Neatsitiktinai pernai jis tapo vieninteliu iš Baltijos šalių 36 valstybes vienijančios ENTSO-E valdybos nariu. Tokį pasitikėjimo mandatą jam suteikė net 43 perdavimo sistemos operatoriai.

Įžangai – kelios iškalbingos detalės

„Daivis“, – gražia, sodria suvalkietiška tartimi teisingai sukirčiuoti savo vardą padeda pašnekovas. Pasirodo, kad tokio vardo „kaltininkė“ – jo mama, kuriai labai patiko vardas Daiva. Tik prasidėjus pokalbiui ausis pagauna ta unikali suvalkietiška gaidelė, kurios neištrynė nei keli dešimtmečiai, praleisti Vilniuje, nei anglų kalba, kurią savo nuolatinėse kelionėse ir susitikimuose su partneriais bei telefoninių pokalbių metu Daivis vartoja dažniau, nei lietuvių.

„Berniokas iš Suvalkijos lygumų“, kaip save juokais pavadino pats pašnekovas, jau seniai atsisveikino su gimtąja Kalvarija, o per tą laiką šviesmečiais aplenkė tuos moksladraugius, kurie pasidavė anų laikų gariūninio gyvenimo vilionėms.

Gal kiek nesolidžiai pristatau žmogų, kurį dabar galima laikyti vienu įtakingiausiu ir didelį svorį europiniuose koridoriuose turinčiu profesionalu, o Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse – bendrų jungčių ambasadoriumi. Tačiau apie šį vadovą mes išties mažai žinome. Nerasime D. Virbicko ir socialiniuose tinkluose. Kaip vėliau prisipažino, jis nori, kad nei viena privataus gyvenimo detalė, susijusi su šeima, neišsprūstų į viešumą.

Tokia įžanga apie vieną rimčiausių energetikos vadovų neatsitiktinė ir dėl kitos priežasties. Rašyti apie žmogų kur kas lengviau, nei apie tai, ką pavadinčiau sunkiąja artilerija, – elektros biržą, elektros jungtis, jų sinchronizaciją. Bet visada verta pabandyti.

Pokalbis prasidėjo nuo tradicinės pastarojo meto temos – koronaviruso pandemijos sukeltų iššūkių.

Darbo padaugėjo, rezultatai – pagerėjo

– Kokių veiksmų koronaviruso pandemijos akivaizdoje ėmėsi bendrovė darbuotojų, partnerių ir klientų atžvilgiu?

– Džiaugsmingiausia žinia mums yra ta, kad neturime nei vieno darbuotojo, kuris būtų užsikrėtęs koronavirusu.

Daivis Virbickas

Esame Europos operatorių bendruomenės nariai, todėl nuolat komunikuojame tiek su švedais, tiek su italais, tiek su kitais kolegomis. Jau tada, kai Italijoje pradėjo sparčiai plisti virusas, supratome, kad reikia imtis veiksmų. Dar vasarį susirinkome ir priėmėme reikiamus sprendimus: atšaukėme visas komandiruotes, iki nulio apribojome svečių srautus, valdymo centruose ėmėmės visų reikiamų priemonių, kad apsaugotume elektros energijos tiekimu besirūpinančius žmones. Iš pradžių tai atrodė radikalu, nes karantinas prasidėjo tik po trijų savaičių. Tačiau netrukus pats gyvenimas parodė, kad visa tai, ko mes ėmėmės, Vyriausybės sprendimu turi įgyvendinti visa Lietuva.

Aišku, yra objektų, į kuriuos žmonės turi ir toliau kasdien vykti ir juose dirbti. Tai – dispečeriai ir kolegos, atliekantys tinklo priežiūros darbus. Buvo pasirūpinta visomis įmanomomis jų saugos priemonėmis.

Prasidėjus karantinui perėjimas prie nuotolinio darbo, mūsų pačių vertinimu, su kavos pertraukėlėmis užtruko apie pusdienį.

Turime įdiegę Lean vadybos sistemą, kuri yra aiškiai struktūruota, todėl visas bendravimas iš karto perėjo į nuotolinį. Tiesiog dabar nebe gyvai susitinkame Lean susirinkimuose, o per „Skype“. Ilgiausiai užtruko Lean lentų skaitmenizavimas.

Visa tai buvo komandos nuopelnas – ji mobilizavosi, iš karto suprato, kas per reiškinys yra ta pandemija ir į darbus kibo dar rimčiau. Mūsų komanda dažnai padiskutuoja, kai, žiūrėdami televiziją, mato, kad žmonėms kyla iššūkis: „Ką veikti karantino metu, kai viskas sulėtėjo?“. Mes apsikeičiame replikomis, kad tokio iššūkio neturime. Priešingai, lyg ir darome tą patį, tikslai nesikeičia, į darbą važiuoti nereikia, tačiau darbo mums lyg ir padaugėjo.

