Pamenu, kai šį žmogų kalbinau dar tuomet, kai jis – toks griežtas, kostiumuotas sėdėjo Ignalinos atominės elektrinės (IAE) vadovo kabinete. Ir tuomet, kai veikė abu, ir po to – jau tik vienas reaktorius. Savo darbą išmanančio ir be proto jį mėgstančio žmogaus balse iš pradžių skambėjo nerimas dėl jėgainės ateities, o vėliau nuoskauda, kad nepavyko jos apginti ir išsaugoti.

Todėl labai norėjau dar kartą susitikti, pakalbinti, išgirsti, pamatyti, kuo dabar gyvena šis atomininkas ir kaip vertina tai, ką jam teko matyti, patirti ir nugyventi Lietuvoje – Ignalinos jėgainės užuomazgas, jos klestėjimą ir pabaigą.

Užauginti Ignalinos AE kaip savo kūdikį, jį popinti, jam skirti savo dienas, naktis, šventes ir laisvadienius, o paskui – palaidoti. Skamba makabriškai, bet būtent tą patirti teko Ignalinos jėgainei gyvenimą paskyrusiam V. Ševaldinui.

Darbas lygus gyvenimui

Mačiau ir girdėjau ne vieną verslo guru, per įvairias konferencijas skeliančius motyvacines kalbas. Dažnas jų – mažai ragavęs praktikos, tik teoretikas. V. Ševaldinas šiame kontekste – gyvas pavyzdys, galintis papasakoti, kaip įkvėpti ir motyvuoti žmones, kaip valdyti kompaniją, kaip gauti tokius rezultatus, nuo kurių priklauso ne tik akcininkų pelnai, bet visos šalies, ir kontinento radiacinė sauga.

Viktoro Ševaldino namas
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Ši istorija apie žmogų, kuriam neegzistavo darbo valandos, savaitgaliai, o jaunesnysis jo sūnus vaikystėje buvo tikras, kad telefonas yra vardu Ševaldin, nes būtent taip bet kurią akimirką pakėlęs ragelį atsiliepdavo jo tėtis.

Tai istorija apie paties aukščiausio lygio branduolinės energetikos specialistą, kuris anoje plačioje Sovietų Sąjungos erdvėje pateko tarp pusšimčio tokio lygio profesionalų.

Ir istorija apie ekspertą, kuris po Černobylio AE avarijos buvo iškviestas į uždarus Maskvos kabinetus ir žvelgdamas į ant stalo sukrautus po avarijos gautus dokumentus rašė išvadas, dėl kokių priežasčių galėjo kilti toji baisi avarija . O po to pasirašė konfidencialius dokumentus, kurių pagrindu buvo parašyta galutinė Černobylio avarijos išvada.

Liga su radiacija nesusijusi

Vingiuoti Aukštaitijos keliai veda į Ignaliną. Sukame Paplovinio paežerėje išsirikiavusį privačių namų kvartalą. Čia, prie žiedų apsuptyje skendinčios sodybos vartų, pasitinka pats V. Ševaldinas.

Jis iš karto prisipažįsta – akys mažai ką bemato. Bet veria tokių žydrų akių žvilgsniu, kad nė akimirkai nesuabejoji, kad pokalbininkas tave ne tik girdi, bet ir mato.

Viktoras Ševaldinas
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

„Lankiausi ir pas Vilniaus, ir pas Sankt Peterburgo profesorius, bet jie sako, kad nieko negalima padaryti. Tai yra paveldima akių liga, labai plonos kraujagyslės, kurios maitina akis. Kraujo vis mažiau į jas patenka. Jei gėlės nelaistysi, ji nuvys, taip ir čia. Ką padarysi, tokių kaip aš pasaulyje pusantro milijono“, – kalba per septyniasdešimtmetį perkopęs buvęs atominės elektrinės vadovas.

Ir priduria, kad nei su darbu jėgainėje, nei su radiacija tai niekaip nesusiję.

Užaugo prie Volgos

V. Ševaldinas gimė ir augo prie didžiosios Rusijos upės Volgos, Kinešma mieste, kuris yra šiek tiek žemiau Kostromos ir aukščiau Nižnij Novgorodo. Tai buvo tekstilininkų miestas ir tekstilininkų kraštas.

