Laikas, kol tos technologijos ir tie dalykai taps masiniais bei naudojamais kasdieną, vis dėlto, bus ilgesnis, nei mes galvojame. Sakome, kad dirbtinis intelektas, robotai ir kiti išradimai pakeis mūsų darbo vietas, – tai nutikti gali, bet dar negreitai. Nei po penkerių, nei po dešimties metų kažkokių radikalių dramatiškų pokyčių nebus. Tai bus nuosekli evoliucija“, – paprašytas nupiešti ateitį po dešimtmečio, sakė „Bitė Lietuva“ vadovas Pranas Kuisys.

Šiame interviu P. Kuisys – kaip niekada atviras. Jis pasakoja apie chuliganiškus laikus, kuriuos praleido kuriant „Tele2”, apie neplanuotai pasibaigusį aludario verslą, apie konkurenciją, kurios devizas – „akis už akį“, apie telekomunikacijų žingsnį į televizijos verslą.

Specialiųjų pajėgų būrys

– Sakėte, kad jūsų komanda dirba kaip specialiųjų pajėgų būrys. Kaip šis būrys dirba pandemijos krizės akivaizdoje?

– Kaip ir daugelis Lietuvos įmonių, mes perėjome prie darbo iš namų. Be abejo, yra kai kurių funkcijų, tokių kaip tinklo priežiūra, kai specialistai turi dirbti atviroje erdvėje, važinėti, tvarkyti bazines stotis, įvairius gedimus. Šie žmonės maksimaliai užtikrina saugumą ir jie, kaip įprastai, dirba savo darbo vietose.

Tiesa sakant, net patys nustebome, kad per dvi paras sugebėjome pereiti prie nuotolinio darbo. Svarbiausia, kad mes sėkmingai sugebėjome perskirstyti ir mūsų prioritetus, ir pajėgas. Mūsų salonai turėjo būti pilnai uždaryti, taigi, dar kartą įsitikinome, kad ugdome žmones, kurie yra pakankamai universalūs, – jie gali atlikti skirtingus darbus. Ir priimti skambučius, ir patys skambinti mūsų klientams, ir atlikti kitus darbus.

Taigi mes esame dinamiška, universali komanda ir, esant neapibrėžtoms sąlygoms, tam tikriems pokyčiams, sugebame greitai prisitaikyti bei nukreipti savo pajėgas, pastangas ten, kur yra didžiausios galimybės ir didžiausias poreikis klientams.

Jeigu tai įvardintume skaičiais, karantino metu iš 800 žmonių nedirbo tik kiek daugiau, nei 100. Nepaisant to, kad visi mūsų salonai ir penki pagrindiniai biurai – uždaryti, visi sėkmingai tęsė savo darbus.

Jeigu apibendrintai peržvelgtume visus veiksmus, tai nepaisant to, kad tiesioginis pardavimo kanalas buvo uždarytas, mes išlaikėme apie 70 proc. paslaugų ir pardavimų lygį, kuris buvo iki karantino. Tai yra puikiausias universalumo, lankstumo, greitumo, prisitaikymo bei komandos mobilumo pavyzdys, bylojantis, kad net ir tokiomis krizinėmis situacijomis galima rasti puikių sprendimų.

– O kokių veiksmų ėmėtės klientų atžvilgiu?

– Pirmiausia, mes turėjome užtikrinti visų savo darbuotojų saugumą ir sudaryti sąlygas jiems saugiai dirbti. Vienodai svarbi yra ir kita verslo dalis – klientai. Pirmasis žingsnis, prie ko mes norėjome prisidėti, ir kryptis, kurią mes pasirinkome, buvo medikai, atsidūrę krizės smaigalyje. Porai tūkstančių medikų, kaip privatiems klientams, ir visoms medicininėms įstaigoms, ligoninėms bei poliklinikoms trims mėnesiams suteikėme nemokamą ryšį. Norėjome, kad ir mūsų klientams medikams, ir visoms medicinos įstaigoms nerūpėtų ryšio reikalai, nes jie, ypač dabar, sutelkę visą dėmesį ir jėgas į kovą su virusu bei žmonių gelbėjimą.

Pradžioje, kai valstybei buvo sunkoka tvarkytis, medikams ir kelioms ligoninėms nupirkome visų reikalingų priemonių, – kaukių, pirštinių ir pan.

Sakoma, kad lietuviai tampa vieningi ir solidarūs tuomet, kai užklumpa didelė krizė.

Paskaičiavome, kad mūsų parama medikams per šią krizę jau siekia apie 150 tūkst. eurų (nemokamos ryšio paslaugos, nupirktos priemonės ir finansinė parama). Be abejo, eurai ar skirtos sumos nėra taip svarbu. Svarbiausia, kad kiekvienas verslas pagal savo galimybes prie to prisidėtų.

Kalbant apie mūsų klientus, mes aiškiai suvokdami ir patirtą šoką, ir emocinę situaciją, iš karto perėjome prie individualaus bei lankstesnio klientų skolų valdymo. Juk tam tikra dalis žmonių labai greitai prarado pajamas. Pirmą karantino mėnesį maksimaliai užtikrinome paslaugų tęstinumą neribojant jų dėl įsiskolinimų. Tiek privatiems klientams, tiek verslui.

Vėluojančių mokėti klientų skaičius šoktelėjo kelis kartus. Daugeliu atveju ne todėl, kad žmonės elgėsi piktybiškai, – jie patyrė šoką. Žmonės buvo emociškai pasimetę, o kažkas gal ir užmiršo, nes turėjo kitų bėdų. Nesiuntėme jokių priminimo žinučių, neapribojome paslaugų naudojimo. Dabar pamažu pradėjome grįžti prie įprastos praktikos ir informuoti klientus. Džiaugiamės, kad klientai susitvarkė su tomis situacijomis, emocijomis, kurios buvo karantino pradžioje. Dabar klientų mokumas jau grįžta į normalias vėžes.

