Anuomet Elenos pasitraukimas iš instituto taip pat sukėlė daug kalbų. Ypač po to, kai praėjus metams taip ir nepasirodė jos žadėtoji knyga, kurią ji teigė einanti rašyti. Metams bėgant sklandė pačių įvairiausių gandų. Neva moteris serganti, užsidarė vienuolyne ar išvažiavo gyventi po palmėmis.

Net ir pačiais ryškiausiais E. Leontjevos šlovės metais, kai ji patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui, kai jos iniciatyva litas buvo pririštas prie dolerio, kai ne viena partija ją kvietė vadovauti ministerijoms, kai su jos nuomone buvo nesutinkama, ginčijamasi, tačiau – visada skaitomasi, net ir tada moterį gaubė savotiška paslapties skraistė.

Dabar, kalbėdama su „Delfi“ žurnaliste, ji iš dalies išsklaidė debesis, kurie dengė kone du dešimtmečius jos gyvenimo.

Po dviejų dešimtmečių – į tas pačias pareigas

Šį rudenį LLRI švęs trisdešimtmetį. Su jo steigėja E. Leontjeva pokalbis prasidėjo apie tą stimulą, apie pirminę mintį, paskatinusią įsteigti šį institutą.

– Vilniaus universitete buvome keturių aspirantų grupelė, kuriai vadovavo Kęstutis Glaveckas, – vienintelis žmogus iš mūsų, turėjęs patirties, ir jau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą. Vaikščiodavome rateliu M. Mažvydo bibliotekoje ir diskutuodavome. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo profesorius kaskart mus nustebindavo, sakydamas, kad, štai, Lietuvoje bus nacionalinė valiuta, o mokesčių sistemą teks kurti iš naujo. Tuo metu mūsų galvose pradėjo kirbėti klausimai, svajonės, vizijos, kaip čia viską reikės padaryti.

Todėl natūralu, kad paskelbus nepriklausomybę, kilo idėja, kad dabar turime įgyvendinti tas svajones. Nebuvo jokių abejonių, žinojome, kad čia – mūsų kelias. Ir viskas lengvai, ir lyg savaime pavyko su instituto steigimu. Vasarą nusprendėme, kad jį reikia steigti, o lapkritį įvyko didelis steigiamasis suvažiavimas, į kurį kvietėme visus žmones, neabejingus Lietuvos socialinei ateičiai. Susirinko pilnutėlė salė, buvo daug žmonių, kurie vėliau vienaip ar kitaip buvo matomi ir reikšmingi Lietuvos gyvenime. Na, o mes, steigėjai, turėjome imtis aktyvesnio vaidmens, kad visa tai sulipdytume, įgyvendintume visų svajones, jog iš to gimtų kažkokia kryptinga veikla.

Elena Leontjeva

Matyt, ir asmeninės savybės padėjo – turėjome polėkį bei svajonę, kurią sugebėjome paversti koncepcijomis, įstatymo projektais, o vėliau – jau 1992–1993 metais suvokiau, kad neužtenka parengti kažkokią idėją, bet reikia ją lydėti iki galo, kol ji bus įgyvendinta. Todėl kartais tekdavo kone policininku pabūti, kad viskas būtų įgyvendinta ir taptų kūnu.

Kadangi grįžau į tą pačią veiklos sritį, dabar iš naujo atrandu instituto išskirtines savybes ir jo stiprybę. Mes esame unikalus institutas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio mastu. Mūsų išskirtinė savybė – gebėjimas svajoti ir būti labai praktiškais, gebančiais įgyvendinti idėjas.

– Beveik dvidešimt metų jūs buvote dingusi iš viešumos. Jokių interviu, beveik jokios žinios apie save. Būtent tai sukėlė įvairių spėlionių. Kodėl pačioje šlovės viršūnėje staiga visai dingote iš viešo gyvenimo?

– Pranešiau, kad išeinu rašyti knygos. Buvo surengtas iškilmingas atsisveikinimas Rotušėje, kur dalyvavo prezidentas V. Adamkus, aukšti Vyriausybės vadovai. Aiškiai pasakiau, kad einu rašyti knygos. Andrius Kubilius simboliškai padovanojo man reformų laikrodį, o kolegos – tuščią storą knygą.

A. Kubilius tuomet juokavo, kad jam laisva rinka visada asocijuojasi su E. Leontjeva, o E. Leontjeva ir visas šaunus instituto kolektyvas – iš karto primena Saulėlydį ir Saulėtekį.