Tėvai visą gyvenimą dirbo tekstilės fabrike, buvo paprasti darbininkai. Toji žemė juos ir priglaudė.

Šeimoje Viktoras augo vienas, – neturėjo nei brolių, nei seserų. Tėvas kare buvo sužeistas į galvą ir buvo pripažintas pirmos grupės invalidu. Šeima iš pradžių neturėjo kur gyventi, po to ilgai statė namą ant Volgos kranto. Viktoras su nostalgija prisimena, kad tai buvo gražus medinis namas, kurį supo tėvų išpuoselėtas sodas. Ten jis ir užaugo.

Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

„Kažkada galvojau į Lietuvą juos atsivežti. Ruošiausi, ruošiausi, bet taip ir nespėjau. Griuvo Sovietų Sąjunga, tada kilo vizų problema. Tam, kad jas gautumei, reikėjo užsienio paso. Pirmiausia palaidojau tėvą, o po to mamą. Jau buvau jai nupirkęs mažą butą Visagine, ir užsienio pasą padarėme, beliko tik vizą sutvarkyti, bet tada ją paralyžiavo. Po to mama dar pusantro mėnesio pagulėjo ligoninėje ir užgeso“, – skausminga gaidelė nuskamba pašnekovo balse.

Elektra užbūrė

Tėvai Viktorui pranašavo darbą tekstilės fabrike.

Bet baigęs mokyklą jis įstojo į Ivanovo energetikos institutą.

„Mačiau, koks tai sunkus darbas, todėl pasakiau, kad stosiu į aukštąją mokyklą. Jeigu nebūčiau įstojęs, būčiau priverstas tarnauti sovietinėje armijoje, tada būtų buvęs kitas likimas. Bet įstojau iš pirmo karto, mokiausi gerai. Mama buvo labai patenkinta, kad po studijų papuoliau į Leningradą, vieta gera, susisiekimas su gimtine geras – ir traukiniai važinėjo, ir lėktuvai skraidė“, – praeitį prisiminė pašnekovas.

Kodėl vaikinas nuo Volgos rinkosi tokias studijas?

Viktoras Ševaldinas
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

„Vaikystę praleidau kaime, Kostromos srityje, savo tėvų gimtinėje. Beje, ten pat, kur yra garsusis Ščelykovo dvaras, kuriame gyveno dramaturgas Aleksandras Ostrovskis.

Tame kaimelyje, kur gyvenau, nebuvo elektros, tik žibalinė lempa, kurią reikėdavo valyti, pripilti žibalo. Kai įvedė elektrą ir užsidegė elektros lemputė, mane tai sukrėtė: tai buvo taip gražu, švaru ir jokio žibalo kvapo. Todėl ir įstojau į tą institutą. Buvau ruošiamas šiluminių ir atominių elektrinių procesų automatizavimo inžinieriumi. Ketinau dirbti su šilumine energetika, nes atominė dar tik mezgėsi, projektai buvo uždari, užslaptinti“, – prisiminė pokalbininkas.

Atomininkų kalvė

Tačiau likimas lėmė, kad bebaigiant institutą, iš Maskvos atvyko „Minsredmaš“ (Vidutinių mašinų gamybos ministerijos ) atstovas. Jis ieškojo dviejų jaunų inžinierių. Pasikvietė į pokalbį Viktorą ir bendrakursį Valerijų Lebedevą, kuris vėliau tapo Leningrado AE direktoriumi.

„Nieko mums neaiškino, – nei kur važiuosime dirbti, nei kodėl. Tiesiog užpildėme anketą, nusiuntėme, o po to ją patikrino ir pakvietė pokalbiui į „Minsredmaš“ ir ten iš karto gavau siuntimą į Leningrado AE, kurioje buvo statomas pirmasis didelio galingumo kanalinis reaktorius RBMK“, – savo, kaip atomininko, karjeros pradžią prisiminė pašnekovas.

Taigi, universitetą jis baigė 1971 m. ir jau tų pačių metų rudenį dirbo Leningrado AE.