Sakoma, kad lietuviai tampa vieningi ir solidarūs tuomet, kai užklumpa didelė krizė. Šis metas tai dar kartą patvirtino. Manau, kad jos akivaizdoje daug verslų parodė savo gerą moralinį veidą ir solidarumą, daug prisidėdamas prie pagalbos. Ir tai labai džiugina.

– Yra nuomonių, kad Lietuva per stipriai ir per greitai užsidarė, jog galėjo rinktis švelnesnį krizės valdymo modelį. Kokia jūsų nuomonė?

– Tai – nedėkinga tema. Nesu nei medikas, nei epidemiologas. Sveriant ekonomikos svarstyklių pusę, tai kiekviena griežto karantino diena – milžiniški praradimai ekonomikai, verslui ir visiems žmonėms.
Bet vertinant užsikrėtimo, mirtingumo rodiklius, Lietuva pakankamai gerai susitvarkė. Sunku pasakyti, ar su mažesniais suvaržymais buvo galima pasiekti panašių rezultatų.

Turime įmonę „Bitė Latvija“ ir matome, kad Latvijoje nebuvo tokių griežtų sprendimų, bet ir ten neblogi viruso suvaldymo rezultatai.

Manyčiau, kad Vyriausybė iš pradžių šiek tiek per mažai klausė ekspertų ir medikų. Ypač – dėl platesnio testavimo, greitesnio, tik tam tikrų rizikos grupių, o ne visų žmonių, izoliavimo. Tačiau, vertinant visumą, manau, kad buvo pasirinktas pakankamai geras balansas.

Dabar neramina tik toji valstybės parama, kuri turėjo būti smūginė. Akivaizdu, kad valstybė vėluoja, yra nepasiruošusi, neturi tinkamų kanalų, per kuriuos galėtų įlieti pinigų į ekonomiką. Juntamas chaosas ir delsimas. Bet esu optimistas – tikiu, kad ir čia ledai pajudės.

– Noriu grįžti prie jūsų komandos, kuri, kaip teigiate, veikia kaip specialiųjų pajėgų būrys. Bet komandai nuolat būti karinėje parengtyje – be galo sunku.

– Kalbant apie specialiųjų pajėgų principą ir jos taikymą, labai svarbu – turinys ir tikslas. Juk paprastai tokie būriai yra elitiniai. Jiems priklausantys žmonės yra gerai parengti, universalūs. Jie gali veikti neapibrėžtoje situacijoje, izoliuotai ir autonomiškai. Jie patys priima sprendimus ir improvizuoja.
Vedant paraleles noriu pasakyti, kad mes turime daug atskirų komandų, kurios gali pavieniui dirbti savo darbus arba veikti kartu, žaibiškai ir padėdamos vienos kitoms. Taigi vienas pagrindinių mūsų komandos principų – universalumas. Mūsų žmonės plačiai mato verslą, turi daug atsakomybių, didelį įgalinimą, plačius įgūdžius ir gali greitai persiorientuoti, daryti skirtingus dalykus.

Kaip mes tai užtikriname? „Bitė Lietuva“ – plokščia organizacija. Kalbant skaičiais, tai turime beveik 100 vidutinio lygio vadovų. Tokiam dideliam vidutinio lygio vadovų pulkui turime vos 6 direktorius. Tai akivaizdu, kad vidurinės grandies vadovai yra labai stipriai įgalinti. Jie patys operatyviai priima sprendimus, patys už juos atsako, užtikrina kokybišką įgyvendinimą. Galima sakyti, kad jie patys daro verslą, patys sprendžia ir tam tikrose situacijose improvizuoja. Ir tai juos „veža“.

Telekomunikacijų verslą mes matome greitą, konkurencingą, dinamišką, taigi korporatyvinė, biurokratinė struktūra su daug funkcijų, padalinių, vadybos lygių nebūtų efektyvi. Gal valstybinei įmonei, monopolijai toks modelis ir tiktų. Tokio lygio įmonės kaip mūsų – 800 žmonių su daugiau nei 200 mln. eurų apyvarta – paprastai turi ne tris, kaip mes, bet keturis ar penkis vadybos lygius. Tačiau žinoma, kiekviena įmonė renkasi jai geriausiai tinkančią struktūrą.

Meilė truko penkis metus

– Juokaujama, kad ne tik meilė trunka tris metus, bet ir darbas maždaug po tiek metų apkarsta. Ką jūs asmeniškai ir kompanijos atžvilgiu darote, kad tas energijos užtaisas išliktų kuo ilgiau?

– Remiantis mano asmenine darbine patirtimi, tai meilė truko penketą metų. Tiek ir „ Tele2”, tiek ir „Carlsberg“ kompanijoje, tiek ir savo versle, kuriuo teko užsiimti. Turbūt kiekvienam tas laikas – individualus.

Bet turiu sutikti, kad tam, jog galėtumei ilgą laiką išbūti viename darbe, turi būti kažkas išskirtinio, ypatingo, atsinaujinančio ir labai įtraukiančio. Jeigu „Bitė Lietuva“ palyginčiau su kitomis įmonėmis, kuriose aš dirbau, tai ji yra kitokia. Ji jau ilgą laiką yra valdoma ne strateginio, bet privataus kapitalo finansinio investuotojo, ji nepriklauso kažkokiai didelei grupei, kurioje paprastai būna labai daug biurokratijos, kur sprendimai priimami tolimose šalyse, kur prarandamas adekvatumas, kur viskas – pagal vieną kurpalių. „Bitės“ išskirtinumas yra tas, kad mes, jos vadovai, patys atsakome už strategiją, už rezultatą, už investicijas už plėtrą.

