Altoniškių kaime, specialiai tam pritaikytoje fermoje, knibždėte knibžda brolių auginamų svirplių. Jie naudojami maisto pramonei. Iš jų kuriami delikatesai: prieskoniais pagardinti traškūs džiovintų svirplių užkandžiai, duoniukai, vytintos kiaulienos dešrelės su svirplių miltais.
Dalis svirplių malami į miltus, naudojamus įprastiems patiekalams pagardinti.
Verslą įkvėpė televizijos laida
Netradicinio verslo savininkai Donatas su broliu Mariumi užauginti svirplius, mokėsi savarankiškai. Jie patys tyrinėjo, kaip pagaminti svirplių produktus, telkė pajėgumus inovatyvių receptūrų kūrimui.
Donatas atvirauja, kad įmonė „Acheta“, gaminanti netradicinius svirplių produktus, registravosi visai neseniai – vos prieš pusę metų, tačiau dirbti su svirpliais, juos auginti, tirti jų maistinę vertę pradėta netgi prieš dvejus metus.
„Aš pats, gal nuo kokių 14 m. dirbu. Nebuvo nė vienos vasaros, kai dar būdamas moksleiviu, kažko nedirbčiau. Galbūt tada jau susiformavo suvokimas, kad kada nors įkursiu savo verslą“, – atvirauja apie dar vaikystėje susiformavusius tvirtus charakterio bruožus Donatas.
Jis pasakojo, kad visada jauną vyrą domino maisto pramonės atradimai, sveikuoliški patiekalai, naujos mitybos tendencijos ir visame pasaulyje vykstantys reiškiniai.
„Rinkau informaciją apie mėgintuvėlyje auginamą mėsą, daug skaičiau. Tačiau kažkaip netikėtai, viename užsienio žinių kanale su broliu pamatėme reportažą apie tai, kad Skandinavijoje veikianti bendrovė „Fazer" kepa duoną su svirpliais. Ši žinia labai sudomino. Kilo daug klausimų, kodėl svirpliai? Pradėjome skaityti apie jų maistinę vertę, labai sudomino, užkabino. Laidą žiūrėjome gal 2017 m. vasarį, o balandį jau apsilankėme įmonėje, suradome šios bendrovės svirplių tiekėjus ir iš Suomijos parsivežėme pirmuosius svirplių kiaušinius ir įrangą, daug konsultavomės ir mokėmės auginti svirplius. Labai padėjo partneriai iš Suomijos savo žiniomis, patirtimi, patarimais ir įranga. Juk šioje srityje buvome naujokai“, – apie pačią pradžią atvirauja Donatas.
Svirpliai – baltymų bomba?
Broliai nemažai eksperimentavo, klydo, kol pagaliau atsirado reikiama patirtis startui maisto inovacijų srityje. Lietuvoje nelengva buvo gauti licenciją vabzdžiams perdirbti. Teko nemažai valstybinių įstaigų slenksčių pamindžioti. Prireikė pusės metų, kol bendrovė gavo visus veiklai reikalingus dokumentus.
Dabar naujausi jų produktai – vytintos kiaulienos dešrelės su svirplių miltais ir traški duonelė sulaukė ypač didelio pasisekimo ir vykusioje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“, kuri vyko visai neseniai – spalio 10 dieną Kauno Žalgirio arenoje.
„Jei jau imamės tokio įdomaus verslo, turime pagaminti patį geriausią produktą. Nenorime šiaip sau auginti svirplių, mes orientuojamės į galutinį produktą, todėl žaliava turi būti aukščiausios klasės, su didžiausiu galimu baltymų kiekiu", – išsikeltus tikslus įvardijo bendrovės direktorius.
Pasak jo, kiti gamintojai iš svirplių išgauna 50–55 proc. baltymų, o „Acheta" – 65 proc. Tokiam rezultatui išlaikyti svarbu patalpų, kuriose auginami svirpliai, temperatūra, drėgmė, šviežias oras, sterilumas, augintinių maistas.
„Bendradarbiaujame su Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto institutu, nuolat nešame savo produkcijos mėginius į sertifikuotą laboratoriją patikrai, kad produkto etiketės atspindėtų realią situaciją. Tiriamas bendras maistingumas, daromi mikrobiologiniai tyrimai: nustatomas baltymų, omega ir amino rūgščių kiekiai. Analizuojamas produkto galiojimo laikas. Tai yra labai svarbu kokybės užtikrinimui ir savikontrolei“, – atviravo pašnekovas.
Jiems svarbu išgauti maksimalų galimą baltymų kiekį savo auginamoje produkcijoje, kad ji tiktų ir kasdieniam žmonių poreikiams, ir profesionaliems sportininkams. Planuojama atidirbti būdus ir priemones, kad auginami svirpliai pasiektų net 78 proc. baltymų.
Kodėl Altoniškių kaime?
Broliai pasakojo, kad Altoniškių kaimą pasirinkę savo veiklai neatsitiktinai.
Čia abu su broliu jie augo, iš šio kaimo yra abu kilę ir būtent iš tos sodybos, kurioje dabar auginami svirpliai.