„Atvažiavome į Leningradą, elektrinė buvo dar tik statoma, dirbti nėra kur, o mano specializacija buvo automatizacija. Ir kai tik buvo gaminamas pirmasis reaktoriaus bloko parametrų valdymo ir kontrolės kompiuteris. Be jo reaktorius nebūtų galėjęs dirbti, nes tam neužtektų nei jokių prietaisų, nei jokių akių ar rankų. Kompiuteris buvo gaminamas Maskvoje ir mes dar pusmetį projektavimo institute kartu su inžinieriais, gamintojais dalyvavome jo kūrimo, bandymo, testavimo procese. Po to atvežėme jį į Leningrado AE, pastatėme, suderinome ir taip prasidėjo mano, kaip atomininko gyvenimo kelias“, – pasakojo visoje Sovietų Sąjungoje buvęs garsus atomininkas.

Viktoras Ševaldinas
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Pirmąjį Leningrado AE bloką V. Ševaldinas su kitais atomininkais paleido 1973 m. gruodį, o lygiai po dešimties metų jis taip pat visu šimtu procentų prisidėjo paleidžiant Ignalinos AE pirmąjį bloką.

„Vienuolika metų praleidau Leningrado atominėje jėgainėje. Dirbau automatikos specialistu, paskui – šių sistemų vyriausiuoju specialistu, o savo karjerą ten baigiau būdamas ketvirtojo bloko pamainos viršininku“, – pasakojo visų keturių Leningrado jėgainės blokų paleidime ir jų valdymo procesuose dalyvavęs V. Ševaldinas.

Bendradarbiai ir bendraminčiai

V. Ševaldinas pasakoja, kad po ketvirtojo bloko paleidimo buvo aišku, kad Leningrade viskas jau pastatyta, o tuo metu jau spėriai statoma Ignalinos AE.

„Minsredmaš“ buvo pavaldžios tik dvi atominės elektrinės – Leningrado ir Ignalinos. Energetikos ministerija tuomet kartu su jai pavaldžiu institutu statė Kursko, Smolensko, Černobylio ir kitas SSRS elektrines.

Viktoras Ševaldinas

Ignalinos AE specialistų komandos pagrindą sudarė V. Ševaldino kolegos iš Leningrado. Tarp jų buvo ir vienas pirmųjų Ignalinos AE vadovų Nikolajus Lukoninas. Su juo V. Ševaldinui teko dirbti ir Leningrado, ir Ignalinos jėgainėse.

Tapo savanoriu

Lietuva V. Ševaldino gyvenime atsirado panašiai kaip kitiems – plėšinių įsisavinimas Kazachstane ( kitaip – garsioji Celina) arba Baikalo-Amūro magistralės (BAM) statybos.

„Tiems, kuriuos žinojo ir tikėjo kaip specialistais, pranešė, kad yra renkami savanoriai, kurie norėtų vykti į Ignalinos AE. Iš karto buvo pasiūlytas didesnis atlyginimas ir solidesnė – jėgainės pamainos viršininko pareigybė. Vadovavau visam operatyviniam personalui. Jau vėliau taip susiklostė karjera, kad dirbau ir vyriausiojo inžinieriaus, atsakingo už eksploataciją, pavaduotoju. O paskelbus Lietuvos nepriklausomybę energetikos ministras Leonas Ašmantas išsikvietė mane į ministeriją ir pasiūlė užimti IAE vadovo pareigas“, – trumpai savo karjerą Lietuvoje peržvelgė V. Ševaldinas.

Viktoras Ševaldinas, Dalia Grybauskaitė

Bet iki to meto dar tiek visko nutiko, kad tai nutylėdama, palikčiau žiojinčią didelę spragą.\

Iš pradžių nepatiko

Kai V. Ševaldinas pirmą kartą atvyko į Visaginą (anuomet jis buvo vadinamas Sniečkumi – red.), miestelis dar tik buvo pradėtas statyti.

„Pirmą kartą atvykau turbūt kokiais 1980 m. Atvykau tik vienai dienai, norėjau tik pažiūrėti, kas tai per statybų aikštelė, kas tai per miestas. Nes sutiksi dirbti, o kas, jeigu nepatiks. Atvažiavau, pažiūrėjau ir pasakiau, kad dar per anksti čia važiuoti“, – V. Ševaldinas neslepia, kad tuomet jo Visaginas nesuviliojo. Aplink – didelės statybos, purvas, grioviai, duobės. Mišką kerta, kelių dar beveik nėra.

