Spalvinga biografija ir įtakingomis pažintimis garsėjantis J. Budrikis žemaitiškai paporino ne vieną istoriją, kurias jau būtų galima traukti į lietuviško verslo vadovėlius.

Kopdama marmuriniais laiptais į pasaže „Pas Juozapą“ esantį jo krikštatėvio darbo kabinetą, galvojau, kad dabar Lietuvoje turbūt mažai kas stato tokius marmuru klotus pastatus. Bet buvo kiti laikai, kiti papročiai, kuriuos prisiminti padėjo ir pats Juozapas.

Iš „Google“ ištrintas

Ruošiantis šiam pokalbiui užklupo šiokie tokie sunkumai. Rasti informacijos apie J. Budrikį „Google“ platybėse praktiškai neįmanoma. Ir nors pati prieš kažkiek metų buvau kalbinusi šį verslininką, informacijos internete radau tik apie jo bendravardį, profesionalų golfo žaidėją ir pašnekovo anūką Juozapą.

„O kam to reikia?“, – klausimu į klausimą atsako J. Budrikis. Sako, vienas šeimos narys pasirūpina, kad jos ten neliktų. Ir atidaro spintą, kurios lentynose daugybę metų kauptos knygos, laikraščiai, žurnalai, kuriuose vienaip ar kitaip paminėtas Luknės (Skuodo rajonas) kolūkis ir pakalbintas mano pašnekovas, kuris jam daug metų vadovavo. Nepriklausomybės metų tekstuose J. Budrikis – jau verslininko vaidmenyje.

Žvilgsnis kliudo sienas puošiančias nuotraukas, kuriose jis su žmona Danute, su kuria užaugino keturis vaikus ir iki dabar, jau 57-erius metus, dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais.

Čia taip pat nuotraukos iš 26-erius metus veikiančio „Tauro“ medžiotojų būrelio. Juose – daug visuomenei žinomų veidų. Vienoje iš tų nuotraukų – ir paskutinė Algirdo Brazausko medžioklė.

Našlaitis – nuo pustrečių metų

Vienas ryškiausių Nepriklausomos Lietuvos verslo pradininkų gimė Ylakių kaime, Skuodo rajone. Jis buvo jauniausias keturis vaikus auginusioje Budrikių šeimoje.

„Kai mirė mano tėvas, likome keturi vaikai šeimoje, o aš buvau jauniausias – vos pustrečių metų. Būdavo, ateina kaimynai pirštis mamai, bet ji buvo labai išmintinga – netekėjo, nes bijojo, kad patėvis neskriaustų vaikų“, – anuos nelengvus laikus prisiminė pokalbininkas.

Juozapas mokėsi Ylakių vidurinėje mokykloje, tuomet įstojo į Kretingos žemės ūkio technikumą, vėliau – į Žemės ūkio akademiją.

Ten gabus studentas buvo prišnekintas toliau siekti mokslų. Jis iki šiol tik geru žodžiu mini docentę Jadvygą Monstvilaitę (garsios operos solistės Giedrės Kaukaitės motiną – red. past.), kuriai padedant ketverius metus atlikinėjo įvairius bandymus, apsigynė kandidatinę disertaciją, o gintis mokslų daktaro disertacijos teko važiuoti net į Maskvą. Juozapas vežėsi net 23 kg pirminės medžiagos.

„Į Maskvą vykome keturiese, tačiau apsiginti disertaciją pavyko tik man“, – sakė pašnekovas.

Pavyzdinio kolūkio šeimininkas

Iš pradžių Juozapas dirbo Skuodo rajono „Pegalės“, vėliau – garsiame Luknės kolūkyje. Padirbėjęs agronomu tapo pavyzdinio kolūkio pirmininku.

Lietuvoje buvo vos kelios dešimtys tokių kolūkių, apie kuriuos nuolat rašė spauda, o jų pirmininkai būdavo kone ant rankų nešiojami. Tokiuose kolūkiuose dirbantys žmonės neblogai uždirbdavo, gyvendavo geruose namuose, jiems tekdavo laukti mažesnėse eilėse, kad galėtų nusipirkti automobilį.

J. Budrikis neslepia, kad išties tie ūkiai būdavo daugiau lepinami, sulaukdavo daugiau valdžios malonių. Bet jis priduria, kad daug kas priklausė ir nuo pirmininkų talento ir gebėjimų orientuotis sovietinėje sistemoje. Jei vienas kolūkis gaudavo vieną mašiną per tris metus, tai kitas – dvi per metus.