Tad, keista, kad žmonės pradėjo visaip spėlioti. Buvo kalbų, kad susirgau, dar kažkokių versijų. Gal kažkam atrodė, kad tik prisidengiu ta knyga. Bet tą storą tuščią knygą visgi užpildžiau, kiekvieną lapą.

– Ar ilgai svarstėte apie sugrįžimą į LLRI? O gal atėjo metas imti reikalus į savo rankas?

– Taip jau sutapo, kad mūsų labai gabus prezidentas Žilvinas Šilėnas buvo pakviestas į Ameriką, į garbingas pareigas – vadovauti didelę istoriją turinčiam Ekonominio švietimo fondui.

Žilvinas turi mokytojo pašaukimą, ką aš labai vertinu ir palaikau. Tai pastebėjo net amerikiečiai. Žilvino pakvietimas buvo staigmena daugeliui mūsų partnerių užsienyje, kad lietuviai pasižymi ne tik aukštais įvertinamais ir prizais, kuriuos skynėme per pastarąjį dešimtmetį. Esame vienintelis institutas, kelis kartus pelnęs labai garbingą Templetono prizą, o čia dar mūsų žmones ima į tokias aukštas pareigas. Žilvino šuolis priminė tai, kaip Remigijus Šimašius tiesiai iš instituto išėjo į Teisingumo ministrus.

Su LLRI taryba dėliojomės įvairius variantus, svarstėme, kas galėtų Žilviną pakeisti. Iš karto man buvo pasiūlyta užimti prezidentės pareigas, bet aš vis dar nebuvau baigusi savo romano.

Elena Leontjeva

O vėliau įsijungė vidinis variklis ir romano tekstą baigiau. Pasakiau, kad atlikusi paskutines redakcines pataisas, nuo vasario mėnesio būsiu pasiruošusi priimti tą iššūkį. Bet, žinoma, dar prieš metus aš to neplanavau.

– Į institutą sugrįžote, ne tik jūs, taip pat ir keli senbuviai – Guoda Azguridienė, Vytautas Žukauskas. Gal ne tik institutas, bet ir pati laisvosios rinkos idėja šios pasaulinės krizės kontekste patiria kokias nors transformacijas? Gal laisvosios rinkos idėjai prireikė atitinkamo pastiprinimo?

– Iki koronaviruso turėjau ištisą medaus mėnesį, nes darbą pradėjau vasario 2 dieną, ir iki kovo tikrai nežinojau, kad aš būsiu reikalinga tose pareigose. Bet nujaučiau, kad yra kažkas daugiau už to grįžimo, negu aš tuo metu galiu suvokti. Esu dėkinga, kad manęs institute sulaukė ir jį aukštumoje išlaikė dvi mano ilgametės bendradarbės Edita Maslauskaitė ir Aneta Vainė.

Daugeliui žmonių atrodo, kad laisvoji rinka yra tam tikra ideologija. Iš tiesų laisvė ir mainai kyla iš būties struktūros, žmogaus prigimties gelmių, iš to, kaip kiekvienas gamina savo kasdienę duoną, kokiu būdu jie organizuoja savo santykius ir tų dalykų nelabai gali pakeisti valdžios dekretais.

Mes jau matėme įvairių pastangų kurti komunizmą, valstybinį kapitalizmą, bet pamatinis dalykas yra tas, kad žmogus atsakingai veikia ten, kur yra privati nuosavybė, kad atsakomybė yra vaisinga, o mainai kuria gerovę, kai žmonės yra laisvi. Ir tų dalykų nelabai gali pakeisti. Nes jie atsiremia į žmogaus prigimtį. Komunizmas bandė pakeisti žmogų, bet tai nepavyko.

Suprantu, kad dabar mes esame tarsi labiau priklausomi nuo valdžios, nes būtent ji paskelbė karantiną, tarsi, labiau priklausomi ir nuo Europos Sąjungos, nes neturime nuosavų pinigų, juos mums spausdina Europos centrinis bankas. Taip, ta priklausomybė dabar yra skausmingesnė, bet ji nekeičia tų būties pamatų, iš kurių gimsta žmogaus ekonominė mąstysena, veikla ir žmonių sąveika. Tie dalykai yra pamatiniai, – ne žmogaus protas juos įsteigė, ne žmogaus valia juos sugebės atšaukti. Dėl to giliai širdyje esu labai rami.