„Nemačiau, ką tose statybose galėčiau veikti. Pasakiau, kad vėliau priimsiu sprendimą, ir tada vyksiu, kai ir visi kiti važiuos. O jau 1982 m. gegužę, prieš 38 metus atvykau antrą kartą ir pasilikau visiems laikams. Leningrade jau buvau pasirašęs dokumentus dėl pervedimo, atvažiavau čia, kur jau mane žinojo, laukė, sutiko.

Viktoras Ševaldinas
Foto: DELFI / Laimonas Jankauskas

Iš pradžių nelabai buvo kur gyventi. Buvo skirtas trijų kambarių butas, kur gyveno kelios šeimos. Kiti dar gyveno palapinėse, laikinuose būstuose. Atominę statė kareiviai-statybininkai, kurie gyvendavo palapinėse, vagonėliuose. Atvykau dirbti rimtą darbą, taigi iš karto labai daug jo atsirado, reikėjo tvarkyti dokumentaciją, rinkti ir komplektuoti pamainas, specialistus, personą.

Išstudijavome projektus, aiškinomės, kuo Ignalinos jėgainė skiriasi nuo Leningrado. Pirmiausia, Ignalinoje buvo statoma pusantro karto galingesnė elektrinė, kurioje buvo diegiama visai kita įranga, – daug didesnė, turinti daugiau saugumo, avarijų lokalizavimo sistemų, kurių Leningrado AE tuo metu visai nebuvo. Taigi, tai buvo kur kas geresnis, labiau nušlifuotas RBMK projektas“, – beveik keturių dešimčių metų senumo laikus prisiminė pašnekovas.

Štai taip prasidėjo V. Ševaldino gyvenimas Lietuvoje.

Trys lemtingi įvykiai

V. Ševaldinas įsitikinęs, kad tiek jam pačiam, tiek atominei jėgainei, jos darbuotojams ir Visagino gyventojams įtaką turėjo trys milžiniški įvykiai, kurių kaip nors paveikti jie neturėję jokių galių.

„Pirma, tai avarija Černobylio AE, antra – Sovietų Sąjungos griūtis ir trečia – tai Lietuvos įstojimas į ES, su kuriuo ir susijęs atominės uždarymas. Šie trys globalūs įvykai turėjo įtakos ir mano, ir kolegų likimui“, – įvardijo pašnekovas.

V. Ševaldinas pasakoja, kad atvykus į Sniečkų (dabartinį Visaginą) sutikti lietuvį buvo taip reta ir neįprasta, kaip kokį aborigeną.

„Ignalinos AE vadovaujančioje grandyje dirbo tik vienas lietuvis – iš Elektrėnų į IAE persikėlęs Bendrųjų reikalų direktoriaus pavaduotojas Edmundas Krūminis. Tiesa, Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) ne vienerius metus buvo renkama specialistų eksploatacijai grupė. Jie atvažiuodavo į atominę, bet ilgai neužsilaikydavo. Nei patirties, nei noro nebuvo, tik baimė. Apie Sniečkų jie sakydavo: „Tai – ne Lietuva“. Ir ko norėti – aplink tik rusų šnekta. O atvažiavę rusai sakydavo: „Ne, čia ne Rusija“. Tai kad ir man pačiam, kai nuvykdavau į Rusiją, sakydavo: „O, litovec prijechal“ (O, lietuvis atvažiavo).

Bet mes gyvenome draugiškai ir nejutome diskomforto“, – prisiminė V. Ševaldinas.

Tačiau jam niekada nebuvo kilęs noras apsisukti ir grįžti į Rusiją, nes darbas, keliami tikslai ir uždaviniai galutinai įtraukė.

Tik persikraustęs į Lietuvą V. Ševaldinas pradėjo lankyti lietuvių kalbos kursus. Bet prieš paleidžiant pirmąjį bloką buvo tiek daug darbo, kad jam ne tik buvo pasakyta, bet ir pats susiprato – kokie gi kursai, juk reikia dirbti po dvylika valandų. Taip ir baigėsi lietuvių kalbos mokslai.