Lyginant su įmonėmis, kuriose aš dirbau anksčiau, esminis skirtumas ir motyvatorius yra tas, kad aš čia jaučiuosi kaip bendrasavininkis. Taip jaučiasi ir daugelis mano kolegų. Tai užtikrina kompleksinė ir ilgalaikė motyvacinė akcininkų siūloma sistema. O tai keičia žmogaus elgesį, atsakomybę ir požiūrį. Tu dirbi kaip savame versle. Tikrai nedaug įmonių gali užtikrinti tą jausmą.

– Koks, jūsų atmintyje, buvo telekomunikacijų verslas iki ir po 2008–2009 metų krizės?

– Verslas per minimą krizę buvo labai sudėtingoje situacijoje, nes buvo suduotas didelis smūgis viskam, o telekomunikacijų verslas buvo ypatingoje situacijoje. Į rinką tuo metu sparčiai veržėsi trečias žaidėjas – „Tele2”. Taip pat dar iki krizės, buvo susiformavusi praktika, kad, ypač verslo segmente, derėtis ir „nurengti“ operatorių net ir keliais centais ar litais buvo garbės reikalas. Prisimenu, kad dažnai derybose dalyvaudavo didelių įmonių pirkimų skyrių vadovai ir net įmonių direktoriai. Derybos vykdavo mėnesį, kartais ir ilgiau, su daugybe susitikimų. Nuderėta metinė suma ne kartą buvo keli šimtai litų, prie dešimt milijoninių perkančios įmonės apyvartų. Derybų sąnaudos įmonei laiko prasme kainuodavo žymiai daugiau. Na, bet tokia konkurencijos kaina.

Besąlyginė konkurencija išliko, bet krizė praėjo ir ekonomika pradėjo sparčiau bei tvariau augti. Atsirado naujos technologijos – 3G, 4G, naujos duomenų perdavimo paslaugos. „Bitė Lietuva“ sugebėjo rasti savo augimo kelią.

Kai atsirado nauji savininkai, įmonė keitėsi ne tik savo rezultatais, bet ir kultūra. Jie įgalino vadovus ir, galima sakyti, kad mes iš naujo sukūrėme šią įmonę.

Kas labiausiai mus išskiria? Tai, kad sukūrėme labai įkvepiančią ir įtraukiančią kultūrą. Prieš kokius penkerius metus mūsų įsitraukimo skaičiai buvo apie 53 proc. Tai nebuvo blogas rezultatas, nes Lietuvos vidurkis yra panašus. Bet jis yra vidutinis, kuris nėra geras, kai tikiesi geriausio. Šiuo metu šis rodiklis jau siekia 73 proc. Tai – matuojant ne atskirai administraciją, o visą įmonę. Ir tai yra vienas geriausių rodiklių Baltijos šalyse.

– Paaiškinkite išsamiau, ką bendrovei reiškia darbuotojų įsitraukimas?

– Tai byloja apie darbuotojų įsitraukimą į įmonės veiklą. Yra vertinama apie 15 įsitraukimą įtakojančių faktorių. Tarkime, ar įmonė įgalina siekti tikslų, ar suteikia tam reikiamus įgaliojimus ir įrankius, ar darbuotojai aiškiai žino įmonės strategiją, ar įmonėje užtikrinamas teisingas atlygis už darbą, ugdomi talentai ir pan. Tyrimą atlieka tarptautinė įmonė AON, kuri naudoja atitinkamą metodiką. Lietuvoje nedaug įmonių užsako tokius tyrimus, nes jis yra brangus, tačiau „Bitė“ jį atlieka kasmet.

Pasauliniai tyrimai rodo, kad kuo aukštesnis įsitraukusių darbuotojų skaičius, tuo geresni rezultatai. Ne tik finansiniai, bet ir visi kiti – tvarumo rodikliai ir pan.

Investuojame į tokius dalykus, kurių negalėtume apibūdinti kaip materialių, investuojame ir į pinigais neišmatuojamus dalykus.

Viena iš mūsų kultūros atraminių vertybių yra dėmesys žmonėms, – ir klientams, ir darbuotojams. Pastariesiems skiriame absoliučiai ir visapusiškai maksimalų dėmesį – nuo materialinių iki nematerialinių dalykų. Per metus į nematerialinius žmonių poreikius investuojame daugiau nei 1,5 mln. eurų: nuo užsienio kelionių visiems darbuotojams, iki draudimo paslaugų, jogos, pusryčių, streso valdymo ir specifinių mokymų, įvairių pramoginių renginių.

Per metus suorganizuojame du didelius renginius. Vienas yra metinis, kuris vyksta vasario mėnesį, kuomet visiems darbuotojams pristatome, kaip sekėsi praėjusiais metais, taip pat esamų metų strateginius pokyčius ir tikslus. Kitas visos įmonės kasmetis renginys – Bitės Festas.

Bendradarbiaujame su „Granatos Live“ festivaliu, turime atskirą zoną, todėl vasarą ten pakviečiame visus darbuotojus pabūti kartu, pabendrauti, pasilinksminti.

Trečiasis masinis renginys – visos įmonės kelionė į užsienį. Bet tik tuo atveju, jeigu mes pasiekiame tų metų iškeltus tikslus. Esame nuvykę į Stokholmą, Amsterdamą, Barseloną. Pasiekėme pernai metų tikslus ir pavasarį vėl visa įmonė turėjome keliauti į Stambulą, tačiau dėl dabartinių apribojimų ši kelionė nukelta į rudenį.

