Daugelis iš mūsų paveldosaugos klausimus atsimename tik tada, kai eidami gatvėmis matome nykstančius ar restauracijos prašančius pastatus arba patys gyvename viename iš tokių objektų. Tik ne Rolandas, kuris nors ir savo karjerą pradėjo kaip statybos inžinierius, tačiau jau daugiau nei 13 metų dirba paveldosaugos srityje ir neseniai tapo pirmuoju paveldosaugininku, kuris už savo indėlį buvo įvertintas aukščiausiu LR Kultūros ministerijos apdovanojimu, rašoma pranešime spaudai.
Paveldosauga – tikrasis pašaukimas
„Karjerą pradėjau pasirinkęs Statybos inžinerijos studijas Kauno technikos kolegijoje (KTK). Mano tėvas buvo statybininkas, tad jis man ir pasiūlė šį kelią. Studijos patiko, ir būtent jos užtvirtino mano pasirinkimą bei leido siekti savo tikslų paveldosaugos srityje, žinių ir karjeros.
Pagal specialybę pradėjau dirbti jau po praktikos antrame kurse. Visgi, visada jaučiau, kad noriu kažko šalia statybos. Tada ir prasidėjo paieškos: teko pakeisti ne vieną įmonę, įgijau patirties.
Pamenu kartą, vaikščiodamas po Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur tuo metu vyko dideli plėtros darbai, supratau, kad labai norėčiau dirbti tokioje statybos įmonėje, kuri darbus vykdo kultūros paveldo objektuose“, – pasakoja Rolandas.
Netrukus vyras apie savo svajones pradėjo vis garsiau kalbėti ir pasakoti savo kolegoms. Kol vienas iš jų rekomendavo įsidarbinti tuo metu vienoje didžiausių restauravimo įmonių.
„Kolegos rekomenduotas pamėginau įsidarbinti UAB „Restauracija“ ir mane priėmė. Pradėjau gyventi savo svajonių gyvenimą. Toje įmonėje dirbau ir prie vieno iš man įsimintiniausių projektų - Pažaislio vienuolyno Švč. Marijos apsilankymo bažnyčios bokštų avarijos grėsmės pašalinimo darbų. Pažaislio vienuolynas yra aukščiausią statusą turintis paminklinis objektas Lietuvoje, tad tai buvo projektas, kuris labai stipriai padėjo mano karjerai.
Žinoma, buvo ir daug kitų, labai įdomių objektų kaip Kražių Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčios pietinio bokšto ir baigiamieji restauravimo darbai, Paežerių dvaro rūmų restauravimas ir pritaikymas viešojo kultūrinio turizmo reikmėms, Evangelikų liuteronų bažnyčios Kėdainiuose, sienų mūro ir tinko restauravimo darbai ir kt.“, – prisimena paveldosaugininkas.
Gyvenimo pokyčiai paskatino pradėti savo verslą
Po kelerių metų Rolando ir įmonės keliai išsiskyrė, kadangi vyras nusprendė pradėti dirbti paveldosaugos srityje savarankiškai ir įkūrė savo įmonę UAB „Paveldo sprendimai“.
„Kartais taip nutinka, kad turi sustoti, kad galėtum žengti didesnį žingsnį. Taip nutiko ir man, palikus pirmąją darbovietę paveldosaugoje. Tada pradėjau galvoti, kaip man elgtis, kur pasukti. Nusprendžiau atidaryti savo įmonę ir, neturėdamas nei vieno kliento ar užsakymo, užregistravau ją.
Tiesiog žinojau, kad noriu likti paveldosaugos srityje, nes tai buvo mano aistra, ir maniau, kad su laiku ateis ir užsakymai. Taip ir nutiko. Vieni pažįstami rangovai paklausė, ar nežinau, kas galėtų atlikti restauracijos darbus Kauno muzikiniame teatre. Pasisiūliau pats.
Padariau pirmą darbą ir gavau antrą. Taip viskas ir prasidėjo.
Galiausiai vien šiame objekte per 5-erius metus atlikau darbų daugiau nei už 1 mln. litų. Tuo pačiu augo ir mano įmonė bei daugėjo ir kitų užsakymų“, – verslo įkūrimo istorija dalinasi pašnekovas.
Paveldosaugininko teigimu, dirbant šioje srityje daugiau nei dešimtmetį, teko dirbti visoje Lietuvoje ir labiausiai žavėjo sudėtingi objektai.