„Renovavome sodybos ūkinį pastatą, jį pritaikėme auginti svirpliams. Viską darėme savo lėšomis, kantriai augome. Dirbame apie 200 kv. m patalpose. 100 kv. m reikia svirplių fermai ir 100 kvadratų – jų apdirbimo zonai, komercinei virtuvei. Kol kas sukamės dviese su broliu. Turime mums padedančių įmonių, tačiau netrukus ieškosime ir darbuotojų. Suprantame, kad mūsų produktas – ne tradicinė lietuviška dešra, kurią pagaminus iškart apyvarta šauna į viršų. Mūsų veikloje, svarbu šviesti, mokyti žmones, leisti jiems paragauti, suprasti, kad svirpliai – tai natūralus baltymų šaltinis. Tai yra ateities maistas. Dalyvaujame renginiuose, remiame savo distribucijų vietų iniciatyvas, duodame žmonėms ragauti, nes norime užsiauginti savo klientą. O tam reikalingas laikas ir įdirbis. Kiekvieną dieną kuriame naujus produktus, mums su receptūromis padeda patyręs restorano šefas. Su juo bendradarbiaujame“, – atviravo Donatas.
Nelaimingiems svirpliams maiste ne vieta
Fermoje svirpliai laikomi plastikinėse atvirose dėžėse. Iš jų jie niekur nebėga, nes gyvūnai yra linkę likti ten, kur šilta, gera, kur pakanka maisto.
Tiesa, pasitaiko vienas kitas iššoka. Bet iššokę svirpliai – nepatenka į maistą.
„Jei jis paliko savo terpę, vadinasi buvo nelaimingas, jam buvo blogai. Nelaimingiems svirpliams maiste ne vieta“, – juokavo Donatas.
Augintiniai maitinami specialiais pašarais, tinkamiausiais pramoninėje gamyboje auginamiems svirpliams, pagamintais iš grūdų. Specialius pašarus tenka į Lietuvą įsivežti iš verslo savo partnerių Suomijoje.
„Na, o jei, kas sugalvotų svirplius auginti savo reikmėms – jie puikiai utilizuoja visas atliekas – vaisių, daržovių lupenas, graužtukus. Mėgsta žolę, morkas, obuolius. Mes tokios mitybos jiems negalime taikyti, nes nespėjus išimti maisto likučių, gali susidaryti pelėsis, kuris labai pakenktų produkcijos kokybei, augintiniai gali net žūti“, – pasakojo verslininkas.
Pasak jo, svirpliai mėgsta šilumą, todėl fermoje įrengta rekuperacinė sistema. Vabalai labai jautriai reaguoja į temperatūros svyravimus. Atėjus rudeniui užmiega, o žiemą užšąla.
„Pas mus jų gyvenimo ciklas trunka septynias savaites. Jie šilumoje šiugžda, juda, gyvena, vėliau, sumažinus temperatūrą – užmiega, yra užšaldomi ir keliauja į gamybą. 18 val. juos laikome šaltyje, tuomet nešame į virtuvę – ten jie blanširuojami, o vėliau apie 10 val. džiovinami. Išdžiūvusius apžiūrime, sprendžiame, kur jie toliau keliaus – į miltus, ar bus skrudinami su prieskoniais. Įvedus skonį – nešame pakuoti“, – apie gamybos procesą pasakojo pašnekovas.
Sunkiausia dalis – „prijaukinti“ rinką
Donatas atviravo, kad įmonėje buvo keletas sunkių etapų. Parsivežus pirmuosius fermos gyventojus reikėjo daug ko išmokti. Broliai jautėsi, jog į namus atvyko naujagimis, apie kurį nieko nežinoma, viskas nepatirta, baisu. Tačiau šis etapas jau praeityje, dabar viskas sustyguota, sudėliota į savo vietas. Įveiktas nerimas ir baimė.
Nepaisant to, naujo produkto sukūrimas ir įvedimas į rinką – reikalauja daug pastangų: bandai, darai, išmeti, vėl kuri, eksperimentuoji.
Nors iš šios veiklos save išsilaikyti įmanoma, tačiau visas uždirbamas pelnas kol kas investuojamas į plėtrą, įrangą, naujas medžiagas ir receptūros kūrimą. Didžiulio pelno dar nėra. Tačiau bene sunkiausia svirplių augintojams – prie netradicinių produktų pripratinti vartotojus, bendrauti su žmonėmis, įrodyti, kad būtent ši produkcija ekologiška, natūrali.
Nors svirplių produktus jau pamėgusios kitos šalys – dalis produkcijos eksportuojama į Belgiją, Jungtinę Karalystę, tačiau lietuviai dar gana konservatyvūs.
„Manau, kad bet kokia veikla, visi ieškojimai labai praturtina žmogaus gyvenimą. Išeiti iš komforto zonos nėra lengva. Pačiam teko vykti į Norvegiją uždarbiauti. Sunku buvo iššokti iš kostiumo ir tapti paprastu darbininku. Tačiau kiekviena krizė savaip užgrūdina, o įdomus darbas suteikia neįkainojamos patirties ir džiaugsmo“, – akcentavo netradicinio verslo sumanytojas Donatas, kurio pagrindinis siekis tapti ne svirplių veisėju ir produkcijos tiekėju, o unikalių maisto produktų mažmenininku.