Investuojame į tokius dalykus, kurių negalėtume apibūdinti kaip materialių, investuojame ir į pinigais neišmatuojamus dalykus. Jie labiau įtraukia, paverčia įmonę vienalyte. Kas ketvirtį renkame Bitės vertybių ambasadorius, o kasmet – Geriausius darbuotojus. Dažnai toks įvertinimas yra vertingesnis nei bet kokios piniginės paskatos.

– O ką papasakotumėte apie įmonės aplinką, buitį, darbo valandas?

Mes įmonė, orientuota į rezultatus ir tvarią plėtrą. Todėl neturim nei labai aiškių darbo instrukcijų, nei aiškiai fiksuotų darbo valandų. Pats, kiek įmanoma, vengiu biurokratijos, korporatyvinio šlamšto – skatiname lankstumą, kūrybiškumą.

Pavyzdžiui, Vilniaus biure, kiekvieno aukšto darbuotojai gauna tam tikrą biudžetą ir patys gali susiplanuoti bei atlikti remontą. Jie patys sprendžia, kur bus kokios patalpos, kur – virtuvėlė, poilsio kambariai, kokių nori kilimų, sienų spalvos. Tai paprasti, bet svarbūs dalykai, kurie įtraukia žmones, leidžia jiems pasijausti savininkais ir prisidėti prie tos aplinkos, kurioje jie dirba, kuria, bendrauja ir, tam tikra prasme, gyvena.

Turime įkūrę mini darželius, kuriuose darbuotojai gali palikti savo vaikus.

Kiekvieną rytą kolegoms pasiūlome nemokamus pusryčius. Tai būna vaisiai, košės ar kiti dalykai.
Stengiamės kurti ne įpareigojančią, o labiau įkvepiančią ir skatinančią darbo aplinką.

Humanitaras pasirinko „tiksliuko“ kelią

– Atsukime jūsų gyvenimo ratą šiek tiek atgalios. Iš kur esate kilęs, kur mokėtės, studijavote?

– Esu vilnietis. Mokiausi Antakalnio 18-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Antakalnio gimnazija), vėliau įstojau į Vilniaus licėjų. Mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba, mama taip pat buvo anglų kalbos vertėja, tad, ši kalba man niekada nekėlė jokių problemų. Daugiau problemų kėlė tikslieji mokslai, buvau humanitaras, todėl su tais mokslais draugystė nesimezgė. Kai įstojau į licėjų, iš gana gero mokinio tapau vienu prasčiausių. Į licėjų net ir nebūčiau įstojęs, jei nebūčiau pas chemijos, fizikos, matematikos bei biologijos mokytojus ėjęs privačių pamokų.

Šeimoje buvau jauniausias, trečias brolis Pranas. Tėtis inžinierius. Buvome darni, gera šeima, kurioje tėvai labai rūpinosi mūsų išsilavinimu. Per daug kompromisų šiuo klausimu nebuvo. Nuo pat mažens jaučiau paramą ir skatinimą skirtingas veiklas išbandyti praktikoje.

Buvau vienas pirmųjų, prisijungusių prie „Tele2” vadovų komandos. Dar ir Petro Masiulio ten nebuvo.

– Kiek teko girdėti, dirbti pradėjote vos baigęs mokyklą?

– Dirbti pradėjau gal 19-os, tik baigęs mokyklą. Tada itin populiarūs buvo NT brokeriai, tad, apie metus prekiavau butais.

Studijavau Vilniaus universitete (VU) verslo administravimo ir vadybos mokslus. Nebijau prisipažinti, kad nebuvau pats geriausias studentas. Gerbiu VU, jo transformaciją ir vietą, kurią jis dabar užima, o tada, kai studijavau, buvo pati vadybos mokslų pradžia, todėl daug daugiau išmokau dirbdamas praktinius darbus.

Antroji mano darbinė patirtis buvo „marketingo vadybininko darbas Spar prekyboje“. Tada dar nebuvo prekybos tinkų, tik, berods, viena „Maximos“ parduotuvė, o „Spar“ jau buvo kelios. Ten dirbau apie pusantrų metų, o tada mane pasikvietė telekomunikacijų rinkos naujokas „Tele2”.

Chuliganai iš „Tele2”

– Turbūt, dabartiniams konkurentams – „Tele2“ – iki šiol jaučiate sentimentus. Juk ten pradėjote beveik nuo bendrovės įsikūrimo pradžios.

– Buvau vienas pirmųjų, prisijungusių prie „Tele2” vadovų komandos. Dar ir Petro Masiulio ten nebuvo. Lipdėme tą bendrovę beveik nuo nulio. Dar neturėjome 900 megahertzu dažnio licencijos, nes „Bitė“ ir „Omnitel“ dėjo dideles pastangas, kad mes tos licencijos negautume. Ir tai buvo normali konkurencinė praktika. Turėjome mažai klientų, bet labai dideles ambicijas. Matėme, kad rinka nėra iki galo konkurencinga, kainos tada buvo didelės, paslaugų išvystymo lygis ir jų kokybė – neblizgėjo. Tai buvo dar ankstyvas telekomunikacijų laikotarpis, 2G technologijos. Bet buvome jauni, surėmėme pečius ir pradėjome stumti tą bendrovę. Buvo daug jaunatviško maksimalizmo. Tiesa sakant, „Tele2” savininkai švedai tuo metu net netikėjo, kad mums pavyks, bet buvo davę laiko ir pinigų. Po poros metų jie nustebo, kad mums taip gerai einasi.

