Šiam verslui – vos šešeri, bet atrodo, kad visi everestai jau įveikti. Ingrida sako, kad tuomet, kai ji ėmėsi šio verslo, buvo Lietuvos dizaino pakilimo banga, atsirado daug kūrėjų ir ji tiesiog įšoko į tą laikotarpį, kuomet buvo labai vertinamas lietuviškas dizainas. Per tą laiką susikūrė savotišką statusą, – ką ten statusą, vardą, kuris padeda praskinti kelius ten, kur net senbuviams sunku prasibrauti.
„Viskas atsirado iš pomėgio, kuris žengiant lėtais žingsneliais tapo verslu. Neskubant, su pirmomis parodomis. Įsigijau odos gabaliukų ir pradėjau“, – pasakoja jauna verslininkė.
Jos žodžiais Lietuvos moterys yra nepakartojamos. Joms patinka puoštis, turėti vieną ar kitą išskirtinį daiktą, tarp jų ir rankinę. Ir ją džiugina, kad gali prie to nors kiek prisidėti.
Mokėsi ir dirbo vieną, o galvojo apie kitą
Būdama vos dvylikos metų Ingrida jau kūrė sau drabužius. Bet niekas tuomet neįžvelgė joje to dizainerės potencialo. Mergina labai gerai mokėsi, todėl rinkosi atitinkamas studijas.
Mokslus jaunoji verslininkė baigė nesusijusius nei su dizainu, nei su siuvimu: „Studijavau viešąjį administravimą ir baigiau tarptautinio verslo magistrą Kauno technologijos universitete“, – teigė Ingrida ir užsiminė, kad po studijų dirbo ir samdomą darbą, užėmė aukštą poziciją, susijusią su pardavimais.
„Dabar tik aklas žmogus nepastebėtų, kad aš nuo galvos iki kojų viską pati pasisiuvusi ir kad man reikia būti dzaino srityje. Aš irgi nesupratau, kol nebaigiau visų mokslų, kol nepadirbau didelėje kompanijoje, kol nesupratau, kad man svarbiausia ir įdomiausia yra kūryba“, – tokią išvadą daro pašnekovė.
Ir rankinės jos gyvenime atsirado neatsitiktinai. Sako, neradusi, to, kas jai tiktų ir patiktų, tuomet susidėliojo odos skiautes ir pasisiuvo.
Pirmiausia sau, tada tokios pačios panoro draugės, mama. Taip ratas ir užsisuko. Dar ir šiandien Kauno centre įsikūrusioje studijoje galima rasti tą, tiesa, gerokai pakitusią jos rankinę pirmagimę.
Be jos dabar šioje studijoje galima rasti įvairiausių spalvų ir formų rankinių. Prireikus, jas galima pasikoreguoti pagal savo norus, – pasirinkti spalvą, odos tipą, dydį.
Pirma mugė ir užklupusi sėkmė
Paprašyta įvardinti vieną svarbiausių momentų pačioje verslo pradžioje, Ingrida atsiminė vieną mugę, į kurią susiruošė vos su dešimčia vieno modelio, bet skirtingų spalvų rankinių.
„Turėjau vos 10 gaminių. Pamaniau, kad jei kas, galėsiu atiduoti draugėms. Bet mugėje mums labai pasisekė – viską pardavėme. Pamaniau: „Oho, kaip čia taip gali būti.“ Buvo labai smagu jausti, kad tu teisingame kelyje, kad „turėjai akį“ padaryti tokį modelį“, – apie odines ir raudonas, geltonas ir mėlynas minkštas krepšio tipo rankines pasakojo dizainerė.
Anot jos, tai būta puikios pradžios. Mugėje viskas buvo šluote iššluota, o po to sekė paroda po parodos, nauji modeliai, vis daugiau pardavimų.
„Nežinojau tos rinkos, uždarbis nuo rankinės buvo koks 10-20 eurų. Ilgainiui kaina keitėsi, nes tapome normaliais mokesčių mokėtojais. Bet realiai mes siūlome klientui artimą kainą,“ – sako jaunoji verslininkė.