Daivis Virbickas

– Paminėjote kolegas švedus, italus. Kokių patarimų, rekomendacijų pandemijos akivaizdoje iš jų sulaukėte?

– Kadangi tai buvo nauja ir niekas neturėjo patirties, tai, tarkime, italai nebuvo labai drąsūs patarti, bet jie perspėjo, kad virusas į Lietuvą tikrai ateis, tik klausimas, kada – po savaitės ar dviejų. Jie irgi viduje daug diskutavo: reikia tų kaukių ar ne ir pan. Taigi mus pasiekė ne patarimai, o perspėjimai, ką tai reiškia, kaip tai gali atsiliepti mūsų veiklai. Mus ragino saugoti dispečerius, žmones, kurie užtikrina tinklo priežiūrą ir kitus darbuotojus. Informavo apie tai, kaip tas virusas plinta, kaip sunkiai serga žmonės. Tokia laiku pateikta informacija padėjo apsispręsti ir mobilizuotis iki virusui atkeliaujant į Lietuvą.

– Lietuvoje palaipsniui švelninamos karantino sąlygos, o kokį kelią renkasi jūsų įmonė? Gal jau priimtas sprendimas grįžti į biurus?

– Esame konservatyvūs ir atsargūs. Mūsų įmonėje veikia Ekstremalių situacijų operacijų centras. Kai užklupo koronaviruso banga, jį aktyvavome. Jame diskutavome, svėrėme visus pliusus ir minusus. Nusprendėme, kad visi, kurie gali, iki rugsėjo lieka dirbti nuotoliniu būdu. Juk mums puikiai sekasi, nuotolinis darbas pasiteisino su kaupu ir pasiekėme išties puikių rezultatų.

Tuos, kurie dėl darbo specifikos negalės dirbti nuotoliniu būdu, mes ir toliau saugosime, aprūpinsime visomis priemonėmis ir suteiksime kuo saugesnes sąlygas dirbti biure.

Prieš kelias savaites kalbėjomės su darbuotojais, kaip jie norėtų dirbti toliau – paaiškėjo, kad yra tokių kolegų, kurie gali dirbti namuose, bet dėl įvairių priežasčių jiems patogiau dirbti biure. Nuo birželio jie galės sugrįžti į ofisus. Saugosime vieni kitus – sugrįžusieji kabinete galės sėdėti tik po vieną, bendrose erdvėse turės dėvėti kaukes, laikytis atstumo ir kitų taisyklių.

Daivis Virbickas

Vasarą bus renkama informacija apie susirgimus Lietuvoje, Europoje, įvertinsime kitų šalių patirtį ir tikrai neskubėsime į biurus, jeigu to reikalaus aplinkybės. Žmonių sveikata mums – svarbiausia.

– Nepaisant pandemijos sukeltos krizės, „Litgrid“ šiemet skaičiuoja įspūdingą pelną. Per pirmąjį šių metų ketvirtį uždirbote per 9 mln. eurų grynojo pelno – apie 2,7 karto arba 174 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Kas jį taip augina?

– Esame natūralus monopolis. Kodėl šių metų pirmojo ketvirčio pelnas, lyginant su 2019 metais, išaugo beveik tris kartus? Todėl, kad 2019 metais vartotojams mes grąžinome viršpelnį. Kainų reguliatorius, remdamasis rinkos kainomis, elektros suvartojimo prognozėmis, monopoliui nustato tarifą. Ir būtent reguliatoriaus sprendimu tie, kurie turėjo viršpelnius, artimiausiu laikotarpiu turi jį per elektros tarifą sugrąžinti vartotojams.

Nuo dispečerinės – iki 11 tūkstančių įdarbinusios korporacijos

– Grižkime prie jūsų biografijos. Kokie keliai jus atvedė į elektros ūkį?

– Pradėjau nuo studijų Kaune, Kauno technologijos universitete (KTU). Teko studijuoti dviejuose fakultetuose tuo pačiu metu. Pirmiausia, mokiausi elektros sistemų valdymo. Mums pasakė, kad įskaitys tiksliuosius mokslus, tačiau galime dar baigti ir gamybos vadybos studijas. Visi, kurie tuo metu studijavo, buvo skatinami šalia pasirinktos specialybės mokytis vadybos. Taigi sumažinau laisvalaikio ir pasirinkau antrąsias studijas Vadybos fakultete. Taip su metų skirtumu pavyko baigti du fakultetus. Tuomet atrodė, kad sunku, bet dabar – tų laikų ilgiuosi.