„Pas Juozapą" įkūrėjas Juozapas Budrikis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas


Kaimą iškeitė į Vilnių

„Sūnūs pradėjo studijuoti Vilniuje. O tuomet galiojo tokia tvarka: jeigu šeimos pajamos siekė daugiau kaip 200 rublių, tai studentai negaudavo stipendijos ir bendrabučio. O aš su žmona, ūkio ekonomiste, uždirbdavome po 1000 rublių per mėnesį. Taigi, maniškiai stipendijos negavo. Tada atvažiavau į Vilnių, ketinau įsidarbinti Ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoju. Bet sužinoję, kad aš ruošiuosi kraustytis į Vilnių, man pasiūlė tapti Žemės ūkio ministro pavaduotoju“, – tokį, dar vieną karjeros laiptelį teko įveikti pašnekovui.

Padirbėjęs trejetą metų ministerijoje J. Budrikis prieš pat Atgimimą tapo Ukmergės partijos pirmuoju sekretoriumi.

Tuomet jau nenumaldomai artėjo komunistų partijos sekretorių saulėlydis. J. Budrikis neslepia, - kai kas mėgino sukompromituoti, puolė spaudoje, skambindavo į namus, grasino šeimai.
Lietuvos komunistų partijai atsiskyrus iš sovietinės, jis iš partijos pasitraukė ir kibo į verslą.

Vardą sugalvojo žmona

Vardą sugalvojo žmona dar prieš Nepriklausomybės atkūrimą, 1990-ųjų gruodį J. Budrikis steigė privačią firmą „Arja“, jau galvojo įkurti pavyzdinį prekybos centrą Vilniuje.

„O kai jau pasistatėme Pašilaičiuose prekybos ir verslo centrą, reikėjo suasmeninto pavadinimo. Argi į tokią parduotuvę „Arja“ kas eis? Kai žmona sugalvojo pavadinimą parduotuvei „Pas Juozapą“, įkūrėme ir tokią įmonę“, – pasakojo verslininkas.

Juozapas sako, kad pirminio jo verslo būta labai įvairaus, bet dažniausiai – susijusio su prekyba.
„Pirkome ir marinavome grybus. Išsinuomavę fermas auginome broilerius, kiaules ir eksportavome į Rytus. Iš Ukrainos, Baltarusijos į Lietuvą vežėme įvairias prekes“, – vardijo pokalbininkas.

Būta ir dar rimtesnių užmojų. Tarkime, jis kartu su vokiečiais eksportavo į Turkiją galvijus. Ten išvežė daugiau kaip 3 tūkst. tonų galvijų, iš Gruzijos cisternomis į Anykščių vyninę veždavo baltąjį vyną.
Taip buvo sukrautas pradinis kapitalas, kuris padėjo be didesnių paskolų pastatyti pirmąjį prekybos centrą.

„Per pusantrų metų iškilo 18 tūkst. kv. metrų patalpos. Tai buvo pirmas privatus didžiausias prekybos centras Lietuvoje“, – neslepia pasididžiavimo verslininkas.

Statybos tada nebuvo brangios, – statybininkai už kubinį metrą imdavo 500 vagnorkių, – tiek, kiek kainuodavo vienas doleris.

Palyginimui, gabendamas galvijus į Turkiją, jis nuo kiekvieno kilogramo galvijų gyvo svorio uždirbdavo vieną markę.

Žmonės plūdo kaip į „Akropolį“

Į pirmąjį prekybos centrą „Pas Juozapą“ žmonės plūsdavo ne tik apsipirkti, bet ir kaip į kokį muziejų, nes jame buvo daugeliui iki tol dar nematytų vokiškų, lenkiškų, kitų šalių prekių.

„Pradžia buvo įspūdinga, – neslėpė „Pas Juozapą“ savininkas. – Sukomės labai gerai. Vienais metais apyvarta perkopė net 100 milijonų“.

Tada per pusę metų verslininkas pastatė ir atidarė dar vieną parduotuvę Savanorių prospekte. Vėliau tą prekybos centrą jis pardavė. Dar po poros metų šalia pirmojo pasažo Pašilaičiuose išdygo dar vienas prekybos ir verslo centras.