Visos rankinės jos apžiūrėtos
Dabar Ingrida yra įdarbinusi jau šešis žmones. Pirmiausia idėjos gimsta Ingridos galvoje, po to nugula ant popieriaus, o vėliau savo darbus atlieka ir siuvėjos. Tačiau nėra nė vienos rankinės, kurios Ingrida pati neapžiūrėtų, neiščiupinėtų, nepatikrintų.
Visą odų paletę ji siunčiasi iš Italijos. Sako, mugėse jų galima rasti iš viso pasaulio ir įvairių kainų, tačiau jai reikia geriausios kokybės, o italai tą turi.
„Dėl pasitikėjimo, dėl šventos ramybės“, – juokiasi moteris.
Ji sako, kad ir Lietuvoje būtų galima įsigyti odos, bet ilgametes tradicijas puoselėjantys italai puikiai žino, kuri oda tinka rankinėmis, – ne per sunki, ne taip greitai dylanti, kokybiškiausia.
Nemažai išlaidų pareikalauja ir specialios siuvimo mašinos: „Paprastas siuvėjas odos nepasiūtų. Jeigu tu siuvi drabužį ir kažkas nepavyksta, gali išardyti, o su oda to nepadarysi, liks skylės. Nepersiųsi iš naujo. Todėl čia reikalingas preciziškas darbas“, – sakė Ingrida.
Kūrėja teigia visada atsižvelgianti, ką sako jos pirkėjai. „Ateina mamos, šneka, kaip joms niekas netelpa rankinėje, ateina studentės, jų istorijos kitokios. Klausau klienčių ir kuriu“, – pasakoja Ingrida.
Pavadinimo simbolika
Pasirodo, kad įdomiai skambančių rankinių pavadinimai yra tiesiogiai susiję su prekės ženklo pavadinimu.
„Yra kelios reikšmės. Pirmiausia, tai juk kiekviena moteris turi rankinę. Ir ji visada yra kartu su ja.
„kARTu“ – tai gali būti skonis ar prieskonis. Sakome, kad jis pas mus labai gurmaniškas. Kiekviena rankinė turi istoriją. Turime visą skonių gamą, kurią sujungiame su moters savybėmis. Pavyzdžiui, „Juodasis šokoladas“, – oho, kokia tai rankinė, tai ir dalykiška moters rankinė, kuri dieną – oficiali, kiek šalta, bet šokoladas gi toks saldus ir ta moteris su ta rankine gali eiti į siautulingą vakarėlį. Taip ir kuriamos rankinių istorijos. Labai smagu, kai moterys nudžiunga ir sako: „Taigi aš būtent tokio būdo“, – teigė ji ir aiškino, kad kiekviena rankinė turi savo identitetą, nes įsigyti tik daiktą – neįdomu, žmonėms norisi jausmo, idėjos.
Kita „kARTu“ reikšmė – ne mažiau įdomi: „Logotipe galime įžvelgti anglišką žodį „ART“, o tai labai svarbu prekiaujant užsienio rinkoje“, – apie galimas pavadinimo interpretacijas sakė Ingrida.
Papirko japonus
Ingrida pasakoja apie neįtikėtiną nuotykį: „ Prieš keletą metų einu „Akropolyje“ ir staiga matau japonų grupelę. Žiūriu, kad viena moteris turi mūsų kuprinę „Vaivoras“. Žinau, kad tą savaitę studijoje jos niekas nepirko. Vadinasi, toji moteris kažkur mus atrado, ar Japoniijoje vykusiose parodose, ar mažose parduotuvėse Japonijoje. Tai mane labai nustebino. Įsivaizduojate, koks geras jausmas: einu Kaune ir matau japonų grupelėje savo kuprinę.“
Lietuviškomis, Ingridos kurtomis rankinėmis džiaugiasi ne tik lietuviai, dalis produkcijos keliauja ir į visai kitą pasaulio pusę – Ameriką, Australiją ir jau minėtąją Japoniją.
Ingrida juokiasi, kad idėja prekiauti Japonijoje jai pačiai nebūtų kilusi, pasaulis gi toks didelis.
Tačiau į „kARTu“ studiją užsuko japonė, kuri pasakė, kad turi kelias parduotuves ir norėtų prekiauti ir Ingridos kurtomis rankinėmis. Iš pradžių toji verslininkė paėmė kelias Ingridos kurtas rankines, paskui vis daugiau ir daugiau.
