Aplinkiniai tapo žymiai tolerantiškesni

„Prieš beveik 2 metus su šeima keliavau į Indoneziją. Kalėdas ir Naujuosius sutikome Balio saloje. Kelionė tikrai tolima, bet keliauti mėgstu. Tai viena nedaugelio laisvalaikio pramogų, kurioms randu laiko. Nors klausos negalią turinčiųjų organizacijos išties aktyvios, padeda mums spręsti didžiausias problemas, su kuriomis dar tenka susidurti, rūpinasi laisvalaikiu, į Lietuvos kurčiųjų draugijos renginius einu retai – 2–3 kartus per metus. Šeima, darbas užima visą laiką”, – sako Julija, prieš darbą prekybos centre kepusi sausainius kitoje įmonėje, išbandžiusi įvairius kitus darbus bei užauginusi dvi dukras.

Kalbėdama apie darbą, Julija pastebi ryškiai pasikeitusi visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones. „Aplinkiniai tapo žymiai tolerantiškesni, rodo daugiau pagarbos. Prieš daugiau nei 12 metų pradėjus dirbti prekybos centre, kur kasdien sutinki šimtus pirkėjų, dar tekdavo susidurti su nepatenkintais tuo, kad negali paprastai su manimi susikalbėti. Sulaukdavau ir patyčių iš šalia veikiančios mokyklos mokinių. Dabar tokių situacijų nepasitaiko, nebent vyresnio amžiaus pirkėjai pykteli, kai nepavyksta suprasti jų iš lupų”, – sako Julija. Tuo tarpu jaunimas visiškai natūraliai priima jos negalią: „Pamatę ženkliuką ant darbo rūbų, informuojantį, jog negirdžiu, jie paprasčiausiai išsitraukia lapelį ir rašymo priemonę ar telefoną bei užrašo, ko nori paklausti. Aš atrašau arba iš karto parodau.“

Negalią turintys jaučiasi labiau pasitikintys savimi

Julija įsitikinusi, kad teigiamus pokyčius ir pozityvų visuomenės požiūrį skatina masinės informacijos priemonės, žiniasklaida, rodanti laidas, verčiamas į gestų kalbą. „Kaip ir kitose gyvenimo situacijose, darbe taip pat reikia laiko, kol užmezgi ryšį, ypač su naujais, tik dirbti pradedančiais, kolegomis. Bendrai kolektyvas labai draugiškas, palaikantis, su dirbančiais ilgesnį laiką bendraujame šiltai. Stengiuosi juos suprasti iš lupų arba tiesiog susirašome tiek darbo, tiek kitomis temomis“, – apie santykius su kolegomis atvyrauja Julija.

Nors moteris tvirtina ir savo pavyzdžiu liudija, kad klausos negalią turintys dabar jaučiasi žymiai labiau pasitikintys savimi ir savarankiški, paskatinimo, kaip ir bet kuriam kitam, jiems reikia. Julija sako, jei ne kolega Kęstutis, kuris rado vilnietei tinkamą darbą „Rimi“ prekybos tinkle, o vėliau ir padėjo pakeisti vieną parduotuvę į arčiau namų esančią, nežinia, ar dabar jai darbas teiktų ne tik finansinę, bet ir emocinę naudą. „Iš pradžių dirbau Kedrų gatvėje veikiančioje tinklo parduotuvėje, duonos skyriuje. Darbas patiko, bet buvo nepatogu važinėti didelius atstumus iš Pašilaičių, todėl paprašiau Kęstučio, kad padėtų rasti darbo vietą arčiau namų”, – sako Julija. Nors darbas atima didžiąją laiko dalį ir laisvalaikiui jo beveik nelieka, moteris sako nieko nenorinti keisti.

Negalią turinčius ragina nebijoti – būti drąsiais

Energinga 65-erių Julija taip pat turi ką patarti kitiems, turintiems klausos negalią. Informacijos apie darbo galimybes, pasak jos, visada suteikia klausos negalią turinčiuosius vienijančios organizacijos. Tuo metu, kai padėjo Julijai rasti darbą „Rimi“, kolega Kęstutis dirbo su neįgaliųjų įdarbinimo projektu Lietuvos kurčiųjų draugijoje. Vis tik, pasak Julijos, ir gavus informacijos bei turint palaikymą, būtina pačiai/-iam išdrįsti – nebijoti keisti ir pabandyti naujų dalykų.

Šiuo metu „Rimi Lietuva“ įmonės biure ir parduotuvėse iš viso dirba apie 150 įvairias negalias turinčių žmonių. Tarp jų – beveik 30 turinčių klausos negalią. Jie užima įvairias pareigas – nuo salės darbuotojų ir kasininkų parduotuvėse iki kainodaros specialistų. Visi „Rimi“ tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu vykstantys renginiai organizuojami taip, kad juose galėtų pilnaverčiai dalyvauti ir klausos negalią turintys kolegos – rūpinamasi gestų kalbos vertimu, lietuviškais titrais. Taip pat kiekvienais metais, gegužę, įmonė organizuoja Įvairovės mėnesį, kurio metu vyksta gestų kalbos pamokos visiems, norintiems jos išmokti.