Visi darbai – vienu metu

Taigi, 1983 m. buvo paleistas pirmasis Ignalinos AE blokas.


„Buvo neįtikėtinai daug darbo. Bet neslėpsiu, o ir nuodėmė būtų sakyti kitaip, bet pirmojo bloko būklė buvo tokia, kad jei tai būtų nutikę šiomis dienomis, niekas nebūtų sutikęs ir leidęs, kad jis pradėtų veikti. O tada leido. Kita vertus, Lietuvai ir visam Vakarų regionui buvo reikalinga elektra. Viskas vyko vienu metu: blokas jau dirbo, čia pat buvo statomas dar vienas, atvežama jam skirta įranga, o kažkas išvežinėjo iš statybų šiukšles ir įvairias atliekas. Pati būtiniausia sistema jau dirbo, bet dar buvo dažomos sienos, o netvarką, atliekas tvarkė ir rinko dar apie pusantrų metų“, – pasakojo to meto liudininkas.

Čia pat jau kilo antrasis blokas. Baigę vieną bloką statybininkai iš karto buvo perkelti prie kito. Antrasis blokas turėjo pradėti veikti 1986 m. vasarą. Bet įvyko Černobylio AE avarija ir antrojo bloko paleidimas buvo atidėtas iki 1987 m.

Kas vyko Černobylio avarijos dieną?

Černobylio avarija įvyko 1986 m. balandžio 26 d. Štai kaip tą metą prisimena V. Ševaldinas: „Buvo šeštadienio rytas. Tada jau užėmiau vyresniojo AE pamainos viršininko pareigas, man buvo pavaldūs visi pamainų viršininkai. Tik atsikėlęs, kiekvieną rytą rašydavau užduotis pamainai.

Viktoras Ševaldinas

Tąryt, net nesiprausęs, paskambinau į darbą paklausti pamainos viršininko, kaip praėjo naktinė pamaina, kaip reikalai, ar nieko nenutiko, ar nebuvo kokių defektų, pažeidimų, ar nekilo kokių problemų. Jis pasakė, kad viskas gerai. O jau apie pietus sulaukiau skambučio iš Maskvos.

Paskambino tuometinis Ignalinos AE direktorius N. Lukoninas (iki 1983 m. – buvęs Leningrado AE direktorius), pasakė, kad jis komandiruotėje Maskvoje ir paklausė, kaip reikalai Ignalinos AE. Klausiu, kas nutiko. Galvoju: „Nieko sau, žmogus išvykęs į komandiruotę ir skambina man į namus savaitgalį su tokiais klausimais“. Pasakiau, kad viskas gerai, blokas dirba, jokių pastabų neturiu. O jis: „Štai dėl ko tau skambinu. Turiu liūdną žinią – viename iš Černobylio AE blokų įvyko avarija“. Paprašiau paaiškinti smulkiau. Tačiau jis pasakė, kad situacija kol kas neaiški ir net Maskva neturi pilnos informacijos.

Sako man: „Tu dar kartą paskambink saviškiams ir pasakyk, kad jie griežtai laikytųsi reglamento ir instrukcijų“. Sakau: „Jūs ką, juokaujate, mes visada jų griežtai laikomės“. O jis dar kartą pakartojo: „Bet tu dar kartą įspėk savo vaikinus, kad nebūtų jokių nereikalingų judesių, nes yra tokia situacija, kad, neduok Dieve, nieko nenutiktų ir būtinai skambink man“. Tada gi mobiliųjų nebuvo, tai kur man skambinti. Sako: „Paskambinsi šituo numeriu ir mane suras“.

Taip sužinojau apie avariją“, – po Černobylio avarijos išaušusį rytą prisiminė V. Ševaldinas.

N. Lukonino įspėjimas buvo neatsitiktinis, – mat pirmoji Černobylio AE avarijos priežastimi buvo laikoma diversija. Todėl V. Ševaldinas ir buvo įspėtas, kad Ignalinos AE darbuotojai imtųsi visų saugumo priemonių.

Po avarijos iškvietė į Maskvą

Pirmąją savaitę po Černobylio AE avarijos Ignalinos AE specialistus pasiekdavo tik gandai, nebuvo jokios patikimos informacijos.