Su konkurentais pradėjome dar labiau stumdytis pečiais, gavome norimą licenciją. Mums padėjo ir tai, kad tiek „Bitė“, tiek „Omnitel“ mūsų nevertino kaip konkurentų. Jie leido mums stipriai įsibėgėti ir, turbūt, rimtai į mus pasižiūrėjo, kai jau artėjome prie 20 proc. rinkos. Taip įsibėgėjusį garvežį buvo sunku sustabdyti.

– Ar prie jūsų nutiko toji garsi istorija, kai iš traktoriaus pabandėte dalinti mobiliuosius telefonus ir vos nekilo riaušės?

– Taip, traktoriuje buvau aš ir generalinis direktorius Carl-Magnus Stenberg. Mes planavome išdalinti kelis šimtus telefonų. Galvojome, kad susirinks koks tūkstantis žmonių, o susirinko gal daugiau kaip 5 tūkst. minia. Ją suvaldyti buvo labai sunku, policijos neužteko, buvo nustumti jų automobiliai. Leidimo tokio masto renginiui mes neturėjome, todėl vėliau teko susimokėti baudą. Įsivaizduokite situaciją – prieš dvidešimt metų nemokamai dalijo telefonus, kai daugelio atlyginimas buvo apie 400 litų, o telefonas kainavo daugiau nei 500.

Kai pamatėme tą nevaldomą minią, supratome, kad mums pradėjus dalinti telefonus, kils riaušės. Šiaip ne taip, padedant policijai, su traktoriumi pavyko prasibrauti pro minią, tačiau paragavome ir sniego gniūžčių, ir ledo gabalų.

Bet tada visi išties sužinojo, kas tai yra „Tele2”. Toks buvo mūsų būdas eiti į rinką, mes jį tokį – agresyvų, provokuojantį – pasirinkome specialiai. Visi turėjome sveiko jaunatviško noro veržtis, eiti, parodyti rinkai ir konkurentams, kad mes galime labai daug nuveikti.

Tada galvojau – jeigu tu pakankamai gerai veiki, kuri vertę ir rezultatą didelėje korporacijoje, tai per tuos metus įgijai daug žinių bei gali veikti savarankiškai.

– Tuomet, kodėl palikote „Tele2”?

– Išėjau po penkerių metų, po ilgų derybų, nes buvau gavęs pasaulinės kompanijos „Calsberg“ pasiūlymą. Tuo metu Lietuvoje ji veikė kaip BBH, buvo keturios daryklos, o holdingui vadovavo Tomas Kučinskas.
Man buvo pasiūlytos gerokai aukštesnės pareigos. Jos buvo skambios ir atsakingos – Baltijos šalių viceprezidentas marketingui.

Jeigu „Tele2” buvo jaunų, fainų, jaunuolių „chebra“ su dideliu veržlumu, čia buvo didelis korporatyvas su daug biurokratijos ir iš užsienio nuleidžiamos kompanijos politikos. Tai buvo socialiai labai atsakingas verslas. Juk alkoholis – nemažai neigiamų konotacijų turinti, jautri sritis. Darbas dideliame korporatyve man tapo dideliu iššūkiu ir gera mokykla. Išmokau dirbti kitaip, nes ten dirbo daug profesionalių, gal siauresnę sritį, bet ją puikiai išmanančių žmonių.

Krizės pakirstos aludario ambicijos

– Reikalai su jūsų įsigyta alaus darykla, turbūt, būtų puikiai įsisukę, bet tada driokstelėjo krizė?

– Tada galvojau – jeigu tu pakankamai gerai veiki, kuri vertę ir rezultatą didelėje korporacijoje, tai per tuos metus įgijai daug žinių bei gali veikti savarankiškai. Juk buvau jaunas ir drąsus. Dabar abejoju, ar taip daryčiau. Tada galvojau, jeigu suprantu verslą tokioje kompanijoje, kaip „Carlsberg“, tai savo mažą daryklėlę tikrai suvaldysiu.

Buvome trys akcininkai. Situacija darykloje buvo sudėtinga, ilgą laiką nebuvo investuojama, įmonė turėjo daug likvidumo, kokybės problemų, prekės ženklų praktiškai nebuvo. Buvo gaminamas pigus alus. Mačiau vien tik galimybes, o ne riziką. Ir, tiesa sakant, per pusantrų metų mums pavyko daug ką nuveikti. Pirmieji gavome čekiško prekės ženklo gamybos licenciją Lietuvoje. Pats važiavau į Čekiją, peržiūrėjau apie 20 seniausių alaus daryklų, su vienos senos šeimos daryklos „Chodovar“ savininkais ilgai tariausi, gyvenau jų viešbutyje, gėriau jų alų, kol vieną dieną jie suteikė galimybę gauti licenciją, taip pat medžiagas, receptūrą ir galimybę gaminti čekišką jų alų Lietuvoje.

Taip pat gaminome vietinį „Ponor“ – kaimišką biržietišką alų. Ir pajėgumai padidėjo, ir investuoti pradėjome, ir su bankais jau buvome apkalbėję. Su savo produkcija jau buvome patekę į visus prekybos tinklus, paklausa pradėjo sparčiai augti, reikėjo didesnių pajėgumų ir kokybės. Tada vėl nuėjome į bankus, sakome: „Esame pasiruošę plėstis“. Buvo, turbūt, 2008 metai, nors apie krizę dar buvo kalbama tik puse lūpų, bet mes aplankėme apie dešimt bankų ir visi atsisakė duoti paskolą. Reikėjo investuoti kelis milijonus, o mes jų neturėjome. Jeigu ne krizė, galbūt nebedirbčiau „Bitėje“, bet sukčiau alaus verslą.