– Koks buvo pirmasis jūsų darbas, kokias pareigas užėmėte?

– Pradėjau dirbti „Lietuvos energijos“ dispečerinėje inžinieriumi. Tai buvo žemiausios pareigos, kurios tenka žmogui su aukštuoju išsilavinimu. Iš karto patekau į pačią energetikos širdį, sistemos valdymo centrą. Visko buvo daug, supratau, kad tai, ką mokiausi KTU, yra treniruotė ir išmoktas kelias ieškoti informacijos. Reikėjo mokytis iš naujo ir praktiškai. Po pusės metų jau daug ką supratau – vienu ar kitu klausimu galėjau net padiskutuoti. O prieš tai pusę metų reikėjo perprasti daug informacijos, kuri dažniausiai buvo rusiška.

Vėliau tapau vyresniuoju inžinieriumi, tada – grupės, vėliau – skyriaus vadovu, ūgtelėjau iki „Litgrid“ departamento vadovo. Tuomet išėjau ir trejetą metų dirbau tarptautinėje šveicarų kapitalo energetikos įmonėje, Šveicarijos holdingo „Alpiq AG“ atstovu Baltijos šalyse, „Alpiq Energija Lietuva“ komercijos direktoriumi.

Daivis Virbickas

Šveicarijos holdingo „Alpiq AG“ dirbo 11 tūkst. žmonių. Ten išmokau kertinių korporacijos valdymo, bendravimo su žmonėmis, darbo organizavimo dalykų.

Darbo reikalais daug keliavau po Europą, pasisėmiau kompetencijos, o 2013 metais sugrižau į „Litgrid“ – jau kaip vadovas.

– Praėjote tradicinį, nuo žemiausios grandies vedantį karjeros kelią. Ar tokį karjeros principą taikote ir savo darbuotojams, talentų ieškote savo artimiausioje aplinkoje?

– Gyvenimas padiktuoja tą kelią. Vieni jį pereina nuo A iki Z, kiti eina šuoliais. Talentų ieškoti nereikia, jie patys atsiskleidžia. Būna vadovų, kurie jų nemato, arba apsimeta, kad nemato, bet tie talentai tikrai atsiskleidžia. Ir man labai smagu, kad atsiskleidęs talentas gali kurti, save realizuoti ir kilti profesinės karjeros laiptais. Gal ir nuskambės keistai, bet labai džiaugiuosi, kai žmogus ateina ir sako norintis daryti karjerą kitur. Matau, kad tai – talentas, kad jo sparnai ir ambicijos tokie dideli, jog jau nebeišsitenka „Litgrid“. Tada tiesiog palinkiu jam sėkmės ir pakviečiu sugrįžti dar labiau užaugusiam ir sustiprėjusiam. Ir turime ne vieną atvejį, kai žmonės sugrįžta.

Pasitikėjimas profesionalu, leidimas kurti – be to neįmanoma dirbti. Kiekvienas žmogus yra talentas, tik jam reikia tinkamo meto atsiskleisti. Aš tikiu, kad kiekvienas turime daryti tai ir realizuoti save ten, kur mums sekasi geriausiai.

Daivis Virbickas

Be to, dirbdamas energetikoje, matau, kaip sparčiai keičiasi kartos ir kaip galime vieni kitus papildyti. Aš galiu turėti patirties specifinėje srityje, bet gerai neišmanau naujausių skaitmeninių dalykų, neturiu gerų socialinių tinklų įgūdžių, kuriuos turi dabartinė 25-čių karta. Todėl reikia leisti tokiems žmonėms išlaisvinti savo žinias.

Užmojai ir juos vainikavę darbo vaisiai

– Tapdamas „Litgrid“ vadovu sakėte: „Pagrindiniai mano uždaviniai bus užtikrinti skaidrų ir efektyvų energijos perdavimo tarifo lėšų panaudojimą, sklandi ir savalaikė elektros tinklo plėtra, laiku pabaigti strateginiai elektros jungčių su Lenkija ir Švedija projektai, pilnavertė integracija į Europos elektros rinką ir sistemas.“ Ką jau pavyko įgyvendinti?

– Pradėsiu nuo tarifų. Kiekvienais metais „Litgrid“ rengia ataskaitą visuomenei, kur šalia tų formalių dalykų, kuriuos galima rasti internete, mes pristatome, kur leidžiame mūsų visų pinigus – tarifą: kokius projektus atlikome ir kaip sekėsi juos įgyvendinti. Skaidrumas mums labai svarbus – tiek kalbant apie tarifus, tiek ir apie rinką, investicijas, viešuosius pirkimus, mokamą atlygį ir netgi apie kasmet darbuotojų sodinamą mišką.