„Pirmoji informacija pasirodė, kai į Černobylį nuskrido komisija iš Maskvos. Vėliau ten suvažiavo Maskvos ir Peterburgo projektuotojai, inžinieriai ir jau iš jų atkeliavo šiokia tokia informacija. Lašas po lašo vis ką nors sužinodavome. Apie tai, kad kažkokią programą ten vykdė, jog reaktorius sprogo ir kaip tai galėjo nutikti. Atrodė, kaipgi šitaip, penkiolika metų buvo eksploatuojamas ir nieko nenutiko. Buvo daug neaiškumų. Pirmoji versija buvo, kad viename iš reaktoriaus kontūrų įvyko vandenilio sprogimas. Bet aš tuo nepatikėjau“, – anuometines speliones prisiminė pašnekovas.

Valymo operacijos darbuotojai, kurių daugelis buvo rezervistai, žinomi kaip „biorobotai“, ruošiasi lipti ant sunaikinto reaktoriaus stogo šalinti radioaktyvių nuolaužų su kastuvais ir rankiniais dviračiais karučiais. 1986 m. spalis. Igoris Kostinas, „Sputnik“ medžiaga.
Foto: Leidykla "Briedis"

Netrukus V. Ševaldinas buvo iškviestas į Maskvą.

„Iš Ignalinos AE į Maskvą vykau aš ir reaktoriaus apsaugos valdymo sistemų specialistas Sergejus Tiurinas. Iš Leningrado taip pat atvyko Gamybinio techninio susivienijimo vadovas, patyręs atomininkas Michailas Šavlovas. Mus pakvietė ir pasakė: „Vaikinai, mes dabar jums parodysime kai kuriuos dokumentus, kurių kopijas atvežė iš Černobylio“. Pasakė mums, kad peržvelgtume juos kaip ekspertai ir surašytume savo išvadas“, – apie gautą itin slaptą užduotį papasakojo garsus atomininkas.

V. Ševaldino rankose atsidūrė karšti, po avarijos gauti Černobylio AE dokumentai, – diagramų kopijos, kompiuterių įrašai.

„Mums pasakė: „Sėskite ir padirbėkite“. Išskirstė po atskirus kabinetus. Mano praktikoje buvo pasitaikę įvairių situacijų, kurios kildavo jėgainėje, – įvairių sutrikimų, sustojimų. Visi turėjome patirties dirbant su tokiais reaktoriais, kurie veikė Leningrado AE, ar Černobylyje. M. Šavlovas taip pat buvo labai patyręs. Visi trys surašėme išvadas, jas pasirašėme.

Tiesa, informacijos buvo mažokai, kai kurios diagramos nebuvo išsamios, kai kurie įrašai buvo skurdūs. Iš jų buvo sunku spręsti, kas gi nutiko. Bet mes išsakėme savo nuomonę, kuri sutapo maždaug 90 proc.

Buvo svarbu išsiaiškinti, kodėl būtent tada, tą valandą, tą minutę ir tą sekundę nutiko avarija. Kas nutiko? Aš iš karto nustačiau priežastį, kad buvo avarinio reaktoriaus apsaugos mygtuko paspaudimas, kuris turėjo sustabdyti reaktorių. Tačiau vietoj to, kad sustabdytų, dar labiau padidino jo galią. Tos mano išvados užėmė vos du puslapius. Iš mūsų pareikalavo pasirašyti rašytinį pasižadėjimą neviešinti informacijos ir viskas, – rytą atvažiavome, o vakare sėdome į traukinį Maskva-Vilnius ir išvažiavome atgalios“, – pasakoja išvadas apie Černobylio avariją rašęs V. Ševaldinas.

Jis spėja, kad Maskvoje sėdėję specialistai ir patys nujautė priežastį, bet turėjo tirti ir galimas kitas. Mat anuomet sklandė įvairių gandų, buvo daugybė nuomonių. Todėl pakvietė praktikus, kurie kiekvieną dieną praleidžia prie reaktoriaus.

Vėliau paaiškėjo, kad tai, ką anuomet ekspertai praktikai, tarp kurių atsidūrė ir V. Ševaldinas, nustatė ir buvo pagrindinė priežastis, kuri sukėlė Černobylio avariją.

