Pastaruoju metu vis dažniau viešumoje savo nuomonę reiškianti ir vis gilesnėmis, daugelį stebinančiomis įžvalgomis besidalijanti verslininkė spėjo užminti mįslę. Ar moteris susiruošė į politiką?

Į tokį klausimą J. Blažytė turi kelis atsakymus. Vienas iš jų – niekada nesakyti niekada, kitas – visuomenė dar nėra pasirengusi matyti politikoje kitokio sukirpimo nei „gelbėtojai“ žmonių, o jai toks vaidmuo – ne prie širdies. Nekūrybingas, neskatinantis veikti.

– Kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad dabar esate kiek nutolusi nuo reikalų, komanda dirba ir tiek. Kaip apibūdintumėte šį nutolimo etapą – gal jums tai kažkokių ypatingų pokyčių metas?

– Šiuo metu gyvename karantino padiktuotu „laukimo“ režimu. Kol kas stebėsime, kokie pokyčiai įvyks verslo aplinkoje, po to imsimės naujų iššūkių ir projektų. O einamuosius darbus puikiai nudirba mano komanda ir mano dalyvavimas čia nėra būtinas.

– Pacituosiu dar vieną jūsų frazę: „Ir jei anksčiau aš pati važinėdavau į mūsų įmones ir stebėdavau, kaip vystomi procesai, dabar sėdžiu prie interneto ar keliauju po svečias šalis, stebėdama, kas vyksta ir kas keičiasi pasaulyje, tam, kad užduočiau teisingą „toną“ savo komandai.“ Verslo ir gyvenimo idėjas brandinate vis dažniau pasitelkdama pasaulines praktikas ir teorijas?

– Nuosavas verslas man yra tarsi dar vienas gyvenimo universitetas, kuriame reikia išmokti įvairių lygių pamokas. Pirmame šio universiteto kurse išmokau valdyti įvairius procesus – tiek gamybinius, tiek ir finansinius.

Jolanta Blažytė

Antrame kurse visa tai palikau specialistams, o pati priimdavau tik strateginius sprendimus. Šiuo metu esu jau, sakykime, trečiame kurse, kuriame pagrindinis mano uždavinys – suformuoti sklandžiai ir atsakingai dirbančią komandą ir... netrukdyti jai dirbti.

Šiame kurse, pasirenkant komandą, jau reikia naudoti savo intuiciją ir nuosavą bei tuo pačiu aiškų matymą – nepadeda jokie personalo atrankos specialistų surašyti reklaminiai CV.

Žinoma, būtina stebėti, kad ta komanda žengtų koja kojon su pasaulyje vystančiais procesais. Todėl tenka ir pačiai daug keliauti, dalyvauti įvairiose parodose, konferencijose ir pan.

– Sparčiai artėjant rinkimams partijos ir pavieniai, politikais trokštantys tapti žmonės, augina raumenis. Per ankstesnius rinkimus politikai žadėjo Lietuvą paversti inovacijų, aukštųjų technologijų meka, pasaulio fintech sostine. Pandemijos sukelta krizė gali įnešti rimtas korekcijas. Ką daryti, kad dabar paskolintus, iš ES gautus pinigus nesuinvestuotume į pilvus, vienadienius skurdo lopus, bet į tokius sprendimus, kurie Lietuvai taptų pokyčių stimulu?

– Faktas, kad įvairūs rinkiminiai pažadai neapsieidavo be įvairiausių Vasiukų projektų. Bet svajonės lieka svajonėmis, o realybė yra tokia, kokia yra.

Apie inovacijų ir aukštųjų technologijų meką gandai buvo gerokai perdėti. Nes inovacinės ekonomikos kūrimui reikalingos trys dedamosios: idėjos, tų idėjų komercializacija ir rizikos kapitalas. Apie tai esu viešai kalbėjusi prieš keletą metų.

Lietuvos žmonės yra kūrybingi, bet mes neturime rizikos kapitalo, kuris reikalingas tų idėjų komercializavimui. Lietuvoje nei švietimo, nei finansų sistemos nėra pritaikytos inovacinės ekonomikos kūrimui. O inovacinė ekonomika negali būti tokia „pusiau nėščia“ Ji arba yra arba jos nėra.