Kalbant apie rinkų plėtrą, tai jos jau – visiškai integruotos. Mes esame ne tik Baltijos šalių, bet ir aktyvi bei įgalinta visos Europos rinkos dalis. Ir dabar, kai kalbame apie rinką, mes jau kalbame apie tobulinimą, t. y., kaip pagerinti rinkų integraciją, kad būtų kuo mažesni elektros kainų skirtumai, kaip integruotis, jog vyktų kuo platesnės apimties prekyba su Švedija, Latvija, Lenkija, Estija ir Suomija.

Daivis Virbickas

Kalbu apie tai, kad klientas ne tik prieš dieną, bet ir dienos eigoje galėtų biržoje nusipirkti elektros. O jeigu jis nusipirko per daug elektros, nes prognozavo, kad bus šalta, bet buvo šilčiau ir jis tiek nesuvartojo, tai jam turi būti sudaryta galimybė kuo efektyviau perteklių parduoti tam, kuris jos nenusipirko. Tokia prekyba turi vykti ne tik Lietuvoje, kur ieškoma to perteklinės elektros pirkėjo, bet ir visose aplinkinėse rinkose. Ir tai jau nieko nestebina. Mūsų, kaip operatoriaus, pareiga – leisti prekiauti. Mes tik pasirūpiname infrastruktūra, parūpiname kelius elektrai, tarp jų – ir tarpsisteminius. Ir sukuriame galimybę kitiems prekiauti, kurti verslus, kurti ekonomiką.

Su „Litgrid“ komanda įgyvendinome du strateginius ambicingus projektus – pastatėme „NordBalt“ ir „LitPol Link“ jungtis. Dabar jos abi puikiai veikia, jomis nuolat teka elektra. Radome sprendimą, kuris Lietuvos vartotojams nekainavo nė cento. Dabar galime pagrįstai didžiuotis, kad šios jungtys pagal prieinamumą rinkai patenka į Europos penketuką. Ir jų naudą pajuto Lietuvos gyventojai – elektros biržos kaina sumažėjo 30 procentų.

– Sinchronizuoti savo elektros tinklus su žemynine Europa ir desinchronizuotis nuo posovietinės IPS/UPS sistemos (vadinamojo BRELL žiedo) Lietuva, Latvija ir Estija planuoja 2025 metais. Kaip vyksta sinchronizacijos projekto įgyvendinimo procesai? Ar pandemijos krizė nesutrukdys šiems planams?

– Sinchronizacija – istorinis projektas. Baltijos šalys tokio didelio projekto dar nėra mačiusios. Turiu omenyje, kad po Antrojo pasaulinio, tuomet, mus – visas tris Baltijos šalis – integravo į bendrą Sovietų Sąjungos Šiaurės Vakarų regioną. Taip ir vadinosi – „Severo zapadnyj region“. Rusų inžinieriai tuometiniame Leningrade sėdėjo ir braižė, kaip padaryti Baltijos šalis bendros sistemos dalimi.
Dabar šį, daugiau kaip septyniasdešimties metų darbą reikia perdaryti ir pakeisti. Perdavimo tinklų jungtys „NordBalt“ ir „LitPol Link“ ir Estijos „Estlink“ buvo pirmas istorinis žingsnis. O dabar nesustojame ir judame toliau.

Mūsų tikslas – galutinai atsijungti nuo Rusijos tinklo ir prisijungti prie Lenkijos, kuri yra Baltijos šalių vartai į Vakarų Europą.

Daivis Virbickas

Kodėl tai – svarbu? Svarbu ne tik politiškai, bet ir infrastruktūriškai. Rusijos atstovai patys sprendžia, ką remontuoti, kokius tinklus pakeisti, ir tai nesutampa su mūsų, Baltijos šalių, interesais (čia gana panašu į naftotiekio „Družba“ pavyzdį). Ir kokia gi Lietuvai nauda iš vienos, Lietuvos teritorijoje atnaujintos tinklo atkarpos? Čia tas pats, kai ruošiant automobilį žiemai, nusprendi keisti ne visas padangas iš karto, o uždėti tik vieną naują, pirktą už ES lėšas, bet kitas tris – rusiškas ar baltarusiškas arba palikti senas, vasarines. Sėdus už tokios mašinos vairo jau pirmajam posūkyje gali nuvažiuoti nuo kelio.

Sinchronizuojantis per Lenkiją mums patogu, nes su Europa mus jau sieja bendri interesai, bendros taisyklės, bendri europiniai reikalavimai, bendra rinka. Tarkime, pavyzdys, žiediniai elektros srautai. Kol nesame susijungę su kontinentine Europa, žiediniai elektros srautai keliauja iš Peterburgo į Minską arba atvirkščiai. Viso to rezultatas – dėl rusiškos elektros žiedinių srautų mažėjantys elektros tinklų pralaidumai tarp Baltijos valstybių rinkų – elektros vartotojai negali naudotis visais integruotų ES rinkų privalumais. Sinchronizacija šitą problemą išspręs, nes bus vieningi europiniai interesai.

