaip alumi, jo gamyba, paveldu, tradicijomis didžiuojasi čekai, vokiečiai ar austrai. Ir jei mes matome nuotrauką, kur Angela Merkel laiko bokalą alaus, tai vokiečiams ši nuotrauka sukelia pasididžiavimą, o vienam mūsų ministrui mūsų valstybės „galvos“ įsiamžinimas su alaus bokalu matyt sukeltų lngvą nervų priepuolį. Manau, kad ir mes turime didžiuotis, kad turime alaus pramonę, kuri pelno aukščiausius alaus pasaulio čempionatų prizus. Žinoma, kaip ir visame kame svarbu saikas ir atsakomybės jausmas. Tai yra pagrindiniai svertai.