Jolanta Blažytė

Ir dar nežinau, kokiu būdu Lietuva galėtų tapti pasaulio fintech sostine, jei daugiau nei pusė pasaulinių fintech sektoriaus investicijų nukeliauja į Kiniją.

Žodžiu, kol kas nerandu skaičių, kurie galėtų man įrodyti tų Vasiukų projektų adekvatumą. Todėl ir toliau lieku prie ankstesnės savo nuomonės, kad ekonomikos vystymui Lietuva galėtų panaudoti jau turimas kompetencijas, kurios per ilgus metus sukauptos gamybos sektoriuje ir žemės ūkyje. Tik reiktų, kad valstybė savo investicijas nukreiptų ne į šaligatvių remontus, o į tų sektorių modernizavimą ir konkurencingumo didinimą.

Likimo ironija, bet taip dažnai įvairių politikų spardomas Lietuvos žemės ūkis pandemijos metu yra vienas iš svarbesnių deguonies tiekėjų sustingusiai ekonomikai.

– Kokie veiksmai, sprendimai, jūsų nuomone, galėtų padėti užauginti Lietuvos ekonomikos „lašinius“?
– Paradoksas, bet reikėjo sulaukti pandemijos, kad pagaliau iš ekspertų galima būtų išgirsti su realybe nesusipykusį pasiūlymą: Lietuva galėtų tapti Europos fabriku. Tikrai galėtų. Ir dabar atsirado puiki galimybė šios idėjos įgyvendinimui.

Pandemija sujaukė visas globalines tiekimo grandines, todėl Lietuva galėtų sudalyvauti tam tikrame „aukcione“, iš Kinijos persiviliodama gamybos įmones. Tiesa, teikiant pasiūlymus investuotojams, neužtenka apsiriboti palankia mokestine sistema. Reikia pagaliau atsigręžti ir į „minkštuosius“ verslo poreikius – t. y., verslo aplinkos saugumą ir stabilumą.

Esu ne kartą minėjusi, pasikartosiu ir dabar, kad Lietuvos ekonomika neturi nuoseklios strategijos ir yra valdoma populistiniais lozungais. Čia niekas nežino kada ir iš kokio kampo išlįs koks svieto lygintojas ir su savo pasiūlymais sujauks visą verslo aplinką. Reikia pagaliau šį chaosą užbaigti dėl aukščiausių šalies interesų.

– Viešai pasisakote apie nepakankamą valdžios dėmesį individualia veikla užsiimantiems žmonėms, apie paskatų ja užsiimti badą. Kodėl išskiriate šia smulkų verslą kuriančią grupę?

– Individualia veikla užsiimantys žmonės (freelancer‘iai) – tai naujo ir vis labiau pasaulyje įsitvirtinančio ekonominio modelio Gig economy pamatas. Šio modelio diegimo lyderė yra verslo „madų diktatorė“ JAV.

Beje, netgi Bangladešui spartų ekonomikos augimą užtikrino būtent freelancer‘iai, nuotoliniu būdu iš savo „trobelių“ teikiantys įvairias skaitmenines paslaugas visam pasauliui.

Freelancer‘is, arba laisvos profesijos atstovas – tai, visų pirma, laisvas darbo rinkos dalyvis, atlyginimą gaunantis už atliktą konkretų darbą, o ne už išsėdėtas valandas. Toks žmogus, prisiimantis visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą, yra nepriklausomas nei nuo darbdavio, nei nuo visokių gelbėtojų.

Jolanta Blažytė


Gig economy yra atsakingų žmonių ekonomika. Tačiau kai kurie gelbėtojai labai nemėgsta laisvų ir jų pagalbos neprašančių žmonių, todėl nenuostabu, kad šie žmonės kai kuriems politikams yra tarsi ašaka gerklėje. Taip pat nenuostabu, kad minėtieji politikai kiekviena pasitaikiusia proga vis užsimano tuo žmones uždaužyti naujais mokesčiais. Neva, dėl socialinio ar dar kažkokio teisingumo.