Dar vienas svarbus momentas. Dirbdamas ir ENTSO-E valdyboje, matau visą europinį paveikslą ir aiškiai suprantu, kaip yra svarbu pasitikėjimas ne tik lietuviais, kaip partneriais, bet ir mūsų energetikos infrastruktūra.

Tarkime, investuotojas svarsto statyti gamyklą Lietuvoje ir jam labai svarbu elektros dažnis ir sistemos patikimumas. Suvalkuose, prie Lietuvos sienos jis gauna atsakymą, kad elektros sistemos patikimumas ir dažnis – toks pat kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje, nes tai – ta pati sinchroninė zona. Ir jam viskas aišku, jis turi reikiamus duomenis, kurie padės įvertinti elektros tiekimo patikimumą.

Bet jei jis nori investuoti Kalvarijoje ar Marijampolėje, jis sužino, kad čia yra toks pat dažnis ir patikimumas, kaip Rusijoje. Tikėtina, kad investuotojas pradeda galvoti apie rizikas, nes jis suvokia, jog greičiausiai negalės prognozuoti Rusijos veiksmų. Natūralu, kad jis renkasi Suvalkus, mat tai yra patikima, su Vakarais susieta elektros sistema. Tai yra vienas svarbiausių kriterijų gamybos pramonėje.

Tad, kai mes prisijungsime prie Vakarų sinchronizacijos, investuotojai šio klausimo nebekels – būsime daug konkurencingesni ir investuotojams.

– Esate minėjęs, kad paraišką sinchronizavimo projekto antrojo etapo finansavimui Europos Komisijai numatoma pateikti iki gegužės pabaigos. Ar jau suskaičiavote, kiek lėšų tam reikės?

– Nors COVID-19 įnešė šiek tiek sumaišties, darbo tempų nemažiname ir ambicijų nekeičiame. Paskutinę gegužės savaitę Lietuva kartu su latviais ir estais pradeda antrąjį sinchronizacijos etapą, kurio vertė – 1,22 mlrd. eurų. Lietuvai tenkanti dalis būtų 474 mln. eurų. Prašysime 75 proc. paramos nuo šios sumos. Tai – puiki žinia mūsų šaliai ir viso regiono verslams.

Jau esame gavę lėšų, reikalingų jūrinės jungties su Lenkija „Harmony Link“ projekto pradžiai, o dalį – 346 mln. eurų turėtume gauti vėlyvą rudenį ar žiemą. Dabar turime pateikti paraišką ES institucijoms.
Kai pabaigsime antrąjį sinchronizacijos etapą, nutiesime jūrinę jungtį su Lenkija, tapsime Vakarų sistemos dalimi. Mūsų kaimynai – Kaliningrado sritis – ruošiasi šiam laikotarpiui ir jau baigė savo elektrinių statybas. Vertiname tai kaip savotišką Baltijos šalių energetinės nepriklausomybės pripažinimą, nes mums susijungus su Vakarais, Kaliningradas turės veikti salos režimu ir elektros pasigaminti pats. Panašu, kad ši sritis pati galės pasigaminti dvigubai daugiau elektros energijos, negu ji naudos savo reikmėms.

Priklausomybė nuo importo

– Šių metų pirmojo ketvirčio rezultatai rodo, kad Lietuva ir toliau lieka priklausoma nuo importo – už šalies ribų buvo pagaminta net 65 proc. Lietuvoje suvartojamos energijos. Kodėl Lietuva nepatenkina savo poreikio ir tiek daug importuoja?

– Labai paprastas atsakymas: perkame tą elektrą, kuri yra pigesnė.

Tik noriu pabrėžti, kad Lietuvos elektros importe dar pernai dominavusi rusiška elektra šių metų pradžioje pozicijas jau užleido hidroelektrinėse gaminamai elektrai iš Skandinavijos.

Iš viso pirmąjį šių metų ketvirtį 15 proc. šalies poreikio patenkino Lietuvos vėjo jėgainėse pagaminama elektra, hidroelektrinėse ir kitais netaršiais būdais buvo pagaminti dar 7 proc. šaliai reikalingos elektros, dar 7 proc. buvo pagaminti iš iškastinio kuro.

Išaugęs importas iš Skandinavijos ir pagyvėjusi vietinė gamyba rodo bendros Europos rinkos elektros efektyvumą bei pasirinkto atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimo teisingą kryptį.