Tačiau, kaip sakoma, gyveni ir mokaisi. Pažiūrėjau į tai kaip į gerą pamoką. O akcijas pardaviau vienam iš buvusių partnerių.

Šuolis į televizijos rinką

– Įdomūs reiškiniai rinkoje prasidėjo – mobiliųjų operatorių bendrovių savininkai pradėjo supirkinėti televizijas. „Bitės“ savininkų rankose atsidūrė „TV3” ir „Viasat“ (dabar vadinama „Home3“). Ar tai reiškia, kad mobiliųjų ryšių operatoriai nebeišsitenka savo rėmuose, jiems reikia daugiau skaitmeninės erdvės ir auditorijos?

– Mobiliųjų ryšių operatoriai neperka televizijų. Formaliai tai vyksta, bet noriu geriau paaiškinti, koks yra šių konsolidacijų pagrindas ir logika.

Mobiliojo ryšio operatoriai su naujomis 4G, 5G technologijomis tampa labai išvystytais ir gali perduoti milžiniškus duomenų srautus.

Anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma, net ir 3G galimybės buvo ribotos. Su 4G, o ypač – 5G – atsiranda milžiniškos galimybės perduoti įvairų vaizdo turinį per mobiliuosius tinklus. Be to

, klientai turi daug ekranų – išmanieji telefonai, planšetės, personaliniai kompiuteriai ir pan. Labai daug šių įrenginių dabar ateina per operatorius.

Ir vienas iš turinių, kuris nepakankamai gerai pasiekia klientus, yra vaizdo turinys.

Ši tendencija prasidėjo Amerikoje, kur mobiliojo ryšio operatoriai pamatė, kad per savo tinklus gali imti vaizdo turinį, kurį sukuria televizija ir jį paskleisti daug plačiau, – ne tik į didžiuosius ekranus, bet ir į telefonus, planšetes, personalinius kompiuterius ir, be abejo, į televizorius. Rinkoje įvyko lūžis ir telekomunikacijų žaidėjai finansinio potencialo prasme daugeliu atvejų tapo gerokai stipresni už televizijas, kino studijas, vaizdo turinio gamintojus.

Tinkamiausias būdas tą turinį gauti, prie jo prieiti, kad galėtumei jį perduoti visiems mobiliojo ryšio klientams. yra jį įsigyti. Taigi vieni operatoriai įsigyja filmų gamybos studijas (tokių pavyzdžių yra Amerikoje), kiti – televizijas.

Kalbant apie mūsų akcininkus, buvo įsigytas ir išskirtinį vietinį turinį kurianti kanalų grupė , t. y., „TV3”, ir palydovinę televiziją, agreguojančią įvairų tarptautinį turinį „Home3“. Esminis dalykas, kurio mes siekėme šiuo įsigijimu, tai „Home3“ agreguojamą tarptautinį turinį ir „TV3” kuriamą kokybišką vietinį turinį pritaikyti bei paskleisti žymiai platesnei auditorijai – mūsų mobiliojo ryšio klientams per jų turimus mobiliojo ryšio įrenginius. Kai tu sukuri turinį, rodai jį tik per televiziją, gauni pajamas už reklamą. O kai tą patį, ar papildomai paruoštą turinį pasiūlai ir mobiliojo ryšio klientams, gali sukurti daugiau naudos klientams ir gauti daugiau pajamų. Tai yra paprasta verslo logika. Šiuo atveju „Bitė“ nėra išskirtinė, nes pasaulyje yra didelė tendencija gaminti vaizdo turinį klientams.

– Bet šiame regione – tai tik pirmieji tokie žingsniai?

Taip, šiame regione tai tik pradžia. Mes esame vieni pirmųjų, tačiau neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Tiesiog vaizdo turinys sukuria didelę, itin brangią vertę. Tarkime, „Netflix“, „HBO“, „Disney“ – milžiniškos kompanijos, kurios į turinio kūrimą investuoja milijardus. Ir tas turinys turi tendenciją nuolat brangti, dėl to jį reikia organizuoti, rasti formas, kaip jį parodyti, kaip padaryti prieinamu kuo didesnei daliai vartotojų. Ir tokie įvairūs telekomunikacijų bendradarbiavimai su turinio gamintojais taps vis populiaresni.

– O kaip yra organizuojamas įsigytų įmonių valdymas?

– Kalbant apie įsigyjamų įmonių vadyba, vieno principo nėra. Tarkime, „TV3” turi visišką verslo laisvę ir atsakomybę. Jų vadyba – atskira, nepriklausoma ir jie patys sprendžia kaip dirbti, kokias laidas kurti, ką transliuoti. Ir tai visiškai logiška, nes jie atsakingi už žinias, turi būti nepriklausomi, atsakingi už visą turinį, jie daug geriau supranta, koks turinys yra žiūrimas, matomas per tradicinę televiziją. Taip, po truputį, kuriamo bendro turinio, dar labiau pritaikyto ir mažiems, mobilių įrenginių ekranams daugės. Tačiau įmonė valdoma iš esmės autonomiškai.

Kalbant apie mokamą televiziją „Home3“ – su jais mes bendradarbiaujame labai glaudžiai, turime nemažai sinergijų. Jų komanda sėdi Bitės pastate. Kartu mes paleidome „Go3” televiziją. „Home3“ yra labiau integruota į „Bitę“, o tai leido atsirasti dar vienai strateginei paslaugai Bitės portfelyje. Jeigu iki šiol buvo balso, vėliau – ir interneto paslaugos, tai dabar atsirado ir televizijos paslaugos. Galima sakyti, kad mūsų veiklos laukas išsiplėtė trečdaliu. Jeigu kalbėti apie mūsų klientus, tai jiems atsirado didžiulė papildoma nauda, didžiulė vertė, kurią per šį įsigijimą mes galime jiems pasiūlyti. Bendradarbiavimo ir sinergijų tiek su TV3, tiek su Home3 vis daugės, kuriant vis daugiau įdomesnio, ypač vietinio, ir mobiliems ekranams pritaikyto turinio.