Pasak Ingridos, japonų skonis nuo lietuvių skiriasi, mat jie mieliau renkasi mažesnes rankines. Ir nieko keisto, japones gi žemaūgės.
Taip pat nemažai Ingridos kurtų rankinių atsiduria Londone, Čikagoje, Helsinkyje. „Klientai jas gali įsigyti iš viso pasaulio. Tenka siųsti į Vokietiją, kur mūsų rankines labai mėgsta, Katarą, Ispaniją, Angliją, Airiją“, – šalis, į kurias keliauja Ingridos gaminiai vardino verslininkė.
Kolekcijos pipiriukai
Į Europą bei Aziją kelius sėkmingai besiskinantis lietuviškų odinių rankinių prekės ženklas „kARTu“ stilingas savo gerbėjas ir gerbėjus šiemet nustebino naujomis kolekcijomis, kurios skirtos ir moterims, ir vyrams.
„Kadangi ruduo man asocijuojasi su natūralumu, kiek sulėtėjusiu gyvenimo tempu, šios kolekcijos spalvyne taip pat norėjosi natūralumo, tikrumo, akiai pažįstamų atspalvių. Tačiau kaip visada suteikiame laisvę rinktis, tad klientės šią rankinę galbūt norės matyti ryškios raudonos ar žalios spalvos. Būtent tame ir slypi visas žavesys.“
Netrukus į „kARTu“ studiją užbėgantys vyrai ir savo moterims greitomis nugriebiantys vieną ar kitą rankinę, bus priversti stabtelėti. Jų laukia naujausios, Ingridos specialiai jiems sukurtos rankinės ir kuprinės bei sportiniai odiniai, dideli krepšiai.
„Lietuvos vyrą dar reikia prisijaukinti. Bet jie jau pamėgo kuprines, tai pamažu mes užimame ir tą nišą“, – dar atsargiai, bet su didele viltimi kalba pašnekovė.
Natūrali oda ir tvarumas
Pasak dizainerės, odiniai gaminiai yra užkariavę visą pasaulį ir sąlyginai priskiriami prie meno kategorijos: „Odininkystė Lietuvoje turi gilias ir gražias tradicijas ir istoriją. Ir tas amatas Lietuvoje visada buvo gerbiamas“, – sako ji.
Paklausta, apie tai, kaip jos gaminiai atrodo tvarios ekonomikos ir gyvūnų saugotojų akyse, ji sako: „Viskas gyvenime kinta. Kažkuriuo gyvenimo momentu buvo manoma, kad oda yra blogis, bet dabar ji prisikiriama prie tvarios medžiagos. Jei nusiperki eko odos rankines, panešioji šiek tiek ir turi išmeti. O jas gaminantys žmones tikrai dirba ne pačiomis geriausiomis sąlygomis ir toji žaliava nėra gera. Nusiperki panašų į mūsų gaminį, jį nešioji mažiausiai dešimtį metų. Taigi, tvarumo prasme geriau nusipirkti vieną gerą odinį gaminį, nei krūvą plastikinių maišelių ar kokio eko audinio rankinę ar piniginę, kuri greitai susidėvi.“
Ingrida teigia, kad oda yra antrinė žaliava ir tų klientų, kurie pageidauja eko odos, ji pirmiausia paklausia, ar jie valgo mėsą. Didžioji dalis atsako teigiamai: „Noriu akcentuoti, kad mes niekada nenaudojame tų gyvūnų odos, kurie specialiai dėl to auginami. Nei krokodilų, nei kitų. Mes naudojame tik tuos, kurie auginami mėsai.“
Vienų metų dukrytę Oliviją auginanti Ingrida, sako kiekvieną dieną būnanti darbe, bet nebūtinai – tiesiogiai: „Turiu puikią komandą. O mano darbas man yra malonumas. Išeinu, pasikraunu baterijas ir vėl stipri. Yra viskas įmanoma. Svarbu mylėti tai, ką darai. Kiekvieną sezoną sukuriu mini kolekciją ir tai yra mano varikliukas. Noriu, kad mano daiktai būtų nešiojami ir būtų mylimi. Einu gatve, matau savo rankinę turinčia moterį ir man taip gera. Dėl to ir dirbu. Nes man taip gera džiuginti žmones“, – sako charizmatiškoji kūrėja.