Pandemija – dar didesnis stimulas susimąstyti ir imtis pokyčių, kad gamta nebūtų teršiama. Pavyzdžiui, Kinijoje atsirado žmonių, kurie tik dabar, kai sustojo fabrikai ir nuo užterštumo prasivalė gamta, pirmą kartą išvydo saulę. Tikiu, kad tokie dalykai daugelį privers susimąstyti ir dar aršiau kovoti prieš taršą bei klimato kaitą.

Akivaizdu, kad ateitis visame pasaulyje priklauso žaliajai energetikai. Lietuva – ne išimtis. Turime vieną ambicingiausių tikslų regione – pasiekti, kad iki 2050-ųjų taptume 100 proc. atsinaujinančios energijos šalis. Tam pagrindus dedame jau dabar, įgyvendindami sinchronizacijos projektą.

Trumpai paaiškinsiu, kaip visa tai susiję: siekdami energetinės nepriklausomybės, mes jos link keliaujame dviem etapais: pirmuoju mes stipriname savo perdavimo tinklą nuo Latvijos pasienio iki Lenkijos. Antruoju – tiesiame jūrinę jungtį „Harmony Link“ su Lenkija ir įrengsime sinchroninius kompensatorius, kurie padės suvaldyti įtampų svyravimus ir inerciją. Mes esame klasikinio elektros perdavimo šalis, turinti ambiciją įdarbinti vėją, kuris yra nepastovus – tai – pučia, tai – nepučia. Tad, vykdydami sinchronizaciją, mes iš ES gauname didelę dovaną – galimybę sustiprinti elektros sistemos infrastruktūrą, kuri padės integruoti vėjo parkus ir užtikrinti tinklo stabilumą.

Išrinko slaptu balsavimu

– Nuo 2016 m. esate Europos Komisijos (EK) ekspertas, o pernai tapote vieninteliu iš Baltijos šalių 43 perdavimo sistemos operatorius iš 36 šalių vienijančios ENTSO-E valdybos nariu? Kokios jūsų funkcijos, kokius darbus tenka atlikti, koks jūsų svoris tose pareigose ir kaip iš ten matomas tas Europos energetikos žemėlapis?

Į ENTSO-E valdybą gavau mandatą iš 43 Europos operatorių. Tai – pasitikėjimo ir įvertinimo mandatas, kurį turi vos trylika žmonių.

Jis labai svarbus mūsų vykdomų energetinės nepriklausomybės projektų kontekste, kai mes kryptingai siekiame įgyvendinti prisijungimo sąlygas, reikalingas darbui vienu dažniu su žemyninės Europos elektros tinklais. Vertinu tai ir kaip mūsų šalies perdavimo operatoriaus profesionalumo pripažinimą.

Kaip EK ekspertas, ENTSO-E nariams energetikos, jungčių klausimais, konsultuoju sklandaus energijos tiekimo klausimais. Esame vienuolikos ekspertų grupė, kuri daug dėmesio skiria „žaliajai“ energetikai. Tai yra solidi komanda, kurią sudaro operatoriai, akademikai ir įvairūs visuomenės veikėjai, kuriems rūpi atsinaujinanti energetika. Visų kompetencijos skirtingos: pavyzdžiui, vienas geriau žino, kaip veikia elektros gamyba, kitas – kaip veikia tinklai. Susitinkame, diskutuojame ir priimame svarbius regioninius sprendimus, kas yra svarbiausia visai Europai judėti dar didesnės rinkų ir sistemų integracijos link.

Tiesa, dabar visi darbai vyksta nuotoliniu būdu. Kartais – ir visą dieną, nes susirenka vienuolika turinčių, ką pasakyti ir apie ką diskutuoti žmonių. O anksčiau tekdavo daug keliauti. Vienais metais turėjau rekordiškai daug skrydžių – teko įsigyti net 225 lėktuvo bilietus.

Atlyginimą turi užsidirbti

– Kokį vadovavimo modelį taikote organizacijai ir komandai, kokius reikalavimus jai keliate?

– Lean vadybos sistema yra esminis jūsų įrankis valdant organizaciją.

Manau, kad mūsų suburta komanda – labai profesionali, gebanti veikti savarankiškai, priimti sprendimus dėl bendrovės strategijos ir krypties, pasiekti iškeltus tikslus. Siekiame tapti Europos pažangiausiu elektros perdavimo operatoriumi – ir, manau, viskas yra įmanoma, tik reikia to nuosekliai siekti.

Save priskiriu prie demokratiškų vadovų, komandos narius skatinu savarankiškai kelti tikslus, juos įgyvendinti, bendradarbiauti. Man išvykus, keliaujant darbo reikalais labai pasimato, kad sistema yra sustyguota, tvari ir gerai veikia savarankiškai.