„Dirbau labai daug ir, turbūt galėčiau sakyti, visoje Lietuvoje. Teko atlikti darbus ir Vilniaus nacionalinėje filharmonijoje, restauruoti Panevėžio siaurojo geležinkelio stotį ir jos atkarpas, ir daugelį kitų. Man visada prioritetiniai objektai yra išsiskiriantys savo sudėtingumu. Prie daug tokių dirbau. Bene, pats sudėtingiausias man buvo kultūros paveldo statusą turinti Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla, už kurią ir buvau apdovanotas“, – sako jis.
Beveik visos medžiagos iš JAV
Rolandas apie Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklą ir ten atliktus darbus galėtų kalbėti valandų valandas. Pasak jo, tai vienas unikaliausių objektų Lietuvoje, kuriam visos medžiagos buvo atplukdytos iš JAV.
„Daugelis turbūt žinote, kad Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokykla buvo įkurta Amerikos lietuvio Lauryno Radziukyno, kuris pats vaikystėje iš Kurnėnų 10 kilometrų pėstute per purvynus eidavo į artimiausią apylinkėje esančią Miroslavo mokyklą.
Vėliau L. Radziukynas emigravo į JAV. Prasigyvenęs nusprendė padėti žmonėms, kur pats augo, ir pastatyti pačią moderniausią mokyklą. 1936 m., būdamas Amerikoje, ją suprojektavo ir užsakė visas medžiagas bei įrangą: parketą, suolus, langus, duris, stiklus, šildymo sistemą, radiatorius, santechnikos prietaisus. Lietuviškomis medžiagomis buvo pastatyti tik pamatai, sienos ir stogas.
Visas medžiagas ir įrangą iš Čikagos išsiuntė į Niujorką, o iš ten atplukdė į Klaipėdos uostą. Iš uosto viskas traukiniu keliavo iki Alytaus. Šiame mieste buvo pasamdyti patys geriausi „šoferiai”, kurie vežimais nuvežė viską į Kurnėnus. Kalbama, kad transportuojant viską nuo Čikagos iki Kurnėnų nesudužo nei vienas stiklas“, – pasakoja R. Janulis.
Specialisto teigimu, prieš pradedant restauravimo darbus, pastatas jau turėjo nemažai probleminių vietų, tad darbai turėjo būti vykdomi greitai ir kokybiškai.
„Dėl kiauro stogo vanduo buvo pažeidęs perdangas, parketą, mokyklines lentas. Visgi, didžiausias galvos skausmas buvo ne tai. Labiausiai jaudinomės, ar pavyks viską atkurti taip, kad įrenginiai funkcionuotų. Dauguma prietaisų buvo išlikę, tad juos reikėjo restauruoti.
Pavyzdžiui, buvo visos kriauklės, vonios, čiaupai, vandens sistema, tačiau niekas neveikė. Neblogos būklės buvo balto amerikietiško ąžuolo parketas, tačiau labai didelis iššūkis laukė su langais, kurie buvo amerikietiški, labai sudėtingi.
Lietuvoje tokių langų niekas nenaudojo. Jie yra pakeliami su dviguba varčia. Viena varčia atsidarinėja į viršų ant spyruoklių ir žalvarinių tarpinių, o kaip veikia kita net neįsivaizdavome. Pradžioje galvojame, kad tai žiemą pristatomi papildomi langai. Tačiau jie buvo su tam tikromis ventiliacinėmis varčiomis, tad tikrai užtrukome, kol viską išsiaiškinome. Galiausiai mums pavyko ir labai džiaugiamės rezultatu“, –darbo aspektus pristato R. Janulis.
Didelis darbas archyvuose
Pasak paveldosaugininko, beveik viską pavyko atkurti ir išsaugoti, ir net rasti įmones, kurios gamino medžiagas ir įrangą. Tačiau tai pareikalavo ne vieno mėnesio praleisto archyvuose.
„Labai džiaugiuosi, kad daugumą daiktų mes išsaugojome – visas vidaus duris, minėtus sudėtingus langus, kriaukles, tualetus ir kt. Žinoma, tam reikėjo skirti labai daug laiko. Padėjo tai, kad buvo panaudotos pažangiausios to laikmečio medžiagos ir technologijos, todėl jos visos buvo kataloguotos, joms buvo išleisti leidiniai.
Taip pamažu ir susirinkome viską. Radome, kad tos įmonės, kurių medžiagos čia atvyko daugiau nei prieš 80 metų, vis dar veikia. Pavyzdžiui, parketo, langų, vėjo siurblio, 9 (m³) vandens talpos sava eiga užpildomos sistemos ir kt.
