Žuvims padėti turėję antibiotikai tapo jų pražūtimi

„Lašišų bumas fermose prasidėjo prieš maždaug 30 metų. Čilėje lašišų fermas steigti ir veiklą plėtoti pradėjo japonai, nes jiems reikalingi dideli šios, jų kasdieniame meniu labai svarbią vietą užimančios, žuvies ištekliai, o Čilėje tam puikios, į Norvegijos panašios, sąlygos. Taip lašišos, Šiaurės Atlanto ir aplinkinių vandenų žuvys, pradėtos auginti Ramiajame vandenyne, kur jos tapo invazine rūšimi“, – apie dabartinių lašišų auginimo fermose keliamų problemų ištakas pasakojo „Rimi Baltic“ socialinės atsakomybės vadovas Liudvikas Aleliūnas. Pasak jo, auginant lašišas ne jų natūralioje aplinkoje, po kurio laiko buvo susidurta su problema – vietine bakterija, ypatingai pražūtinga lašišoms.

„Kovoje su šiomis bakterijomis buvo pasitelkti antibiotikai. Iš pradžių – mažomis dozėmis, tačiau norvegų pavyzdžiu besivadovaujantiems Čilės lašišų augintojams jos nepadėjo. Kadangi lašiša – ne vietinė žuvis, teko didinti antibiotikų dozes ir dabar situacija tokia, kad Čilėje sunaudojama 700 kartų daugiau antibiotikų negu Norvegijoje“, – sako L. Aleliūnas. Dėl ypatingai dideliais kiekiais naudojamų antibiotikų, kurie žuvims filtruojant vandenį žiaunomis, joms žuvus ar nugaišus ir irstant vandenyje, taip pat – su žuvų ekskrementais patenka į vandenį, aplink lašišų fermas susidaro sterili aplinka, kur sėkmingai veisiasi ir dauginasi super bakterijos.

„Tai bakterijos, kurios nebijo antibiotikų – yra atsparios didelėms jų dozėms. Su žuvimi šios super bakterijos gali keliauti, būti perneštos paukščių, o ateityje mutuoti ir būti perduotos kitai rūšiai, pavyzdžiui, žmogui, o tai gresia itin sunkiomis pasekmėmis, kurias dabar stebime, pasauliui kovojant su koronavirusu“, – sako L. Aleliūnas.

Kodėl Čilėje užaugintų lašišų geriau nepirkti?

Kitas ypač daug nerimo aplinkosaugininkams keliantis reiškinys – mirusios zonos, atsirandančios dėl per gausaus antibiotikų naudojimo bei organinės taršos. „Tai zonos vandenynuose ir jūrose, kuriose neegzistuoja jokia gyvybė. Jos susidaro ir plečiasi, kai į vandenis patenka ne tik antibiotikai, bet ir žemdirbystėje gausiai naudojamos trąšos, tokios kaip fosforas, azotas, kalis. Ūkininkai galvoja, kad geriau patreš daugiau – gaus didesni derlių, bet augalai negali įsisavinti daugiau trąšų negu gali. Trąšų perteklius su lietaus vandeniu patenka į dirvą, vėliau – į upes, jūras, vandenynus. Šie cheminiai elementai sąlygoja dumblių augimą. Jų prisiveisus itin daug ir pūvant, didelėse vandenų plotuose ima trūkti deguonies ir taip susiformuoja mirties zonos – zonos be deguonies“, – pasakoja festivalyje kartu pranešimą „Kodėl nyksta žuvys?“ skaitęs Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas.

„Nyksta žuvys“
Foto: Organizacijos nuotr.

Jis vardija liūdnas šių procesų pasekmes: „Dėl vandens gausaus žydėjimo, trūkstant deguonies, išnyksta ištisos žuvų fermos. Pavyzdžiui, 2016 m. Čilėje išmirė 39 mln. žuvų, pernai Norvegijoje fiksuotas rekordinis žydėjimas. Šie faktai tik iliustruoja milžinišką įtaką, kurią daro neatsakingas ūkininkavimas tiek žemės, tiek žuvų ūkiuose. Mes jos tiesiogiai nejaučiame, bet privalome atsižvelgti, jei norime ir ateityje mėgautis žuvimi bei jūros gėrybėmis“.

Lietuvos gamtos fondo vadovą papildė „Rimi Baltic“ socialinės atsakomybės vadovas Liudvikas Aleliūnas: „Pirmiausia, ką, kaip vartotojai, pirkėjai, galime padaryti – tai nepirkti žuvies, kuriai gresia išnykimas. Konkretus pavyzdys – nepirkite lašišos, užaugintos Čilėje. Verčiau rinkitės užaugintą ir pagautą Norvegijoje ar turinčią kilmę atvirtinančius sertifikatus.“

Žvejyba tralais kelia didžiausią žalą vandens ekosistemoms

Čilėje užauginta lašiša patenka į Lietuvos gamtos fondo parengto gido „Nyksta žuvys“, kurį internete galima rasti čia, raudonąjį sąrašą. Į jį įtrauktos tos žuvies rūšys ir jūros gėrybės, kurioms gresia išnykimas, nes jų pagaunama kur kas daugiau nei leidžiama arba jų žvejyba kenkia aplinkai, todėl jų pirkti nerekomenduojama. Itin didelį pavojų žuvims ir jų išlikimui kelia žvejyba tralais.

„Tai pats neselektyviausias, didžiausią žalą vandens ekosistemoms darantis žvejybos būdas. Gaudant tralais ir tinklą traukiant dugnu, jame lieka didžiulės gremžimo žymės, kurios matomos povandeninėse nuotraukose. Jūros dugnas atsigauna tik po kelių dešimčių metų, o pasaulio vandenynuose šiuo metu traluojami tokie plotai kaip JAV arba kaip 150 lietuvų. Deja, šis žvejybos būdas labai paplitęs. Baltijos jūroje tralavimas buvo uždraustas tik praėjusiais metais“, – festivalio „Zero Waste“ lankytojams pasakojo E. Greimas.

„Nyksta žuvys“
Foto: Organizacijos nuotr.

Žuvis ir jūros gėrybės, kurioms žvejybos būdas ar labai didelis jos intensyvumas grėsmės nekelia, bet kurių pirkimą ir vartojimą rekomenduojama mažinti, nes apie šių rūšių paplitimą nėra pakankamai duomenų arba jų pagavimo būdai gali kenkti aplinkai, patenka į geltonąjį gido „Nyksta žuvis“ sąrašą.

Į trečiąjį – žaliąjį – sąrašą patenka žuvys, kurioms intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti – jas galima drąsiai pirkti ir valgyti. Pasak Lietuvos fondo vadovo, dar vienas būdas įsitikinti, ar perkamai žuviai negresia išnykti – rinktis prekybininką, kuris, vadovaudamasis „Nyksta žuvys“ gidu, formuoja prekių asortimentą. Pirmasis ir šiuo metu vienintelis „Rimi“, tokiu būdu peržiūrėjęs žuvies ir jūros gėrybių asortimentą visose trijose Baltijos šalyse, nuo nuo š.m. birželio nebeperka žuvies, patenkančios į raudonąjį, nykstančių žuvų, sąrašą.