Asmeniškai aš norėčiau, kad mūsų valstybė neatsiliktų nuo pasaulyje vykstančio progreso, netgi jei dėl šio reikalo svieto lygintojams tektų mažumėlę pailsėti.

– Sakote: „Tarp verslininkų ir politikų nubrėžta griežta raudona linija, per kurią neprasimuša net ir pačios geriausios iš verslo pasaulio ateinančios idėjos“. Ką daryti, kad tas požiūris pasikeistų? Ko politikai, valstybės vadovai turėtų ir galėtų pasimokyti iš verslo?

– Bėda yra ta, kad politikų ir verslininkų interesai ir tikslai dažniausiai juda priešingomis vektorių kryptimis. Verslininkui svarbu rezultatai, darbo efektyvumas, progresas ir t. t. O kas svarbu politikui?

Nelabai suklysiu pasakydama, kad politikui svarbiausia – reitingai, kurie garantuoja sėdėjimo poste tęstinumą. Ir, deja, tuos reitingus dažniausiai garantuoja ne pasiekti rezultatai, o demagoginiai pliurpalai. Lietuva – ne Singapūras. O, pavyzdžiui, Singapūre, pablogėjus kokiam nors šalies socialiniam-ekonominiam rodikliui, už tą rodiklį atsakingam valdininkui pradeda rimtai svilti uodega.

Tačiau mūsų politikams tie pasauliniuose reitinguose ne kažkaip atrodantys Lietuvos rodikliai visiškai „dzin“. Jiems daug įdomesni „Vilmorus“ reitingai, matuojantys jų asmeninį populiarumą. O Lietuvoje veikianti politinė sistema sukonstruota taip, kad ji apsitarnauja pati save, o ne valstybės interesą. Todėl tikėtis, kad iš verslo pasaulio ateinančios idėjos bus įdomios politikams būtų ankstoka...

– Ne kartą rašydama savo komentarus ar duodama interviu metu minėjote Singapūro pavyzdį. Apie tai, kaip dirba tos šalies vyriausybė, koks jos kontaktas su verslu, apie tai, kaip organizuojama švietimo sistema. Pastaruoju metu tai girdėjau ne iš vieno pašnekovo. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo būta pastangų, kad Lietuva pasektų Singapūro pavyzdžiu ir sukurtų kelių etapų ilgalaikę ekonomikos strategiją. Kokią iš Singapūro perimtą patirtį jūs norėtumėte matyti Lietuvoje ir kas trukdo tuos geruosius pavyzdžius įgyvendinti mūsų šalyje?

– Singapūrui pavyko sukurti tikrą ekonominį stebuklą. Šalis, kuri neturi jokių gamtinių išteklių, netgi, gėlo vandens, pasiekė tokį ekonominio ir socialinio išsivystymo lygį, kad šiuo metu vadinama šalimi, kurioje yra geriausia gyventi ir dirbti. Kaip jiems tai pavyko?

Pasirodo, tereikėjo vieno išmintingo vadovo.

Jolanta Blažytė

Deja, Lietuvai to stebuklo pakartoti nepavyks. Nes absoliučiai skiriasi Lietuvos ir Singapūro aukščiausieji tikslai. Lietuva kovoja už pajamų lygybę, Singapūras – atvirkščiai – už kuo didesnį kapitalo ir investicijų pritraukimą mažų mokesčių ir tuo pačiu pajamų nelygybės sąskaita.

Be to, kardinaliai skiriasi Singapūro ir Lietuvos piliečių vertybinės nuostatos. Singapūre uždraustos profsąjungos, ribojama demokratija, todėl mažiau išsilavinę žmonės nelabai gali daryti įtaką formuojant šalies ekonominę strategiją.