Su visais gamintojais susisiekėme, nors ir ne visi mums suspėjo padėti. Tam pritrūkome laiko ir lėšų. Kai kurie daiktai, kaip nulūžę durų pritraukėjai ir kojelės, vis dar laukia savo eilės, kada rasime trūkstamos informacijos detales ir galėsime užbaigti jų restauraciją.
Daug tikimės pagalbos ir iš JAV lietuvių bendruomenės, su kuria stipriname ryšius ir galbūt reikalai pajudės, praėjus viruso pandemijai“, – ateities darbais dalinasi specialistas.
R. Janulio teigimu, dar vienu iššūkiu tapo ir Lietuvoje esantis specialistų trūkumas ir nebenaudojamos technologijos.
„Mokykla tikrai buvo labai sudėtingas objektas, tad ir iššūkių daug. Norėjome viską atkurti, o ne pirkti naujus daiktus. Pavyzdžiui, turėjome neveikiančius čiaupus. Manėme, kad užteks pakeisti tarpines ir jie veiks. Tačiau išardžius paaiškėjo, kad tarpinių jie neturi, o yra užsukta virvutė.
Išsiaiškinome, kad tai yra grafitinė virtuvė. Tada ją įsigijome ir bandėme surinkti. Matome, kad leidžia, tada apsukame dar 5 kartus ir bandome vėl. Taigi, buvo labai daug paieškų.
Kitas aspektas, kad kai kur mums reikia kolegų pagalbos. Pavyzdžiui, dauguma čiaupų ir kitų detalių yra chromuotos. Tad pirmiausia reikia viską nuvalyti. Lietuvoje nebėra technologijų, kur pamerkiama detalė į vonią su specialiais tirpalais ir nuimamas chromas. Viską turėjome nuvalyti rankomis patys ir tik tada galėjome atiduoti perchromuoti“, – restauravimo subtilybes atskleidžia R. Janulis.
Poreikis didelis – tačiau ateinančios kartos nėra
Pridavus projektą, į jo atidarymo iškilmes atvyko ir LR Kultūros ministras, iš kurio netrukus Rolandas Janulis atsiėmė aukščiausią ministerijos skiriamą apdovanojimą.
„Šventinę dieną pasižiūrėti, kaip mums sekėsi, atvyko Vyriausybės atstovai, kurie klausėsi mano paskaitos ir dalyvavo ekskursijoje. Girdėjau atsiliepimų, kad jiems labai patiko.
Netrukus gavau kvietimą atsiimti padėkos. Maniau, kad tai bus padėka už darbą ir tik ją gavęs supratau, kad tai yra aukščiausias Kultūros ministerijos skiriamas apdovanojimas. Žinoma, buvo be galo malonu, kad mano darbus pamatė, įvertino ir padėkojo. Tikrai labai džiaugiausi“, – atvirauja Rolandas.
Visgi, specialistą labiausiai neramina paveldosaugos ateitis, nors dabar ir yra juntamas pakilimas.
„Jei pažvelgtume į Lietuvą, matome, kad daug investuojame į paveldosaugą. Didieji miestai tvarkosi puikiai. Puikus to pavyzdys – Kaunas. Taip pat stengiasi ir mažesnieji. Sudėtingesnė tik situacija yra kaimuose, kur nyksta dvarai, gyvenvietės apleidžiamos ir nekilnojamas turtas praranda savo vertę.
Taip pat kai kur, kaip specialistas, matau ir ne itin aukštą darbų kokybę. Tas šiek tiek neramina. Iš tolo pasižiūrėjus atrodo lyg ir viskas gerai, bet priėjus arčiau, matome, kad kokybė nėra aukščiausia, naudojamos netinkamos technologijos.
Dar vienas klausimas yra nišinių specialistų trūkumas. Šiuo metu viską tempia senoji karta. Tačiau darbų tiek daug, kad jais tikrai galime dalintis. Deja, jaunų žmonių ateina nedaug. Turime dar kalvių ir architektų, tačiau patyrusių darbų vadovų, paveldosauginių objektų konstrukcijų inžinierių ar tyrėjų, chemikų, liejikų beveik nebėra.
Taip pat nėra ir kas ruošia šiuos žmones. Aš savo kelią pradėjau Kauno technikos kolegijos Statybos inžinerijos programoje ir vėliau specializavausi. Galbūt tai galėtų būti ir kitų pasirinkimu, bet svarbiausia, kad žmonės jaustų pašaukimą ir norėtų dirbti šioje man gyvenimo aistra tapusioje nišoje“, – viltingai apie ateitį mąsto paveldosaugininkas Rolandas Janulis.
