Trispalvės vėliavėlės, lipdukai, gairelės didžiųjų Sąjūdžio mitingų laikais buvo ta prekė, kurią žmonės stvarstė kaip šviežias bandeles.

Per Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose jis įkurdino ir pirmąjį Lietuvoje prekybos kioską.

Mokėsi iš žydų

„Verslo mokiausi iš Užupio žydų, kurie sovietiniais laikais pardavinėdavo vandenį. Paprastas vanduo – viena kapeika, gazuotas – trys. Jie sakydavo: „Viską reikia daryti po truputį, kad tau kapeika po kapeikos kapsėtų“, – kalbėjo vienas pirmųjų šalies verslininkų.

Šiandien Š. Davainis juokiasi, kad laukti, „kol prikapsės“, jis neturėjo kantrybės. Todėl jau tada, kai visi važinėjo moskvičiais, jis – BMW, kai kiti gėrė „rašalą“, jis – konjaką.

Vėliau jis metėsi į politiką, tapo pirmuoju liberalizmo pranašu, bet greitai nuo viso to atšalo. Sako, kad politikoje galima dalyvauti šalia savęs turint ne prisiplakėlius, o komandą. Kai jos nėra, vienas nieko nepadarysi.

Jis taip pat atkūrė „Rotary“ klubo veiklą Lietuvoje ir įsteigė Masonų ložę, kuri virto atskira lože pasaulyje.

Gintarinių styginių instrumentų kvarteto „Amber Quartet“ repeticija

Kooperatyvas Nr.1

Pirmoji Nepriklausomos Lietuvos verslininkų karta užaugo begalinio deficito sąlygomis, ir kai tik buvo šiek tiek atleisti varžtai, daugybė žmonių garažuose, sandėliukuose ar butuose puolė siūti, megzti, paniro į kitus namudinius verslus. Gaminius gabeno į plačiąją Sovietų Sąjungą.

Tada pralobti galėjai staiga, nes visko trūko.

Tačiau nepriklausomybės laikų verslo pradžia neatsiejama nuo dar ankstesnių laikų – „perestroikos“, kurios viena sudedamųjų dalių buvo dalinis privataus verslo legalizavimas kooperatyvų pavidalu.

Šiandien žmonių, galinčių pasigirti, kad jų kooperatyvas buvo pirmasis Lietuvoje, yra ne vienas. Pirmąjį kooperatyvą, pažymėtą Nr.1, Vilniuje įregistravo verslininkas Š. Davainis, o Kaune – Arvydas Stašaitis. „Stiklių“ savininkų Romo Zakarevičiaus, Anos ir Aleksandro Ciupijų šeimos kooperatyvas Vilniuje buvo antras.

„Vos tik Michailas Gorbačiovas leido, kitą dieną nuėjau ir įregistravau kooperatyvą. Buvo 1989-ieji. Man nuo vaikystės rūpėjo turėti savą kapeiką. Penkiolikos už bendradarbiavimą su disidentais buvau su „vilko bilietu“ išmestas iš mokyklos. Todėl visko teko išbandyti – ir anglis kroviau, ir džinsais, plokštelėmis prekiavau. O rimtesni reikalai prasidėjo, kai susidomėjau šilkografija. Ant paprastų marškinėlių spausdindavau įvairius užrašus, tuo metu populiarių atlikėjų atvaizdus“, – jau istorija tapusius laikus prisimena Š. Davainis.

Beje, jis tapo kooperatyvų judėjimo pradininku ne tik Lietuvoje. Jis tapo Liaudies vartojimo prekių gamybos kooperatyvo Nr. 1 steigėju Rusijoje. Sako, iki šiol tebesaugantis steigimo įstatus.

Pinigus nešė „klipsai“

Š. Davainiui pažįstami fizikai sukonstravo stakles priklijuojamiems vienkartiniams „klipsams“ (auskarams) gaminti. Vienu kartu išeidavo atspausti 50 vienetų, o pora kainavo tris rublius.

„Tuo metu vadovavausi Fordo konvejeriniu darbo principu: geriau už mažiau, bet dideliais kiekiais. Tuos „klipsus“ man klijavo pusė Vilniaus, o pažįstami žydai išvežiodavo po visos Sovietų Sąjungos galanterijos parduotuves. Jie pasiekdavo net Uralą“, – prisiminė verslo senbuvis.