Iš kitos pusės – vyriausybė negaili bedarbiams pašalpų ir socialinių garantijų – šios šalies bedarbiai vadinami turtingiausiais pasaulio bedarbiais. O būsimieji Singapūro ministrai ruošiami jau mokyklos suole specialiose elitinėse mokyklose, po to – siunčiami studijuoti į geriausius pasaulio universitetus.
Ministro atlyginimas Singapūre siekia apie 1 mln. JAV dolerių per metus. Tačiau atlyginimas nemokamas veltui. Ministrai turi užtikrinti, kad jų kuruojamos srities rodikliai būtų tarp geriausių pasaulyje. Jei Lietuvos ministrų didžiausia baimė yra prarasti postą, tai Singapūro – nepasiekti rezultatų.

Lietuva ir Singapūras plaukioja visiškai skirtingose vertybinėse erdvėse, todėl Singapūro, kaip copy paste variantas mums netinka. Tačiau nusikopijuoti atskirus pavyzdžius – kodėl gi ne?

Singapūro sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos pasaulyje vertinamos kaip geriausios ir efektyviausios. Tačiau mūsų valdininkai vis galvoja, kad nieko kopijuoti nereikia ir jie viską sukurs patys. Tik štai 30 metų kaip nesukuria, taip nesukuria.

– „Vikondai“ kaip ir Lietuvos nepriklausomybei – trisdešimt metų. Verslas, jūsų žodžiais, yra atskira ekosistema, atskiras pasaulis, kuriame egzistuoja visas spalvų integralas – nuo tamsiausios iki pačios šviesiausios. Vertinant per tų trijų dešimtmečių prizmę, kokių spalvų jūsų versle buvo daugiau ir kokią spalvą parinktumėte šiam laikotarpiui?

– Spalvų, žinoma, buvo įvairių. Iš tų spalvų iškepėme vieną didelį pyragą, kuris vadinamas patirtimi. O šiam laikotarpiui, turbūt, pasirinkčiau kokią nors ramią pastelinę spalvą.

Jolanta Blažytė

Nors šiuo metu tiek Lietuvos, tiek pasaulio verslas išgyvena didelius sunkumus, išlikti ramiai man padeda žinojimas, kad visos krizės ateina ir visos praeina. Tą žinojimą man suformavo nuosavu kailiu patirtos situacijos. Todėl šiuo metu sėdžiu ramybėje ir nedalyvauju visuose tuose ekonomikos gelbėjimo „pogromuose“, kur vyksta mūšiai dėl lėšų skirstymo prioritetų.

Laukiu, kol baigsis visos tos dalybos ir prasidės kūrybiniai procesai – man ten įdomiau.

– Kas jus labiausiai žavi versle – kokios galimybės, patirtys, pamokos, susitikimai, sprendimai?

– Verslas ir šeima – du pagrindiniai mano gyvenimo keliai, kuriais vaikščiodama įgijau daugybę patirčių, išmokau nesuskaičiuojamą kiekį pamokų. Visos tos patirtys ir pamokos man vienodai svarbios ir reikšmingos, net nenorėčiau jų reitinguoti.

– Sakote: „Jei tik nusprendžiame idėją „paleisti į gyvenimą“, tai ir leidžiame „smūginiu“ būdu. Ir skiname pelną, arba nuostolius, jei idėja nepasiteisina“. Bet juk leisdami idėją visada galvojate apie sėkmę, nes kitaip jos nesiimtumėte įgyvendinti, o kas padeda jums ir kaip patartumėte kitiems susitvarkyti su nesėkme – kaip padėti dėl nesėkmės nesigraužti ne tik sau, bet ir prie idėjos prisidėjusiems bendraminčiams?

– Turime nusibrėžę finansines ribas, kuriose leidžiame sau rizikuoti, eksperimentuoti, žaisti idėjomis. Šiose ribose skleidžiasi komandos kūrybiškumas, įgyjama ir patirtis. O kai didėja komandos patirtis, tada galima toliau plėsti rizikai reikalingas finansines ribas.

Jau senokai nenaudoju tų žodžių „verslo nesėkmė“. Skaičiuojame rizikas ir „ant kortos“ nestatome to, kas galėtų vėliau sukelti kokį nors „drugelio efektą“.

Ką galėčiau patarti? Na, įvairūs ekspertai, skolinantiems pinigus žmonėms pataria skolinti tik tiek, kiek negaila prarasti. Pradedantiems verslą turbūt reiktų elgtis panašiai – rizikuoti tiek, kiek negaila prarasti. Bet iš kitos pusės, visi žmonės yra skirtingi, todėl kažkam kažką patarinėti nemėgstu.