Esu matęs vadovų, kurie bando viską aprėpti ir ant savo pečių prisiima per daug. Tai – ne mano kelias. Manau, kad toks vadovavimo stilius nepadeda siekti rezultatų ir „nugalina“ komandą.

Todėl mes pasirinkome Lean sistemą, kuri mums padeda geriau komunikuoti ir išryškinti mūsų tikslus, spręsti įvarius iššūkius, išgryninti kiekvieno proceso atskirus žingsnius. Kitaip tariant, mes galime nuvykti į bet kurią didelę Europos įmonę, valdančią gamybos ar paslaugų procesus, kalbėtis savo srities specifiniu žargonu ir jie mus supras.

Taip ir nutiko. Lankėmės vienoje pasaulinėje kompanijoje, kalbėjomės apie organizacijos projektus, jų trukmę, apie konkurenciją – žodžiu, aptarinėjome infrastruktūrinių projektų reikalus. Vos tik pradėję apie save kalbėti, paminėjome, kad mūsų organizacija naudoja Lean modelį, tai jie tokiais nudžiugusiais veidais pradėjo kalbėti: „Ir pas mus taip yra, o kaip jums tas, o kaip tas veikia, kaip anas?“ Mes tiesiog užaugome jų akyse. Buvo išties naudingas susitikimas, gavome daug naudingos informacijos ir kiek buvo galima, atvirai ja pasidalinome. Tokiu keliu ketiname žengti ir ateityje.

– O kokias motyvacines priemones taikote, kaip skatinate savo darbuotojams?

– Mano nuomone, didžiausia motyvacija mūsų organizacijoje yra tai, kad žmogus ne gauna atlyginimą, o jį užsidirba. Taikoma tokia motyvacinė sistema, nuo kurios priklauso darbuotojo atlyginimas. Yra fiksuota ir kintama atlyginimo dalis. Darbuotojams yra keliami tikslai ir nuo jų realizavimo matuojamas jų atlygis. Todėl visi, kurie nori dirbti ir užsidirbti, tą gali padaryti.

Turime ir visus kitus būtiniausius dalykus – gražų, naujutėlaitį modernų biurą, jame vyksta sporto ir sveikatingumo veiklos, daug mokymų, kuriuos veda tiek kolegos vieni kitiems, tiek išoriniai konsultantai. Visa tai – būtina, norint būti konkurencingu darbdaviu ir užtikrinti strateginių projektų kokybę.

Tačiau tai, anaiptol, dar ne viskas. Komandai, kuri dirba „Litgrid“, labai svarbu atliekamo darbo prasmė. Sritis, kurioje veikiame ir ambicingi mega-projektai, kuriuos įgyvendiname, yra vienas iš esminių dalykų, kurie traukia žmones pas mus ir juos išlaiko darbe. Galėjimas prisiliesti prie šimtmečio projektų, palikti savo pėdsaką, siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės, yra tikrai galingas motyvatorius. Ne kartą diskutavome tiek vadovų komandoje, tiek mišriose grupėse apie tai, kas mus skatina kasdien eiti į darbą ir visi kalbame apie tą patį – mūsų darbo prasmę, jo svarbą visai šaliai. Be mūsų dispečerių, relininkų, tinklo priežiūros specialistų, IT inžinierių ir kitų specialistų neveiktų elektros perdavimo sistema. Be strategų, projektų vadovų, teisininkų atkaklumo, greičiausiai, nebūtų greitos sinchronizacijos. Visi esame glaudžiai susijusi ekosistema.

Na, o visa tai į tvirtą sistemą sujungia mūsų organizacijos kultūra. Esame dalykiški, draugiški, profesionalūs partneriai, kuriems malonu siekti ambicingų tikslų kartu. COVID-19 pandemija labai aiškiai išryškino, kaip mums trūksta vieni kitų, gyvo bendravimo, paprastų koridoriaus pašnekesių. Pradėjus dirbti labai greitai pasipylė įvairios iniciatyvos, kurios mums padeda išlaikyti ryšį ir pabūti kartu ne tik darbiniais klausimais – nuo sporto per pietų pertrauką iki virtualios kavos su muzika ar komandinių pašnekesių, kuriuos vadiname kavagėriais.

Susijungiame, pasiimame kavos puodelius ir kalbamės. Stengiamės kalbėti ne tik apie darbą, bet apie įvairius kitus dalykus, apie kuriuos įprastiniu režimu ir kalbama koridoriuose, – aptariame įvairius įvykius, pasidaliname savaitgalio nutikimais.