Už pirmą bekoną – paltas žmonai

J. Budrikis teigia, kad dabar gyvenąs tik iš patalpų nuomos. „Ko jūs norite? Juk man jau 76 metai”, – juokiasi gerą formą išlaikęs verslininkas.

Jis šmaikštauja, kad turi gražią žmoną, tai priverstas nuolat stengtis. Sako valgo, kiek nori, tik jau kokius penkiolika metų po penktos valandos vakaro iš viso nieko neima į burną. Priprato ir nebenori.

„Jaunystėje pradėjau dirbti nuo keturiolikos metų. Brolis išvažiavo mokytis į Jūreivystės mokyklą, įvyko tragedija ir jis nuskendo. Todėl visi ūkio darbai kaime krito ant mano pečių. Taip užsigrūdinau, išmokau dirbti visus ūkio darbus. Su žmona iš pradžių ir karvę turėjome, ir kiaules auginome. Pardavęs pirmąjį bekoną žmonai nupirkau gražų paltą“, – gyvenimą kaime prisiminė pokalbininkas.

Juozapas su žmona užaugino dukrą ir tris sūnus. „Turu tris vaikus ir dukterį“, – žemaičiuoja Almos, Arvydo, Mariaus ir Pauliaus tėtis. Vaikai jiems padovanojo septynis anūkus ir vieną proanūkę.
Visi vaikai sukasi nuosavame versle, nei vienas nedirba samdomo darbo.

Alma, vyriausioji Budrikių dukra, vysto veiklą Baltarusijoje. Ji yra bendrovės, kuri valdo prekybos tinklų „Sosedi“ tinklą, bedrasavininkė. Šis tinklas vienija per šimtą parduotuvių. Tokios verslo patirties ji įgijo vadovaudama vienam iš „Pas Juozapą“ prekybos centrų.

Sūnus Arvydas turėjo automobilių verslą, bet jį pardavė ir dabar užsiima statybomis. Mariaus rankose – „Plaunu pats“ verslas. Jauniausias Paulius užsiima dizainu.

Įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio

Juozapas vedė vos 19-os ir su žmona kartu jau nugyveno 57-erius metus. Su žmona susipažino Kretingos žemės ūkio technikume: „Tik atvažiavęs iš karto ją pastebėjau. Paklausiau draugų, kas čia per panelė. Man paaiškino ir pasakė, kad ji turi draugą. Rugsėjį buvo šokiai ir aš su ja susipažinau, palydėjau“, – pažintį su gyvenimo moterimi prisiminė verslininkas.

„Dirbant kaime man buvo pasakyta, kad jei greitai nebus antro vaiko, tai mane paims į armiją, tai mes labai greitai – per vienuolika mėnesių susisukome“, – kvatoja Juozapas.

Lietuvoje geriau nei Tenerifėje

Paklaustas, kas padėjo išsaugoti santuoką, jis sako nesuprantąs nei vyrų nei moterų, kurie susilaukia vaikų, bet skiriasi ir jų kartu neaugina.

„Jei jau taip nori, užaugink vaiką iki pilnametystės ir tada skirkis. Turi jausti atsakomybę už šeimą, už vaikus. Šeimose visko nutinka, nebūna viskas kaip sviestu patepta. Aš daug dirbdavau, būdavo daug svečių. Anais laikais – iš Vokietijos. Vasarą trys ar keturi vakarai buvo skirti vakarienėms su svečiais. Grįždavau namo apie vidurnaktį, kartais – ir išgėręs, bet ji suprato tuos dalykus. Reikia suprasti vienas kitą“, – bendro gyvenimo receptu dalijosi verslininkas.

Jis sako, kad kone į visas keliones įpratęs vykti kartu su žmona. „Tačiau paprastai nuo balandžio iki spalio kojos iš Lietuvos nekeliame. Kelis kartus žiemą bandėme po tris mėnesius pagyventi Tenerifėje. Žinote, buvo liūdnoka. Čia vaikai, anūkai, buvome pripratę būti kartu. Dar anksčiau kone kiekvieną savaitgalį visi susibėgdavome, prie bendro stalo susėsdavome“, – apie šeimos tradicijas pasakojo verslininkas.

„Pas Juozapą" įkūrėjas Juozapas Budrikis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas


E. Honeckerio apkabinimas ir vilkas beuodegis

Tuomet, kai vadovavo Luknės kolūkiui, J. Budrikis dažnai sulaukdavo ypatingų svečių. Vienas iš jų buvo Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) vadovas Erichas Honeckeris.