Vienintelis geriausias patarimas – nevalgyti svetimų tablečių. Tai reiškia, kad verslo problemoms spręsti naudojami vaistai gali labai gerai tikti vieniems, bet visiškai netikti kitiems.

– Atsakomybės našta versle. Kaip nepalūžti ir kaip ja dalintis su kitais?

– Kaip nepalūžti? Turbūt tereikia žinoti fizikos ar mechanikos dėsnius. Reikia žinoti, kad, pavyzdžiui, į lengvąją mašiną pakrovus 20 tonų krovinį, ta mašina tiesiog sulūš. Tas pats ir su atsakomybės naštomis.

O verslo sėkmė ir plėtra priklauso ne nuo to, kiek atsakomybės ant savo pečių yra užsikrovęs vadovas, bet nuo to, kaip išmintingai tas atsakomybes sugeba paskirstyti darbuotojams.

Jolanta Blažytė

Skirstyti atsakomybes ir nuolat stebėti, kaip darbuotojas su jomis tvarkosi – pagrindinis vadovo uždavinys. Dar verslo pradžioje pati dažnai pykdavau ant darbuotojų: tas nepadarė to, tas ano...

Dabar to nebėra. Jei darbuotojas neatliko užduočių, tiesiog suprantu, kad yra plyšys tarp jo gebėjimų ir mano lūkesčių. Ir suprantu, kad to plyšio tiesiog nepamačiau pati.

– Sakoma, jeigu prieš 30 metų versle reikėjo dirbančios aukščiausių vadovų komandos, tai šiuo metu reikia galvojančios. Kuo tas XXI amžiaus verslas skiriasi nuo XX amžiaus?

– Jeigu pavartytume prieš 30 metų publikuotus darbo skelbimus, tai juose pamatytume, kad labiausiai vertinamos vadovų savybės buvo – darbštus, sąžiningas, teisingas, negailintis jėgų ir pan. Dabar gi – pagrindinė ir bene patraukliausia vadovo savybė – strateginis ir kuo platesnis mąstymas bei matymas.
Dabar nebereikia tų „arklių“, kurie daug dirba ir kurie daug „tempia“. Dabar reikia tiesiog... ramios išminties.

– Kėdainiuose įsteigėte Šviesiąją gimnaziją. Teigiama, kad toks neformaliojo ugdymo projektas yra unikalus ir kol kas vienintelis visoje šalyje. Kokia jos atsiradimo istorija ir kokie tikslai keliami, kokios ugdymo programos taikomos? Gimnazijoje taip pat veikia Sėkmės ir lyderystės mokykla. Ar jau galima kalbėti apie tai, kokią naudą ji duoda?

– Įkurti tokią mokyklą paskatino Singapūro pavyzdys. Jau minėjau, kad toje šalyje politikos ir verslo lyderiai ruošiami jau mokyklos suole. Ir šiaip, jei pastebėjote, Lietuvoje dažnai girdime frazę – lyderystės stoka. Tai kaip tos stokos nebus, jei į lyderių ugdymą nieko neinvestuojame.

Norime gauti gerą bulvių derlių, į dirvą nepasodinę nė vienos bulvės?

Mums tikrai reikia daugiau lyderių, ypač, politiniame fronte, kurie aptarnautų šalies tikslus, o ne savo baimes ir apribojimus. Tiesa, dar reikia ir visuomenės, kuri tuos lyderius atrastų ir išrinktų. Ar bent jau nepainiotų tikro lyderio su emociškai nestabiliu rėksniu. Kad susidarytų ši valstybei naudinga lyderių ir jų pasekėjų, t. y., rinkėjų sinergija, reikia visiškai kitokio visuomenės lavinimo.

Reikia ne tik lyderiams, bet ir jų rinkėjams žinoti, kaip atrodo žmogus, kuris turi aiškų tikslą, kuris de facto žino, kaip atrodo atsakomybė, kuris turi emocinį intelektą, kurio žinios yra aukštesniame lygmenyje, nei minios psichologija ir pan.