Aišku, buvau pasiilgusi komandinio darbo, nes nuo 2015 m. vadovavau tarpdisciplininiam instituto Stokos ir moralės tyrimui, kuris buvo išties unikalus.

Stoka ir jos klodai

– Stoka ir moralė, – du tokie svarūs žodžiai, tačiau tarpusavyje jie tarsi vienas kitam priešgyniautų. Apie kokią stoką tyrime kalbama – dvasinę, moralinę, materialinę? Ir kokios to tyrimo galutinės išvados?

– Šiam tyrimui subūriau įvairių disciplinų mokslininkus. Atlikome, iš pažiūros, neįtikėtiną darbą – ištyrėme stokos fenomeną iš įvairių humanitarinių ir socialinių disciplinų požiūrio ir atradome, kad stoka – ne žmonių sutvertas reiškinys, ne blogis, bet vienas iš trijų pradų, ant kurių laikosi viskas, kas yra, viskas, kas kinta, viskas, kas juda.

Dar Aristotelis, nagrinėdamas ir ieškodamas tų pirminių elementų, ir nepasitenkindamas tuo, kad tie elementai yra žemė, ugnis, oras bei vanduo, ieškojo filosofinę prasmę turinčių pradų, kurie paaiškintų bet kokį radimąsi, judėjimą, kismą. Jis jau tada įvardijo formą, materiją ir stoką.

Stoka – geras ir universalus lietuviškas žodis, padėjęs įžvelgti stokos fenomeno bendrumą. Kai priėjome prie filosofinių klodų, jie paaiškino ir daugybę ekonominių dalykų – kaip žmogus elgiasi, kas yra tas variklis, kuris verčia žmogų kurti ir siekti vis ko nors daugiau. Žmogus – siekianti būtybė. Siekianti ir materialinių, ir dvasinių dalykų, ir bendrystės, ir pažinimo. Stoka yra mumyse įkoduotas elementas. Mes veikiame nuo stokos link kažkokio išsipildymo, kažkokios savybės ar bruožo įgijimo link. Mes taip pat nuolat ieškome draugų, meilės, prasmės, išsipildymo. Nuo stokos – pilnatvės link. Tokia yra mūsų dalia.

Elena Leontjeva

Bendradarbiavome ir su psichologais, istorikais, sociologais, teologais ir visapusiškai išnagrinėjome tą fenomeną. Toji ekonominė stoka mums atsivėrė visiškai nauju grožiu, prasme, nes visa žmogaus ekonominė veikla irgi yra stokos sąlygota. Jeigu mes nestokotume materialių dalykų, tai nebūtų poreikio nuolat veikti. Mes galime veikti geriau, kai veikiame drauge. Atrandame bendrystę tarp žmonių, užsimezga mainai, o pinigai atsiranda būtent kaip stokos žymė. Pinigų dėka gali rastis kainos, nes jos jau gali būti išreikštos pinigais. Tada įmanomi mainai tarp nepažįstamų, tolimų žmonių.

Mums naujai atsivėrė visas ekonomikos užgimimas ir jos dėsningumas. Nesakau, kad mes atradome dėsnius, – jie yra žinomi, bet mes giliau galime suprasti jų kilmę ir prasmę. Nagrinėjome scholastus, kurie iš moralinės teologijos pusės viduramžiais klojo pamatus ekonomikos mokslui.

Šis tyrimas buvo apvainikuotas svariomis įžvalgomis – mums pavyko viską sintezuoti. Mokslininkai įvertino, kad nebuvo tarpdiscipliniškumo „dėl paukštelio“, bet realiai jų visų indėlis buvo tikslingas, supintas į visumą ir davė gražių bei nepakartojamų atspalvių. Kartu su Lietuvos kultūros tyrimo institutu išleidome knygą, o vėliau – su „Artbox“ kompanija sukūrėme dokumentinį filmą „Tobulas alkis“, kurį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.

Tyrimas man leido suprasti save ir iš kitos pusės. Kai rašiau knygą, man patiko tyla, buvimas su tekstu, mintimis, bet kai dirbau su žmonėmis, vėl pajutau, kad komandinis darbas – mano pašaukimas, kad man sekasi burti žmones, juos klijuoti, ieškoti stipresnių už save.