5G sukelta paranoja

– Neseniai buvo paskelbta, kad „Bitė“ ir „Tele2” planuoja kurti ir dalintis bendra 5G tinklų infrastruktūra. Kaip tuos planus gali pakoreguoti pandemijos sukelta krizė, taip pat – sparčiai plintanti sąmokslo teorija apie 5G sąsajas su koroaviruso pandemija. Vadinamoji 5G beprotybė jau nuvilnijo per Jungtinę Karalystę, kitas šalis, kuriose buvo nusiaubtos 5G antenos.

– Tai – itin aktualus klausimas. Tarp savo klientų, visuomenės, taip pat viešoje erdvėje matome, kad 5G analizuojamas įvairiais kampais.

Pradėkime nuo to, kad ir paprastam žmogui būtų suprantama, kas yra 5G. Tai – tiesiog po 4G atėjusi naujesnė judraus ryšio karta. Pradiniame etape 5G ryšiui bus naudojamos aukštesnio dažnio radijo bangos, bei platesni duomenų perdavimo kanalai, leidžiantys perduoti informaciją sparčiau, saugiau ir kokybiškiau nei su senesnėmis ryšio kartomis. Kai žmonės sako, kad čia – visai nauja technlogija, kuri atneš virusus, sukels vėžį ir pan., tai noriu pasakyti, kad, iš esmės, tai yra tos pačios radijo 4G bangos, tik kitame dažnių ruože, bei papildomomis funkcijomis, leidžiančiomis efektyviau perduoti informaciją. Jei 4G neatnešė jokio COVID-19 viruso, nenužudė bičių ir žmonių, to nepadarys ir 5G.

COVID-19 mums kelia baimę – tai yra naujas ir nežinomas dalykas, todėl panašu, kad kai kurios šalys ar atskirų žmonių grupės naudojasi ta baime ir skleidžia dezinformaciją.

Lyginant su 4G, tai 5G suteikia du esminius dalykus. Dėl platesnių duomenų kanalų esančių aukštesniuose dažniuose 5G užtikrina didesnę duomenų spartą, tačiau aukštesnio dažnio signalai yra smarkiai slopinami pastatų sienų, medžių ir įvairių fizinių kliūčių, ko pasekoje, bazinės stotys turės būti arčiau viena kitos.

Antra – dėl tam tikros konfigūracijos 5G galės sutilpti šimtai milijonų ir milijardų įrenginių. Taigi, galima teigti, kad 5G sujungs ne tik žmones, bet ir daiktus. Tuos mažus įrenginius – mikročipus – bus galima montuoti į daiktus, jie tarpusavyje saveikaus, keisis informacija. Dėl to atsivers daug galimybių verslui.

Kiekvienoje šalyje veikia grupės žmonių, kuriems reikia platformos, ant kurios užlipę galėtų šaukti ir būti matomi. Nesvarbu faktai ar įrodymai. 5G – nežinomas daiktas, o paprastai žmonės nežinomų daiktų bijo, taigi, tai grupei žmonių ji – tinkamiausias objektas pasirinkti ir šaukti.

Kiti pasirenka skiepus, kiti yra nusivylę politikais – jie lipa ant tos bačkos ir rėkia. Bet jokių faktų, jokių argumentų, kad tai galėtų paveikti mūsų sveikatą ar gamtą, absoliučiai nėra.

COVID-19 mums kelia baimę, nes tai yra naujas ir nežinomas dalykas, tad, panašu, kad kai kurios šalys ar atskirų žmonių grupės naudojasi ta baime ir skleidžia dezinformaciją.

Kalbant apie bendrą 5G plėtrą su kitais operatoriais, tai jau tampa įprasta praktika. Europos Sąjunga, norėdama paskatinti spartesnę 5G plėtrą netgi pateikė gaires šalims per įstatymus, reguliavimą, kad užtikrintų sąlygas operatoriams bendradarbiauti, plėtojant 5G tinklus. Tai – skaitmeninė ateitis, bet kol kas ji – labai brangi, tad, apjungiant investicijas bus pasiektas didesnis greitis, efektyvumas, mažesnės paslaugų kainos.

Akis už akį

– Kokios konkurencijos taisyklės galioja tarp Lietuvoje veikiančių mobilaus ryšio operatorių?Nenustebsiu, jeigu dabar pasakysite, kad esate geriausi, teikiantys geriausias paslaugas, geidžiamiausi darbdaviai, bet ar yra dalykų, kurių išties pavydite „Telia“ ir „Tele2”?

– Būsiu atviras, gal – net nustebinsiu. Nekalbu už kitus operatorius, bet manau, kad jeigu ne ši besąlyginė konkurencija, kuri telekomunikacijų rinkoje vyksta jau daugelį metų, „Bitė“ nebūtų tokia gera, kokia yra dabar. Netgi mūsų pajamos ir mūsų pelnai būtų mažesni, jeigu nebūtų tokios konkurencijos. Atrodytų nelogiška, tiesa?