„E. Honeckeris Luknėje praleido porą valandų. Iš pradžių apžiūrėjo statomą mūsų gyvenvietę. Paskui atvažiavo pas mus į namus papietauti. Jis gerai kalbėjo rusiškai. Klausia: „Ar tu labai jaudinaisi?“. Sakau: „Jūsų belaukdamas tris paras nemiegojau, bet visas jaudulys praėjo, nes jūs – malonus ir nuoširdus žmogus“. Tai jis atsistojo, susidaužė su manim taurelėmis ir apkabino“, – VDR lyderio viešnagę prisiminė buvęs Luknės kolūkio pirmininkas.

Tuo metu svečiams griežė kolūkio kapela, tai jau kiek įkaušęs E. Honeckeris pradėjo mušti būgną.
Svečiai išvažiavo labai patenkinti. O po mėnesio J. Budrikis gavo raštą, kad VDR vadovas Luknės kolūkiui dovanoja estradiniam ansambliui skirtą dvylikos instrumentų rinkinį.

J. Budrikis, kaip atsaką E. Honeckerio žmonai paruošė įvairių lietuviškų rankų darbo gaminių rinkinį.
„Bekraunat į lėktuvą tas dovanas ten buvęs Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus viską apžiūrėjo ir nusprendė, kad medžiotojai turi įdėti kailį dovanų. Buvo du vilko kailiai. Vienas gražus, bet be uodegos, o kitas su uodega, bet ne toks gražus. A. Sniečkus ir sako pramonės ministrui: „A girdi, nukirsk tą uodegą ir prisiūk“. Aš, kaip paprastas kaimo žmogus, sakau: „Sekretoriau, jei pamatys, kad prisiūta, nebus gerai“. „Na gerai, – sako, – nesiūkit“. Taip lėktuvas į Vokietiją nuskraidino vilką beuodegį“, – smagią praeities istoriją prisiminė jos liudininkas.

Taip nuo to laiko užsimezgė ryšys su VDR. Po E. Honeckerio vizito pagal visas sovietines bendradarbiavimo ir draugystės su socialistinio lagerio šalimis lukniškiams buvo pasiūlytas kolūkis, su kuriuo jie palaikė nuolatinius ryšius: „Nuo to laiko į Vokietiją važiuodavome kaip į Latviją. Ir vokiečiai dažnus savaitgalius pas mus viešėdavo“, – apie ne vienam kolūkio žmogui atsiradusią galimybę išvykti iš Sovietų Sąjungos pasakojo J. Budrikis.

Tik atvykęs dirbti į Ukmergę, jis susiskambino su Vokietija ir jam buvo paskirtas rajonas, su kuriuo taip pat bendradarbiavo.

Ir jau daug vėliau, Nepriklausomybės laikais, likimas vėl suvedė su vokiečiais. Būtent su verslo partneriu vokiečiu gabendavo galvijus į Turkiją.

Draugystė su A. Brazausku

J. Budrikis sako, kad ne medžioklė ji suvedė su A. Brazausku, bet darbas Ukmergės partijos centro komitete. „Kai mane paskyrė į tas pareigas, įvyko pirmasis susitikimas su tuometiniu CK sekretoriumi A. Brazausku“, - pirmąją pažintį prisiminė pašnekovas.

Jis papasakojo apie dar vieną atvejį, dėl kurio ne vienas Ukmergės gyventojas J. Budrikio vardą iki šiol mini tik geru žodžiu: „Ukmergės „Vienybės“ gamykla visos Sovietų Sąjungos dujų ir naftos pramonėje naudojamiems kompresoriams gamino vožtuvų žiedus. Jūs neįsivaizduojate, kokios ten buvo darbo sąlygos. Baisiausia vergovė. Žmonės dirbo rūsyje, dulkių pilna, židiniai dega. Ir taip – aštuonias valandas per parą. Kai pamačiau, negalėjau susitaikyti su tuo, kad žmonės po tiek valandų turi kentėti. Galvoju, kad skubiai reikia naujos gamyklos. Paskambinau A. Brazauskui, paprašiau pagalbos. Jis sako: „Pakvieskime Sovietų Sąjungos ministrą ir parodykime jam. Tas atvyko su žmona. Ją nusiuntėme kitur, o ministrui parodėme tą cechą. Jis užsiėmė už galvos. Po pusmečio gavome 10 tūkst. kv. metrų surenkamą metalinę gamyklą, kuri šiaip buvo skiriama karinei pramonei – tankų remontui karo atveju“.