Pasak jo, tie prilipinami „klipsai“ merginoms buvo kaip narkotikas. Ir nesvarbu, kad per naktį miegant jie nukrisdavo. Juos pirkdavo vėl ir vėl.

Nugriebė grietinėlę

Asmeniškai Š. Davainiui sėkmingiausias etapas versle ir buvo pati pradžia. „Ji buvo pati geriausia, juk labiausiai sekasi tam, kuris pirmasis nugriebia grietinėlę“, – įsitikinęs pašnekovas.

Nuo to laiko jam niekada kišenėse nešvilpavo vėjai ir nekilo grėsmė viską prarasti. „Visada dėl šventos ramybės turėjau du tris verslus. Jei vienam blogai, kitas ištempia.“

Verslininkas juokiasi, kad jam būdavo net gėda eiti į paštą atsiimti pinigų: „Pensininkams atskaičiuoja 60 ar 80 rublių, o man – pilną lagaminą. Susitardavau su paštininke, duodavau jai šimtą rublių ir ji anksčiau uždarydavo skyrių. Tada aš ramiai, be pašalinių akių, pasiimdavau savo pinigus. “

Nežinojo, kur dėti pinigus

Š. Davainis neslepia, kad dalį dar sovietmečiu uždirbtų pinigų pragerdavo. Buvo toks etapas: buvo pinigų, buvo ir daug draugų. O už kitus pirkdavo sodybas ir antikvarinius dalykus.

Pinigai
Foto: Shutterstock

„Sovietmečiu porą metų buvo leidžiama pirkti sodybas. Turėjau liaudies meistro statusą ir tai man suteikė lengvatų. Bet turėjau visiems mokėti – ir kolūkio pirmininkui, kuris duodavo leidimą, ir kitiems. Bet žinote, su vienu užpakaliu gali sėdėti tik ant vienos kėdės. Taigi dalį sodybų pardaviau. Turiu vieną Dubingiuose ir man užtenka“, – pasakojo vienas pirmųjų Lietuvos verslininkų.

Nežinodamas, kur dėti pinigus, Š. Davainis juos leisdavo ir antikvariniams dirbiniams.

„Mano baldai iš Sankt Peterburgo antikvarų supirkti. Ko tik nerinkau? Laikrodžius, monetas, papuošalus. Vienu metu turėjau sukaupęs virš tūkstančio ikonų. Daug jų išdovanojau. Labai smagu dovanoti, kai su draugais geri. Ateina trečia ar ketvirta valanda, sako: „Bijau eiti namo, žmona į kailį duos“. Sakau: „Imk ikoną, padovanok“. Pasiteisindavo“, – kvatoja pašnekovas.

Gintaras kitaip

Kone kasdien savo rankomis gintarą čiupinėjantis verslininkas jau seniai peržengė papuošalų kūrimo ribas.

Štai jo sukurtas unikalus masažinis stalas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Tarptautinės paieškos biuro buvo pripažintas analogų pasaulyje neturinčiu išradimu.

Šarūnas Davainis

Tuomet ir užgimė gintarinės pirties idėja.

„Supratau, kad reikia daryti visą kompleksą. Jau pradėjo dešimtmetis, kaip aš tai padariau, ir dar nė viena šalis nėra įgyvendinusi gintarinio SPA projekto. Tailande lankiausi ten, kur procedūros kainuoja 500 dolerių, ir nieko ypatingo ten nebuvo. Mums kilo idėja sukurti Baltijos šalių gintaro SPA kompleksą“, – pasakoja gintarinių pirčių idėjos autorius.

Tačiau vienintelė, pasiryžusi įgyvendinti Š. Davainio sumanymą, buvo Birštono „Eglės“ sanatorija:

„Žmonės sensta, atsiranda ligos, todėl toks SPA labai prisidėtų prie jų sveikatinimo. Sulaukiau pasiūlymo iš prancūzų dirbti toliau, bet investicijos – mūsų reikalas. Todėl šios idėjos nebevystau. Savo namuose turiu pilotinį modelį, tai kam įdomu, gali apsilankyti, pamatyti, pasinaudoti.“

„Gintarinė“ muzika

Taigi, ir gintarinių pirčių gamyba pašnekovui – jau praeityje. Pagamino ir padėjo tašką. Tada užsidegė nauja idėja – sukūrė gintaru inkrustuotus muzikinius instrumentus.