Savo tradicinę šventę – energetikų dieną – taip pat paminėjome virtualiai. Daugiau nei du trečdaliai organizacijos susijungė į virtualų protmūšį.

Reikia ir pergales švęsti. Robotui suvedi algoritmą ir kol baterija nepasibaigs – jis dirbs. O mes – ne robotai. Taikome įvairius motyvacinius mechanizmus, kad mūsų darbuotojai didžiuotųsi savo darbu. Žmonėms reikia žmonių.

Toks tas mūsų skaitmenizuotas bendravimas. Intensyviai dirbdami kartu ir tuo pačiu būdami atskirai daug dėmesio skiriame vidinei komunikacijai ir jos kokybei, žmonių savijautai. Karantinas anksčiau ar vėliau baigsis, o mes norime išlaikyti savą kultūrą ir bendrystę. Tikiu, kad po jo grįšime daug tvirtesni ir susitikę ilgai kalbėsimės, džiaugsimės buvimu kartu.

Visada sakau savo komandai: „Esame inžinerinė bendrovė, kuriai būdinga daug skaičių. Bet svarbu tarp tų skaičių nepamesti žmogiško santykio, vertybių. Rezultatas yra svarbu, nes tai – mūsų veiklos pagrindas, bet jį užtikrina ir padeda pasiekti žmonės. Ir juos pasiekti reikia ne bet kaip, o laikantis mūsų vertybių, gerbiant vieni kitus, bendradarbiaujant, išliekant profesionalais iki galo.

– Pabūkite pranašu ir paprognozuokite, kaip funkcionuos visas šis jūsų valdomas ūkis, jungtys – kas pasikeis, kur atsidursime, tarkime, po dešimties metų?

– Manau, kad po dešimties metų nieko nenustebinsime, jei savo namuose šalia šaldytuvo turėsime dar ir elektros bateriją. Ji ne tik tieks elektrą, bet ir leis optimizuoti savo kaštus, gal netgi, prekiauti elektros rinkoje, – užsidirbti, naudojant tik planšetinį kompiuterį. Tikrai tapsime skaitmenizuotais.

Energetikoje bus plačiai naudojami atsinaujinančios energijos šaltiniai. Šie šaltiniai pradės rodyti ne tik savo „žaliąją“, bet ir savo blogąją pusę, kelti problemas, kurių šiandien mes gal dar ir nežinome. Kai kinai išrado paraką, iš karto atsirado tokių, kurie nutarė jį panaudoti ne tik taikiems tikslams. Atsiradus naujoms technologijoms tenka ir su kitokiomis pasekmėmis kovoti. Tikiu, kad išspręsime ir tai.

Patys tinklai, jų svarba iš elektros tiekimo persiorientuos į elektros rezervą. Bus dienų, kai vartotojui visai nereikės tų tinkų, ir tokių, kai be jų visai negalės išgyventi.

Manau, kad keisis ir pati kainodara. Mokėsime ne tiek už pačią elektrą, kiek už infrastruktūros turėjimą.

Tai, kas liko neužrašyta

DELFI trumpai
Daivis mokykloje buvo absoliutus „tiksliukas“ – per matematikos kontrolinius galėjo dvigubai daugiau užduočių atlikti, o štai dėl rašinių jau iš vakaro stresuodavo.
Labai mėgsta žaisti futbolą, tačiau į žaidimo aikštelę jau seniai bebuvo išbėgęs. Taip pat patinka automobiliai ir ralio varžybos. Jam tai – meistriškumo viršūnė.
Tai – žmogus, kuris savo privatų gyvenimą laiko po devyniais užraktais. Todėl neturi paskyros socialiniuose tinkluose.
Daivis yra iš tos kartos, kuri ragavo ir sovietinio gyvenimo. Po devintos klasės, kai reikėjo rinktis, ar toliau lankyti Kalvarijos vidurinę mokyklą, ar prekiauti turguje sportbačiais, jis priėmė anuomet nepopuliarų sprendimą – tęsti mokslus.
Jis teigia galintis lyginti santvarkas, o ypač sovietinių ir jaunesnės kartos žmonių mentalitetą. Prisimena tuos laikus, kai nebuvo prekių, arba tekdavo jų už talonus nusipirkti. Kai visi buvo visų galų meistrai – ir mašinas susiremontavo ir namus pasistatydavo.
„Litgrid“ vadovas po darbų garą nuleidžia meistraudamas, dirbdamas prie savo ūkio, kitaip – namo. Juokiasi esąs „Pasidaryk pats“ fanas, nes meistrauti išmoko iš tėčio ir senelio. Net ir namą statydamas iš pradžių dėl garantijos leido triūsti profesionalams, bet nemeluos, jei pasakys, kad pusę namo pasistatė pats.