Ukmergiškiams beliko išlieti pamatus ir surinkti tas konstrukcijas. Tas statinys Ukmergėje tebestovi iki šių dienų. Dabar tai yra vienos didžiausių šalyje metalo gaminių ir mašinų gamintojų – Utenos bendrovės „Umega“ padalinys, kuris pavadintas Vienybės departamentu.

A. Brazauskas – verslo dalininkas?

J. Budrikis griežtai neigia gandus apie tai, kad A. Brazauskas buvo bendrovės „Pas Juozapą“ verslo dalininkas. „Galiu galvą guldyti, jis čia neįdėjo nė vieno cento. Kai jis tapo prezidentu, atvažiavo apžiūrėti parduotuvės. Atvyko, apžiūrėjo, paspaudė ranką ir išvažiavo, – apie juos siejusią draugystę pasakojo verslininkas. – Prieš 26-erius metus kartu įkūrėme „Tauro“ medžioklės klubą.
Tai buvo nuoširdus žmogus, negirdėjau, kad kada būtų balsą pakėlęs. Visada tesėdavo žodį. Kai jis buvo premjeras, buvo tvarka, ramybė ir 6 proc. ūkio augimas. Nebūdavo jokių kivirčų, jis išmanė savo darbą“.

Daliai nuomininkų – nulinis mokestis

„Žmonėms reikia padėti. Tai sakau neatsitiktinai, kalbu ir apie dabartinius savo nuomininkus. Juk kai kurie patalpas čia nuomojasi 15-18 metų“, – sako dabar patalpų nuoma užsiimantis verslininkas.

Šiemet dėl koronaviruso sukeltos krizės daliai nuomininkų J. Budrikis sumažino nuomos kainą, o kitiems ir visai pristabdė nuomos mokestį.

„Tarkime, kaip gali reikalauti mokėti nuomos mokestį iš Nerijaus Juškos, kuris čia turi baleto mokyklą. Kai vaikai sugrįš į studiją, jis vėl mokės“, – tokį nulinės nuomos mokestį verslininkas dabar taiko ne vienam savo klientui.

J. Budrikio gyvenimo tiesos

Verslininkas sako, kad norint būti sėkmingu verslininku, reikia žinoti pagrindines gyvenimo tiesas ir jomis vadovautis. Tai kokios tos J. Budrikio gyvenimo tiesos, klausiu.

„Pirma – plėšikaudamas neišgyvensi. Antra – už teisybę nakvynės negausi. Trečia – sąžiningumas ir dešimties Dievo įsakymų laikymasis“, – vardija pašnekovas.

Investicijos Palangoje

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje J. Budrikis Palangoje nusipirko Žuvininkystės komitetui priklausiusias patalpas, pastatė dešimtį namų.

„Žadėjome viską nuomoti, bet paskui pardavėme, tik sau ir kitiems šeimos nariams palikome po butą“, – neslepia J. Budrikis. Tie namai yra taip arti jūros, kad gulėdamas pro langą Juozapas mato banguojančią jūrą.

Juokiasi, kad dabar pensininkas, todėl kaip nori, taip ir gyvena. Šiek tiek laiko skiria darbui biure, o visą kitą leidžia arba namuose – Valakampiuose, arba Palangoje.

Ligomis pašnekovas nesiskundžia. Tačiau neslepia kadais turėjęs vieną rimtą ligą, kuri galėjo jį pribaigti. Išgyti nuo jos padėjo garsioji žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

„Iš 40-ies žmonių grupės, su kuriais skridau į Singapūrą ir Malaiziją, penkiese susirgome reumatoidiniu artritu. Tą ligą matyt sukėlė vienas privalomas skiepas, kuris vėliau buvo uždraustas. Skausmai buvo beprotiški, naktimis tiesiog raičiausi“, – skaudžias akimirkas prisiminė pašnekovas.
Nebežinodamas, kaip gydytis, jis kreipėsi į garsią žolininkę. Ši atvažiavo į Skuodą, pavedžiojo Juozapą pamiškėmis, parodė kokias vaistažoles susirinkti ir kaip jas vartoti.