„Beveik viskas sutapo. Gal ir ne viską atskleidėme, nes tuomet mums trūko daug duomenų, bet pagrindiniai dalykai, kuriuos mes surašėme, vėliau buvo įtraukti į išpublikuotus atitinkamus tyrimo dokumentus“, – pasakojo V.Ševaldinas.

Aplankė Černobylį

Pirmą kartą Černobylio AE V. Ševaldinas apsilankė po avarijos prabėgus kokiam dešimtmečiui. Kai tik buvo įkurta pasaulinė atominių elektrinių operatorių organizacija (WANO), kurios iniciatoriumi tapo buvęs Didžiosios Britanijos energetikos ministras, garsusis lordas Walteris Marshallas (Lord Mashall of Goring). Lordo titulą jam suteikė už indėlį plėtojant atominę energetiką.

Su šiuo žmogumi V. Ševaldinas buvo asmeniškai pažįstamas, viešėjo pas jį namuose.

1989 m. Ignalinos AE tapo šios organizacijos nare. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Lietuva į minėtą organizaciją įstojo jau kaip nepriklausoma valstybė.

„Tuos aštuoniolika metų, kuriuos man teko vadovauti Ignalinos AE, buvau šios organizacijos Maskvos padalinio tarybos valdybos nariu.

Taigi, vienas iš eilinių šios organizacijos susitikimų vyko Kijeve. Tada ir buvo organizuota ekskursija į Černobylį. Po to ten apsilankiau dar kelis kartus. Paskutiniai mano vizitai buvo susiję su noru susipažinti, kaip jie eksploatuoja jėgainę jau sustabdžius jos veiklą“, – sakė atomininkas.

Foto: Vaidas Mikaitis

Pasak pašnekovo, važinėjant po Pripetę jį, kaip ir kitus, ten apsilankiusius, vaizdas tiesiog pribloškė. 


„Ne veltui tai pamatę vakariečiai kalba, kad reikia nedelsiant uždaryti visas panašaus tipo elektrines. O aš manau, kad ir tą miestą reikia nugriauti, kam gi jis ten dar stovi“, – įsitikinęs pašnekovas.

Fiksavo radiaciją ir Lietuvoje

Dar kartą prisimindamas Černobylio AE avariją, V. Ševaldinas sako, kad ir Ignalinos jėgainės darbuotojai tuomet užfiksavo nedidelį radiacijos foną:

„Mūsų laborantai aptiko radiacijos požymius ir nustatė, kad tai nesusiję su Ignalina, bet su Černobyliu. Ačiū Dievui, radiacijos debesys Lietuvą tik šiek tiek užgriebė“, – sakė pašnekovas.

Įdomiausi dalykai, pasak V. Ševaldino, prasidėjo jau po Černobylio avarijos. Pirmiausia, buvo sumažintos pirmojo bloko apkrovos.

„Mes gi iki tol maksimalia projektine – 1500 megavatų galia dirbome. Tai buvo pati didžiausia galia ne tik Ignalinoje, bet ir visame pasaulyje. Ji buvo sumažinta iki 1250 megavatų. Kiek vėliau sukūrėme naują programą ir galingumą vėl šiek tiek vėl padidinome. Buvo atlikta papildoma antrojo bloko sistemų kokybės ir patikimumo patikra. Taip pat buvo atidėti antrojo bloko paleidimo terminai“, – mėnesius po Černobylio avarijos prisiminė pašnekovas.

Pareigos, kaip Diatlovo

Netrukus po Černobylio AE avarijos, kai buvęs Ignalinos AE vadovas N. Lukoninas tapo naujai įkurtos SSRS atominės energetikos ministru, o į jo vietą buvo paskirtas buvęs vyriausias inžinierius Anatolijus Chromčenka, pastarojo vietą užėmė Genadijus Negrivoda, o V. Ševaldinas tapo vyriausiojo inžinieriaus eksploatacijai pavaduotoju. Tai buvo tokia pati pozicija, kurią užėmė ir pagrindinis Černobylio avarijos veikėjas Anatolijus Diatlovas.