Todėl mano įkurtoje Sėkmės ir lyderystės mokykloje vaikai gauna ne profesines, o asmenybines žinias. Beje, tokias žinias Pasaulio Ekonomikos forumo ekspertai (ir ne tik jie) vadina pagrindinėmis ir svarbiausiomis XXI a. kompetencijomis.

Ar tos žinios padės Sėkmės ir lyderystės mokyklos absolventams patiems tapti lyderiais, negaliu atsakyti. Tik žinau, kad tie vaikai – jau šiek tiek kitokie, nei jų bendraamžiai.

– Jūsų teigimu, dabar vertybėmis vadinama tai, kas yra eiliniai buitiniai dalykai. „Man tai pradeda nebepatikti,“ – sakote. Jūsų nuomone, visuomenė susmulkėjo ir pernelyg tenkinasi mažais dalykais?

– Dažnokai girdžiu verslininkų deklaracijas apie rūpestį darbuotojais, klientais ir pan. Tikrai gražu, tik klausimas kaip tai pavadinti: vertybėmis ar einamaisiais buitiniais reikalais? Juk jei nebus rūpinamasi darbuotojais ar klientais, tai toks verslas praras pagrindinius jo vystymuisi reikalingus resursus ir bus pasmerktas žlugti.

Tiesiog niekada nemėgau garsių ir tuščių lozungų, tad, nemėgstu ir tokių lozunginių vertybių.
Ir dar labai nepatinka, kai „piariniais“ tikslais surašytas vertybes deklaruojantis verslas kartais teršia aplinką, vienaip ar kitaip žaloja žmonių sveikatą ar sukelia bendruomenėse destrukcijas.

– Sakoma, kad šiuo metu pasaulyje didžiausia vertybė yra laikas, kurio negalima nusipirkti ir kuris duotas kiekvienam po lygiai. Jūs raginate šia vertybe dalintis su kitais žmonėmis. O jūs asmeniškai kam dalijate ir kaip paskirstote šią vertybę?

– Kadangi esu verslininkė, tai pagrindine mano misija išlieka stiprinti šalies ekonomikos pagrindus. Tam ir skiriu didžiąją dalį savo gyvenimo laiko. Dar kartais, net ir neprašoma, dalinuosi su visuomene savo žiniomis, pastebėjimais, įžvalgomis. Kodėl tai darau – ypatingo paaiškinimo neturiu. Tiesiog intuicija sako, kad taip reikia ir tiek...

Beje, pandemijos metu turėjau gerą galimybę stebėti, kaip žmonės dalinosi savo laiku su silpnesniais. Stebėjau daug gražių ir nesuvaidintų paramos akcijų, žmonės padėjo vieni kitiems aukodami ne tik pinigus, bet ir laiką. O kai pamačiau vieną visuomenėje gerai žinomą moterį, ant savo gležnų pečių į ligoninę tempiančią sunkias, apsauginių kaukių prikrautas dėžes, tai sugalvojau net naują – „socialinės lyderystės“ terminą.

– Papasakokite apie didžiausius savo autoritetus ir ko jūs iš jų išmokote, mokotės ar norėtumėte išmokti?

– Turėjau daug autoritetų. Bet dabar atėjo kažkoks keistas laikotarpis, kai norisi nuo tų autoritetų pailsėti.

– Akivaizdu, kad visuomenei, pradedantiesiems verslininkams, jaunimui turite daug ką pasakyti, patarti, pasidalinti įvairiomis mintimis. Viešumoje matome jūsų komentarus, tačiau norisi, kad geros idėjos būtų skleidžiamos plačiau. Gal ketinate dėstyti studentams, rašyti knygas, aktyviau dalyvauti politikoje?

– Į šį klausimą galiu atsakyti trumpai: Mokytojai ateina tada, kai mokiniai būna pasiruošę. Mano mokytojai į mano gyvenimą atėjo būtent tada. Jei kada nors atsiras mokinių, kuriems galėčiau būti mokytoja, vadinasi, tada tokia ir tapsiu.