„Sakau, kad galiu gauti kelialapį į kokios socialistinės šalies sanatoriją. O ji atšovė, kad man ir Likėnų sanatorija bus rojus. Pusę metų gydžiausi pagal jos rekomendacijas, nevartojau jokio alkoholio ir pasveikau. Šauni, dora, ypatingo talento buvo moteris“, – taip apie E. Šimkūnaitę atsiliepė pašnekovas.

„Pas Juozapą" įkūrėjas Juozapas Budrikis
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas


Dainą skyrė J. Budrikiui

Paklaustas, kokių gerų darbų pats nuveikė, jis pirmiausia apveda ranka aplinkui.

„Štai šis pastatas pastatytas. Argi ne geras darbas? Buvo sukurta daug darbo vietų. Kai turėjome parduotuves, buvo iš viso įdarbinęs 650 žmonių“, – vardijo pašnekovas.

O parduotuves, sako, uždaręs, nes atsirado didelė konkurencija. Bet tai buvusi ne vienintelė priežastis.

„Ir amžius toks, kad jau nesinori dirbti po 12 valandų per dieną. Nes kitaip neišeina, gi savaime niekas nevyksta“, – sako verslininkas.

Jis prisiminė vieną parduotuvėje dirbusį vaikiną, kuris kiekvieną kartą išeidamas į kiemą įsikišdavo į kišenę skutimosi peiliuką. Ir taip per dieną – 5-7 kartus. O išeidamas iš darbo „grobį“ pasiimdavo.

„Apsauga užfiksavo. Nebaudėme, bet atsisveikinome. Čia tik pavyzdys, kad jeigu nekontroliuosi, tai tokie dalykai nutiks nuolat“, – pavyzdį apie vagiliautoją paminėjo buvusio prekybos centro savininkas.

Dar vienas iš gerų darbų – Algimanto Raudonikio autoriniai jubiliejiniai koncertai, kuriuos surengti maestro įkalbėjo mūsų kalbinamas verslininkas ir tapo pagrindinių jų rėmėju. Atsidėkodamas kompozitorius jam skyrė dainą „Vilniaus varpai“.

Nušautos stumbrės istorija

Paklaustas, kaip vertina neseniai nutikusią istoriją, kuomet naujametinėje medžioklėje „valstietis” Jonas Slapšinskas, medžiodamas su „Tauro“ medžiotojų klubu, kuriam priklauso ir J. Budrikis, sumedžiojo stumbrę, pašnekovas sakė: „Jeigu žmogus būtų buvęs protingas, būtų nesiaiškinęs, nekalbėjęs kvailysčių, bet iš karto padėjęs šautuvą ir medžiotojo bilietą. Yra tvarka ir jos reikia laikytis. Mes griežtai į tuos dalykus žiūrime“.

O kokį atsaką turi tiems, kurie kaltina medžiotojus žvėrelių žudymu ir juos smerkia? „Tai yra kiekvieno reikalas. O liežuvis duotas tam, kad žmogus plepėtų. Protingi kalba gerai, o tų kurie kalba nesąmones, nereikia klausytis“, – dėstė pokalbininkas.

Jis prisiminė žmones, su kuriais teko kartu medžioti. Tarp jų būta ir daug garbių svečių – Suomijos, Latvijos prezidentai, Ukrainos premjeras. Porą kartu su „Tauro“ žmonėmis į medžioklę traukė ir buvęs ne vieno JAV prezidento patarėjas, politologas, prieš porą metų Anapilin išėjęs Zbigniewas Brzezinskis.

Trečdalis energijos iššvaistoma vėjais

Vertindamas pastarųjų metų politinę situaciją Lietuvoje J. Budrikis mano, kad trečdalis energijos iššvaistoma vėjais: „Vokietijoje premjerai darbuojasi 12-15 metų. Tai yra nuoseklumas, tvarka. To Lietuvoje labai trūksta“.

J. Budrikis teigia nesuprantąs, kodėl žmonės mėgsta matyti tik blogąsias gyvenimo puses ir nuolat niurzgėti.

Jis patikina esąs laimingas žmogus: „Jeigu būčiau nelaimingas, jau čia nesėdėčiau. Save sugraužti galima labai greitai. Neigiamas mąstymas yra labai kenksmingas. Žmogus gimęs kurti, todėl reikia nuolat galvoti, ką šiame gyvenime gali gražaus padaryti“, – sako J. Budrikis, kurį galima pavadinti vienu iš Nepriklausomos Lietuvos verslo pradininkų.