Prieš kurį laiką Valdovų rūmuose buvo surengtas jų pristatymas. Šiuos instrumentus į rankas paėmė profesionalūs muzikantai – Vytauto Mikeliūno styginis kvartetas.

„Aš kuriu ne smuiką, nes jis seniai išrastas. O štai gintaru inkrustuotų instrumentų pasaulis dar nebuvo matęs.

Kaip manęs viena garsi ponia paklausė, kam aš tai darau, tai beliko pasakyti, kad į kvailą klausimą neturiu atsakymo. Kodėl žmonija siekia progreso? Tam, kad geriau gyventų, kad būtų didesnė įvairovė. Juk po daugybės metų neliks tų medinukų stradivarijų“, – dėsto Š. Davainis.

Naujausia verslininko aistra – gintaru inkrustuoti laikrodžiai. Ir patentas, ir dizainas, ir prekės ženklas – viskas Š. Davainio sugalvota. Tik laikrodžių mechanizmas yra japoniškas.

„Gintaras skleidžia žmogui naudingą gintarinę rūgštį. Taip pat nepamirškime ir placebo efekto. Vienas gali tikėti, kad jam sėkmę neš gintare inkrustuotas Zodiako ženklas, kitam – Vytis, trečiam – mylimosios ar mylimojo vardas“, – vartydamas rankose naujausią savo „kūdikį“, pasakoja verslininkas.

Jis viliasi, kad šie laikrodžiai ras savo pirkėją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Daug vilčių dėjo į „Litexpo“ surengtą parodą „Amber Trip“, tačiau dėl koronaviruso grėsmės tuos planus teko pamiršti.

Lietuva – be opozicijos

Verslininkas, žvelgdamas į Lietuvos nepriklausomybės ir laisvosios rinkos trisdešimtį, daro išvadą, kad privatizavimo metu išlošė tie, kurie dalijo ir dalijosi. Ir tie, kurie sugebėjo prie dalijančių prisiplakti.

„Investicinių čekių laikais laimėjo tie, kurie žinojo, ką su jais daryti, kaip juos iš neišmanančių išvilioti, – rėžė verslininkas. – Ilgainiui aš supratau, kad Lietuvos valdžia yra blogis. Ji iki šiol nemoka paskirstyti surinktų mokesčių ar išspręsti kitų problematiškų dalykų.“

Jis teigia, kad kadaise ir pats siekęs, kad visi būtų sąžiningi, ryžtingi, dori, neturėtų ydų, vadovautųsi dešimčia Dievo įsakymų:

„Tačiau to nėra. Tuomet bent jau savo gyvenimą nugyvenkime sąžiningai. Dabar krūvelė apsimeta tobulais, paima valdžią ir paskui dalijasi. Akademikas Eduardas Vilkas sakydavo, kad tai yra valdymas „šaikos“ (gaujos – red.) principu. Ir jis tebeegzistuoja iki šiol“, – savo požiūrio neslėpė bendrovės „Amber“ bei gintaro muziejaus savininkas Š. Davainis.

Pasak jo, Lietuvoje nėra jokios opozicijos. Jaunimas išvažinėjo, liko tik vyresnieji, „bedančiai“ pensininkai, kurie gali tik paburbėti. Iš jų atimti lengva. O aktyvios masės nebelikę.

„Mes tauta, kuri nenorime nei savęs, nei kitų kritikuoti. Ai, geriau išvažiuoti. Akys nemato ir gerai. Bet tada nėra progreso. Nes tas sluoksnis, kuris galėtų tai daryti, jis palieka Lietuvą. Tuoj turėsime ne Lietuvą, bet „bomžatnyką“. Važiuos svetimi ir šeimininkaus čia“, – kritikos negailėjo Š. Davainis.

Vienok, kiekvieną dieną į dirbtuves užsukantis ir iš gintaro stebuklus kuriantis verslininkas tikina, kad visas gyvenimas yra teatras, humoras ir reikia į jį taip žiūrėti. Jo žodžiais, jei visą laiką vaikščiosime su nuospaudomis galvose, niekam nuo to geriau nebus.