Juk didžiausius pelnus turi monopolijos. Ten, kur nėra konkurencijos. Per tuos metus supratau, kad ta agresyvi, kartais su teismais, su Konkurencijos tarybos įsikišimu vykstanti konkurencija išugdė itin efektyvų, greitą, dinamišką ir maksimaliai į klientą orientuotą verslą. Čia negali būti jokių kompromisų. Manau, kad būtent tokia konkurencija privertė mus dirbti neįtikėtinai daug, efektyviai ir labai greitai. Ir tas leidžia mums pasiekti tokių rezultatų, kokius turime. Tiek Bitės, tiek visos rinkos, kur kainos mažiausios Europoje, o paslaugos ir tinklai išplėtoti bene plačiausiai. Jeigu tokios konkurencijos nebūtų, bijau, kad mes būtume labiau aptingę, ne tokie lankstūs, ne tokie greiti ir mus tenkintų prastesnis rezultatas.

Aš netikiu revoliucijomis.

Džiaugiuosi ir tuo, kad pastaruoju metu toji konkurencija tapo brandesne. Anksčiau joje buvo daug emocijų, asmeniškumų. Konkurencija, pirmiausia, turi duoti naudą klientui, o anksčiau, kai kurias atvejais, ta konkurencija buvo daugiau asmeninė, emocinė, nebrandi ir nekurianti naudos klientui. Ji kai kam net kėlė juoką, laukimą, kokia bus kita pjautynių serija... Bet, vis tik, ji išliko aštri, besąlygiška. Ar ji galės būti kitokia? Abejoju, nes ji yra tiek įaugusi į organizacijas, kompanijas, žmones. Mes dirbame „akis už akį“ principu.

Matau didžiulį pliusą, kokius ir kokio imlumo žmones ji išugdo. Jei mes pristatome naują paslaugą klientams, tai žinome, kad mūsų konkurentai užtruks dieną ar kelias, bet jie taip pat išeis su tuo produktu ar paslauga. Gal dar geresne, kokybiškesne, o mes jau vėl galvojame apie kitą žingsnį, kitą patobulinimą. Todėl nėra nei vienos vietos, nei vieno žingsnio, kur galėtume užleisti pozicijas. Mes vieni kitus akylai stebime. Pirmasis mūsų darbas ryte – pažiūrėti, kiek vakar praradome klientų, kiek šiandien galime prisivilioti, ką daro konkurentai, kokią vertę jie davė. Klientui tai – nuostabi vertė. Užsieniečiai, atvažiavę negali patikėti, kad 4G tinklas veikia visoje Lietuvoje, greičiai nesulyginami su greičiais jų šalyse, o per mėnesį ryšio paslaugos klientui kainuoja kaip pora alaus bare.

– Įvardinkite tris dalykus, kurių niekada savo komandos žmonėms neatleidžiate ir dėl kokių priežasčių su jais atsisveikinate.

– Atsisveikinti su žmogumi nėra problemų. Apie personalą kalbant supaprastintai, vadovui tenka trys funkcijos – priimti žmones, auginti juos ir tobulinti, taip pat – juos atleisti. Visa tai yra kasdieninė higiena, vadovo darbai. Tenka atleisti nemažai žmonių, nes jie atsidūrė ne savo vietoje. Jie nėra blogi žmonės, gal ir jų kompetencija, kultūra, savybės nėra blogos, tiesiog skirtingos situacijos, skirtingos įmonių kultūros lemia, kad kai kurie žmonės tiesiog netinka.

Sudėtingesnė atleidimo priežastis yra susijusi su vertybiniais dalykais. Mes savo organizacijoje turime labai aiškiai išreikštas vertybes ir žmonės kartais negali prie jų prisitaikyti. Mums tokie dalykai netinka.
Ir paskutinis atvejis – tai moralinio sąžiningumo klausimas. Kai prasilenkiama su moralės ir sąžinės dalykais, toks žmogus atleidžiamas per vieną dieną. Tai susiję su vagystėmis, melavimu, nesąžininga veikla. Tokių dalykų absoliučiai netoleruojame.

– Jūsų įsivaizdavimu ir prognozėmis, koks gi būtų tas išmanusis pasaulis po dešimtmečio?

– Geras klausimas Elonui Maskui ar kitiems vizionieriams. Aš esu daugiau veiklos žmogus.
Manau, kad po dešimties metų dar neturėsime savavaldžių skraidančių automobilių, mūsų smegenys nebus prijungtos prie interneto, dar neaišku, kaip vystysis dvi, dabar plačiai vystomos, inovacijos – virtuali realybė ir dirbtinis intelektas.

Aš netikiu revoliucijomis.

Beveik prieš penketą metų lankiausi vienoje ateities studijoje. Buvo demonstruojami dalykai, kurie turėtų atsirasti technologijų pasaulyje. Apsilankiau ten ir pernai. Tai nei vienas iš tų dalykų, kuriuos mačiau tada, šiandien nėra masiškai pritaikytas ir panaudotas praktiniame gyvenime. Viskas vystosi nuosekliai. Taigi dar turime šiek tiek laiko pasidžiaugti šiandiena.

Visi tie technologiškai modernūs, nauji dalykai ateis, tačiau – nuosekliai. Ne taip greitai ir ne su tokiomis revoliucijomis, kokios dabar yra piešiamos. Tiesiog laikas, kol tos technologijos ir tie dalykai taps masiniais, naudojamais kasdieną, bus ilgesnis, nei mes galvojame. Sakome, kad dirbtinis intelektas, robotizacija ir kiti dalykai pakeis mūsų darbo vietas. Manau, kad tai gali nutikti, bet ne taip greitai. Nei po penkių, nei po dešimties metų kažkokių radikalių, dramatiškų pokyčių nebus. Tai bus nuosekli evoliucija. Technologijos į mūsų gyvenimą ateis po truputį, o kažkokio radikalaus perversmo, kuris, štai, atsitiko ir visiškai pakeitė mūsų gyvenimą – nebus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (62)