Ką tik jūs klausėte apie laisvos rinkos ateitį, tai esu rami, nes jos negali išnaikinti, – ji gimsta iš tokių pamatinių dalykų kaip stoka ir laisvė, esančių būties struktūroje, ir tu matai, kaip tai funkcionuoja. Tas žinojimas įprasmina dalykus, kurie kasdien mus slegia. Jaučiu įkvėpimą tuo dalintis, nes žmogui supratus jį slegiančios stokos prasmę, ji tarsi nusikenksmina, pasidaro nebebaisi ir gyventi pasidaro lengviau. Ji pasidaro natūraliu gyvenimo varikliu ir netgi tramplynu.

Grįžo prie pamatų

– Kokia stoka, koks alkis paskatino jus rašyti knygą ir dar taip ilgai?

– Tikrai negalvojau, kad taip ilgai rašysiu. Mano planas buvo kitoks. Galvojau – esu tokia efektyvi, tai per metus parašysiu.

O stoka? Nuo vaikystės mėgau rašyti, buvau svajotoja, gerai rašiau. Jeigu mokykloje būdavo užduodama kokia tema, tai prirašydavau visą sąsiuvinį per pamoką. Galvojau studijuoti žurnalistiką, norėjau rašyti. Dar būdama paauglė ėmiau privačias pamokas, svajojau gerai išmokti lietuvių kalbą. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūriau savo vietoje. Dėl instituto mečiau aspirantūrą, nes supratau, kad Lietuvos dirva ir yra mano disertacija, kurią turiu apginti.

Apie 2000-uosius Lietuva jau buvo sėkminga, stabili, bestojanti į ES, galimybės ir poreikis ką nors pakeisti vis mažėjo. Tad, aš natūraliai pradėjau grįžti prie savo pamatų. Jau tuomet pajutau, kad mano straipsniai viršija publicistikos rėmus. Rašydama juos tapdavau svajotoja.

Supratau, kad jau galiu išeiti iš LLRI, nes palieku puikią komandą. Juk mano tikslas buvo, kad institutas praaugtų mane, kad suburčiau stiprią komandą, – man tai pavyko. Taigi, viskas taip gražiai sutapo – aš išėjau, palikau bendraminčius toliau arti tuos dirvonus, o pati galėjau grįžti prie vaikystės svajonių ir pradėjau rašyti romaną.

Elena Leontjeva

Knygos rašymas privertė grįžti prie mano prigimtinės kalbos.

Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet labai džiaugiausi, kad rašiau gimtąja kalba, nes kažkas atsigamino iš pasąmonės, savo tekste atpažįstu močiutės kalbą, mėgaujuosi galimybe kurti žodžius, žaisti jų dėlionėmis, ko kita kalba turbūt negalėčiau harmoningai daryti.

– Kokio tai žanro romanas?

– Tai – istorinis intelektualinis romanas. Jame daug linijų, daug personažų. Tam, kad nepražūčiau ir suvaldyčiau istoriją, kurią sukūriau, prireikė mano, kaip programuotojos, įgūdžių. Struktūruotas mąstymas padėjo tą literatūrinį gaivalą apvaldyti ir po ilgų kankinių užbaigti. Tiesa, ta kančia nuolat lydėjo – pradedi naują epizodą ir kankiniesi, ieškai pirmo žodžio, tarsi rakto, įsiklausai, ką mąsto ir kalba herojai... Kaip jie pasielgs? Tašai, tašai žodžius iš to būties akmens, o paskui staiga pamatai – štai tai. Pavyko. Ir tada ateina džiaugsmo akimirka. Kai pasiseka tai, ko net negalėjau planuoti, – sakinys skamba, įvykiai įtraukia, santykio grožis atsiveria – suvoki, kad save šimteriopai pralenki, kyla nuostaba ir begalinis džiaugsmas. Ir pasitikėjimas kurti toliau.

– Koks tolesnis jūsų romano likimas. Jis jau leidykloje, o gal – ir knygynų lentynose?

– Kadangi įšokau į instituto veiklą, nelabai spėjau pasirūpinti leidybos reikalais. Bet galvoju, jeigu veiksiu tai, ką dabar turiu veikti, tai visa kita taip pat susiklostys. Iš pradžių dar atrodė, kad savaitgaliais užsiimsiu knyga, bet dabar neliko tų savaitgalių nei kūrybai, nei leidybos reikalams. Viską pasiglemžia pasaulinės pandemijos iššūkiai ir mano tiesioginės atsakomybės.

Penketukininkės akibrokštas

– Man smalsu viena jūsų biografijos detalė. Kodėl po aštuonių klasių metėte mokyklą ir įstojote į technikumą?