„Būnant šiose pareigose man ne kartą teko vadovauti atominės paleidimui ar stabdymui. Po Černiobylio viskas buvo sugriežtinta: ir įvairios procedūros, ir programų vykdymas. Buvo išleistos naujos direktyvos, kurių pažeisti nebuvo galima. Įvesta tokia tvarka, kad šalia pamainos viršininko būtų ir aukščiau stovintis vadovas, kuris galėtų priimti bet kokį sprendimą. Reikėjo pastatyti papildomus reaktoriaus strypus-sugėriklius, įrengti papildomas apsaugas ir signalizaciją, pravesti kiekvienos pamainos treniruotes, organizuoti neplaninius kiekvieno darbuotojo egzaminus. Buvau egzaminų komisijos pirmininku, o pats jų laikyti vykdavau į Maskvą.

Tam, kad daugiau nepasikartotų Černobylio avarija, buvo atliekamas labai griežtas darbas. Buvo dar sunkiau dirbti negu paleidžiant naująjį bloką. O antrojo bloko paleidimo reikalavimai buvo tokie aukšti, kad vos pavyko juos įgyvendinti. Todėl galiu patikinti, kad darbui jis buvo daug geriau už pirmąjį paruoštas“, – apie nuveiktus darbus ruošiantis paleisti antrąjį Ignalinos AE bloką pasakojo vienas svarbiausių to meto liudininkų.

Jis buvo paleistas 1987 m. rugpjūtį.

Apie Astravą turi savo nuomonę

O jau 1988 m. prie Ignalinos AE įvyko pirmasis, sąjūdiečių organizuotas „Gyvybės žiedas“, ir tais pačiais metais buvo sustabdyta trečiojo bloko statyba.

„Jis buvo pastatytas beveik 60 proc. ir būtų galėjęs dirbti ne mažiau trisdešimties metų.

Bet tada ne tiek „Gyvybės žiedas“ turėjo įtakos, bet iš viso priimtas sprendimas visoje Sovietų Sąjungoje daugiau atominių jėgainių su RBMK, kitaip – kanalinių urano grafitinių reaktorių nebestatyti.

Po Černobylio avarijos buvo paleistas tik Ignalinos antrasis ir Smolensko trečiasis blokai ir taip RBMK reaktorių era pasibaigė“, – sakė V. Ševaldinas.

Pasak jo, buvo įrodyta, kad korpusiniai, suslėgto vandens reaktoriai daug saugesni ir kyla daug mažiau problemų, kai norima stabdyti jų eksploataciją.

„Nutraukiant eksploataciją didžiausias problemas kelia radioaktyvus grafitas,kuris yra urano grafitiniuose reaktoriuose. Tai iki dabar yra pasaulinio lygio problema. Todėl manau, kad labai teisingas sprendimas daugiau urano grafitinių reaktorių nestatyti“, – įsitikinęs pašnekovas.

V. Ševaldinas patikino, kad Baltarusijos teritorijoje, Astrave statomas korpusinis, suslėgto vandens reaktorius reaktorius yra šiuolaikinis ir patikimas. Tokius blokus stato Suomija ir Vengrija, jie jau veikia Leningrade ir Voroneže.

„Saugos ir ekologijos prasme tai yra pats geriausias reaktorius, kuris šiuo metu yra sukurtas energetikos srityje. Tai naujausias technikos ir mokslo pasiekimas. Tokius pačius blokus ruošiasi statyti Kinija, kitos šalys. Todėl baltarusiai stato patį naujausią ir moderniausią reaktorių.

Svarbiausia, kad statytojai sąžiningai, kruopščiai ir atsakingai atliktų savo darbą. Taip pat svarbu jo priežiūra, reikalavimai, atsakomybė, kontrolė, – viskas turi būti aprašyta, patikrinta ir kokybiška.

Esu įsitikinęs, kad 50 proc. darbo sėkmės priklauso nuo personalo kvalifikacijos, – pradedant operatoriais ir baigiant AE vadovybe. Tikiuosi, kad ten bus viskas gerai“, – svarstė pašnekovas.

Tačiau čia jau kitos atominės jėgainės istorija.

Antroje šio straipsnio dalyje skaitykite apie tai, kas dėjosi Ignalinos jėgainėje iki ir po Sausio 13-osios ir kokius smūgius V. Ševaldinui teko atlaikyti atominės jėgainės uždarymo akivaizdoje.