– Buvau pridususi sovietinėje sistemoje. Tai buvo brežnevinių laikų socializmo suklestėjimas. Nemačiau perspektyvų. Buvo baisu baigti nomenklatūrinę mokyklą ir įsilieti į sovietinės nomenklatūros gretas. Tad, mano išėjimas iš mokyklos po aštuonių klasių buvo tokia protesto akcija. Laimei, atradau Elektromechanikos technikumą (dabartinis Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakultetas), kuriame kaip tik tuo metu buvo atsiradusi matematiko programuotojo specialybė. Mane patikino, kad ten nebus smegenų plovimo, partijos istorijos ir panašių dalykų.

Mokytojai manęs iš mokyklos nenorėjo išleisti, nes buvau gabi, bet išėjau kartu su trejetukininkais, kurie pasirinko profesines mokyklas. Tai buvo savotiškas akibrokštas, bet nuojauta manęs nepavedė – patekau į labai gerą aplinką. Technikumas man buvo tikrai puiki mokykla, buvo pasitikėjimu grįsti santykiai. Specialiai stojau į lietuvišką grupę.

Elena Leontjeva

Vėliau šis technikumas tapo Vilniaus kolegijos dalimi, o aš – steigiamosios tarybos pirmininke. Paauglystės laikais tai buvo labai stipri savarankiškumo, pasitikėjimo, žmogiško orumo mokykla. Aš ten įgavau to orumo, atsakomybės ir laisvės, kurių mokykloje man labai trūko. Dėstytojai čia buvo fantastiški, mumis pasitikėjo, o programavimo dėstytoja man leisdavo vietoj jos dėstyti. Grupiokai sakydavo, kad gerai supranta, kai aš išdėstau programavimo pagrindus.

– Tiesa, kad dirbti pradėjote būdama vos penkiolikos metų?

– Taip, pirmasis įrašas mano darbo knygelėje – „Saldainininkė“. Dirbau „Pergalės“ saldainių fabrike. Tai buvo saldi darbo vieta, kuri man iki šiol svarbi. Į darbą ateidavau po paskaitų Elektromechanikos technikume.

Šlifavo kaip kompozitorė

– Kur rašėte – namų sąlygomis, ar, kaip yra kalbama, vienuolyne?

– Visur gerai rašosi. Daug dirbau su diktofonu. Išeidavau į lauką, daug vaikštinėdavau. Tai mano būdas išeiti už savo ribų. Aišku, vis tiek ,paskui tekdavo sėdėti prie kompiuterio, taisyti be galo, be krašto atspausdintus redaktūros lapus. Rašydavau ir kelionėse. Bet aišku, tyla, atskirtis, užsidarymas nuo pasaulio, triukšmo, nuo įvykių yra būtinas. Negali iš karto būti dvejuose pasauliuose.

– Kažkodėl įsivaizduoju, kad tai bus solidi, didelės apimties knyga?

– Nemaža, nors per paskutiniuosius metus redaguodama ją beveik ketvirčiu sutrumpinau.

Kartais žmonės sako, kad rašo sau, bet aš, vis tik, rašiau skaitytojui, galvojau apie jį, skaičiau jo akimis.

Man labai svarbu ritmas, muzikalumas, tad, ne tik diktuodavau, bet ir skaitydavau garsiai. Beveik kaip kompozitorius šlifuodavau sakinių skambesį, poetiką. Romane apskritai yra daug muzikos, o vienas iš veikėjų yra dirigentas. Kodėl dirigentas? Per jį nuostabiai atsiskleidžia galios prigimtis ir gebėjimas jungti žmones, tarsi, iš nieko didinti jų vaisingumą. Dirigentų yra ir ekonomikoje, ir politikoje, nors čia turbūt dirigentu būti sunkiausia. Daug rašau apie valdžios prigimtį ir saldžias jos pagundas, apie laisvės troškimą ir išsižadėjimą.

Jeigu pilnai neatsiduočiau kūrybos procesui, tai, matyt, niekada tų dalykų ir nepatirčiau. Ir pati išaugau per tas kančias.

– Ar jau galvojate apie kitas knygas?

– Kitoms knygoms turiu ir minčių, ir įdirbio, ir, galvojau, kad visą gyvenimą rašysiu. Bet dabar, kai įsiliejau į LLRI veiklą, niekam kitam neliko laiko. Bet, manau, kad ir ši veikla pagimdys kažką netikėto. Gyvename ypatingo lūžio metu. Matyt, svarbu laiku būti savo vietoje.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (112)